Rusijos ginkluotosios pajėgos nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios intensyviai naudoja balistines raketas „Iskander”, kurios turėjo būti skirtos tik karinių objektų naikinimui. Tačiau realybė rodo visai kitą vaizdą – šios raketos nuolat smūgiuoja į gyvenamuosius rajonus, ligonines, mokyklas ir kitus civilinius objektus. Tarptautinė bendruomenė fiksuoja vis daugiau įrodymų apie sistemingus karo nusikaltimus, kai šiuolaikiniai ginklai tyčia nukreipiami prieš nekarinius taikinius.
Kas yra „Iskander” raketų sistema
„Iskander-M” yra Rusijos trumpojo nuotolio balistinių raketų kompleksas, kurio veikimo spindulys siekia iki 500 kilometrų. Šis ginklas buvo sukurtas kaip modernizuota sovietinių „Scud” raketų versija ir oficialiai pristatytas 2006 metais. Rusijos kariuomenė šias sistemas pozicionavo kaip tikslaus smūgio ginklą, galinčią pataikyti į taikinius su kelių metrų tikslumu.
Kiekviena „Iskander” sistema gali paleisti dvi raketas, o perkrovimas užtrunka apie 20 minučių. Raketos gali nešti įvairius kovinius užtaisus – nuo konvencinių sprogmenų iki branduolinių galvučių. Teoriškai tokia sistema turėtų būti naudojama tik prieš strateginius karinius objektus: oro gynybos sistemas, vadavietės, karines bazes ar svarbius infrastruktūros mazgus.
Tačiau Ukrainoje stebimas visiškai kitoks šių raketų panaudojimas. Nepriklausomi tyrėjai ir tarptautinės organizacijos dokumentuoja atvejus, kai „Iskander” raketos smūgiuoja į daugiabučius namus, prekybos centrus, geležinkelio stotis pilnas civilių žmonių. Tokių atakų mastas ir sistemingumas verčia kalbėti ne apie pavienes klaidas, o apie tyčinę taktiką.
Civilių aukų statistika kelia siaubą
Nuo 2022 metų vasario pabaigos Ukrainoje užfiksuoti šimtai „Iskander” raketų smūgių. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėsenos misija Ukrainoje dokumentavo, kad daugiau nei 60 procentų visų raketinių atakų buvo nukreiptos į civilinę infrastruktūrą arba įvyko densely apgyvendintose vietovėse, kur karinius objektus rasti būtų sunku.
Vienas tragiškiausių pavyzdžių – 2022 metų kovo 16 dieną įvykęs smūgis į Mariupolio dramos teatrą, kuriame slėpėsi šimtai civilių, įskaitant vaikus. Nors tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas dėl sudėtingų sąlygų, manoma, kad žuvo mažiausiai 300 žmonių. Pastate ant žemės didelėmis raidėmis rusų kalba buvo parašyta „VAIKAI”, tačiau tai nesustabdė atakos.
Kramatorsko geležinkelio stotyje 2022 metų balandį „Iskander” raketa nusinešė 59 žmonių gyvybes. Stotis tuo metu buvo pilna civilių, bandžiusių evakuotis į saugesnius Ukrainos regionus. Vėliau Rusijos pareigūnai bandė neigti savo atsakomybę, nors raketų fragmentai aiškiai identifikavo panaudotą ginklą.
Kodėl Rusija taiko civilius taikinius
Kyla klausimas – kodėl šiuolaikinės, tikslios raketos nuolat pataiko į civilinius objektus? Ekspertai nurodo kelias galimas priežastis, ir nė viena iš jų nėra pateisinama.
Pirma teorija – tai tyčinė teroro taktika, skirta palaužti Ukrainos gyventojų moralę ir spaudą vyriausybei derėtis. Istoriškai Rusijos kariuomenė ne kartą naudojo panašius metodus – Čečėnijoje, Sirijoje. Sistemingai naikinant civilinę infrastruktūrą, gyvenamąsias zonas ir vietas, kur žmonės jaučiasi saugūs, siekiama sukurti nuolatinės baimės atmosferą.
Antra versija – Rusijos kariuomenės neprofesionalumas ir blogai paruošti operatoriai. Nors „Iskander” sistema teoriškai yra tiksli, jos efektyvumas priklauso nuo žvalgybos duomenų kokybės, tikslių koordinačių ir tinkamo operatorių mokymo. Kai kurie analitikai teigia, kad Rusijos kariuomenė paprasčiausiai neturi pakankamai tikslių duomenų apie tikruosius karinius taikinius arba operatoriai nepakankamai išmokyti.
Trečia, galbūt ciniškausia versija – Rusijos vadovybei paprasčiausiai nerūpi civilių aukos. Kai karo tikslai tampa svarbiau už žmogaus gyvybę, bet koks taikinys, kuris gali bent teoriškai pakenkti priešui, tampa teisėtu. Tokia logika visiškai prieštarauja tarptautinei humanitarinei teisei ir karo įstatymams.
Tarptautinės teisės pažeidimai ir atsakomybė
Pagal Ženevos konvencijas ir papildomus protokolus, kuriuos Rusija yra pasirašiusi, bet kokie tyčiniai išpuoliai prieš civilius objektus yra laikomi karo nusikaltimais. Tarptautinė baudžiamoji teisė aiškiai draudžia naudoti ginklus prieš civilius, nebent jie tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) jau pradėjo tyrimą dėl galimų karo nusikaltimų Ukrainoje. Organizacijos kaip „Human Rights Watch” ir „Amnesty International” renka įrodymus, dokumentuoja kiekvieną incidentą, kalbinasi su liudininkais. Šie duomenys vėliau gali būti panaudoti tarptautiniuose teismuose.
Tačiau realybė tokia, kad net ir surinkus visus įrodymus, Rusijos pareigūnų patraukimas atsakomybėn yra sudėtingas procesas. Rusija nepripažįsta TBT jurisdikcijos ir greičiausiai neišduos savo piliečių tarptautiniam teismui. Vis dėlto istorija rodo, kad teisingumas kartais ateina vėliau – kaip Jugoslavijos ar Ruandos karo nusikaltėlių atvejai.
Kaip veikia raketos ir kodėl jas sunku numušti
„Iskander” raketos skrenda labai sudėtinga trajektorija, kuri apsunkina jų perėmimą. Jos gali keisti skrydžio kryptį, atlikti manevrų ore ir pasiekti maksimalų greitį iki 2100 metrų per sekundę – tai beveik 7 kartus greičiau už garsą. Tokiu greičiu skriejantį objektą aptikti ir numušti yra itin sudėtinga užduotis net ir šiuolaikinėms oro gynybos sistemoms.
Ukrainos oro gynyba, nors ir sustiprininta Vakarų tiekiamomis sistemomis kaip „Patriot” ar NASAMS, negali garantuoti 100 procentų apsaugos. Ypač sudėtinga situacija yra didžiuosiuose miestuose, kur net ir sėkmingai numušta raketa gali padaryti žalos nukritus jos nuolaužoms.
Be to, Rusija dažnai naudoja kombinuotas atakas – paleisdama vienu metu ir balistines raketas, ir sparnuotąsias raketas, ir dronus. Tokia taktika perkrauna oro gynybos sistemas, verčia jas išnaudoti ribotus šaudmenis ir didina tikimybę, kad dalis raketų pasieks tikslą.
Psichologinis poveikis gyventojams
Nuolatinė grėsmė, kad bet kuriuo metu gali nuskrieti raketa, daro milžinišką psichologinį poveikį Ukrainos gyventojams. Žmonės negali normaliai miegoti, nuolat klausosi oro pavojaus sirenų, bijo leisti vaikus į mokyklas ar eiti į parduotuves.
Psichologai pastebi masinio posttraminio streso sutrikimo požymių tarp civilių gyventojų. Vaikai, išgyvenę raketų atakas, kenčia nuo košmarų, nerimastingumo, elgesio sutrikimų. Suaugusiesiems sunku koncentruotis darbe, planuoti ateitį, kai bet kuriuo momentu gali tekti bėgti į slėptuvę.
Kai kuriose Ukrainos vietovėse žmonės jau mėnesius gyvena pusiau požeminėse sąlygose, naktis praleisdami metro stotyse ar specialiai įrengtose slėptuvėse. Tai ne tik fiziškai išsekina, bet ir kuria ilgalaikių psichologinių problemų, kurias gydyti reikės dar daugelį metų po karo pabaigos.
Ką galima padaryti ir kaip padėti
Tarptautinė bendruomenė turi kelias galimybes reaguoti į sistemingus civilių taikinių bombardavimus. Pirma – tęsti ir stiprinti Ukrainos oro gynybos sistemas. Kiekviena papildoma „Patriot” baterija ar IRIS-T sistema gali išgelbėti šimtus gyvybių.
Antra – dokumentuoti ir viešinti kiekvieną karo nusikaltimą. Kuo daugiau įrodymų bus surinkta, tuo didesnė tikimybė, kad atsakingi asmenys kada nors bus patraukti atsakomybėn. Čia gali padėti ir paprasti žmonės – dalijantis patikrinta informacija, palaikant nepriklausomą žurnalistiką, neremianti propagandos.
Trečia – humanitarinė pagalba nukentėjusiems. Organizacijos, teikiančios psichologinę pagalbą, medicininę priežiūrą, laikinąjį būstą žmonėms, praradusiems namus dėl raketų atakų, atlieka neįkainojamą darbą. Parama šioms organizacijoms tiesiogiai padeda gelbėti gyvybes.
Ketvirta – politinis spaudimas Rusijai. Ekonominės sanctions, diplomatinė izoliacija, tarptautinių tyrimų rėmimas – visi šie įrankiai kartu gali padėti sustabdyti agresiją. Svarbu, kad Vakarų šalys išlaikytų vieningą poziciją ir nesileistų į nuolaidų politiką, kol tęsiasi civilių žudynės.
Kai technologijos tampa teroro įrankiu
„Iskander” raketų panaudojimas prieš civilius taikinius Ukrainoje yra ryškus pavyzdys, kaip šiuolaikinės karinės technologijos gali tapti masinių žudynių įrankiu. Tai, kas turėjo būti tikslus ginklas prieš karinius objektus, tapo teroro priemone prieš nekaltus žmones.
Kiekvienas smūgis į gyvenamąjį namą, kiekviena raketa, pataikanti į ligoninę ar mokyklą, yra ne tik techninis karo veiksmas, bet ir moralinis pasirinkimas. Pasirinkimas ignoruoti žmogaus gyvybės vertę, pažeisti tarptautinę teisę ir sąmoningai kelti siaubą civilių gyventojų tarpe.
Istorija rodo, kad tokie nusikaltimai nelieka nenubaustai amžinai. Gali praeiti metai ar net dešimtmečiai, bet teisingumas paprastai pasiekia tuos, kurie davė įsakymus bombarduoti civilius. Tuo tarpu mūsų visų atsakomybė – nenutilti, dokumentuoti, remti aukas ir daryti viską, kad tokios tragedijos nebepasikartotų ateityje. Ukrainos žmonės, kasdien gyvenantys raketų atakų grėsmėje, nusipelno ne tik mūsų užuojautos, bet ir konkrečių veiksmų, kurie padėtų sustabdyti šį siaubą.