Seimo narių kelionės: tarp būtinybės ir visuomenės nepasitikėjimo
Seimo narių kelionės už parlamentines lėšas kelia diskusijas visuomenėje. Nors šios kelionės dažnai pateisinamos kaip būtinos parlamentinei veiklai, kyla klausimų dėl jų tikslingumo ir skaidrumo. Seimo narys Jansonas teigia, kad tokios kelionės yra sudėtingas darbas, nes reikia nuolat bendrauti su rinkėjais, net ir naktimis. Jis pabrėžia, kad tai nėra lengva užduotis, nes reikia nuolat būti pasiruošusiam atsakyti į rinkėjų klausimus ir spręsti jų problemas. Vis dėlto, visuomenė dažnai abejoja, ar visos kelionės yra būtinos ir ar jos tikrai prisideda prie geresnio atstovavimo rinkėjams. Ši tema išlieka aktuali, nes skaidrumas ir atsakomybė yra esminiai demokratijos principai, kurių turi laikytis visi politikai.
Kelionių biudžetas ir statistika
Pagal Seimo kanceliarijos duomenis, 2023 metais parlamentarų kelionėms iš valstybės biudžeto buvo skirta daugiau nei 1,2 milijono eurų. Šios lėšos apima tiek keliones Lietuvoje, tiek užsienyje. Vidutiniškai vienas Seimo narys per metus kelionėms išleidžia apie 8-10 tūkst. eurų, tačiau kai kurių parlamentarų išlaidos gerokai viršija šį vidurkį.
Statistika rodo, kad populiariausios užsienio kelionių kryptys yra Briuselis, kur vyksta įvairūs ES institucijų renginiai, taip pat Varšuva, Berlynas ir Ryga – kaimyninių šalių sostinės, su kuriomis Lietuva palaiko glaudžius tarptautinius ryšius. Tačiau visuomenės dėmesį ypač patraukia tolimesnės kelionės į egzotiškas šalis, kurių nauda parlamentinei veiklai ne visada akivaizdi.
Skirtingos pozicijos
Seimo narė Giedrė Purvaneckienė, komentuodama situaciją, pabrėžė, kad kelionės yra būtina parlamentinės diplomatijos dalis: „Negalime užsidaryti savo burbule. Tarptautiniai kontaktai, dalyvavimas konferencijose ir dvišaliai susitikimai padeda stiprinti Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje ir spręsti mūsų piliečiams svarbius klausimus.”
Tuo tarpu politologas Tomas Janeliūnas iš Vilniaus universiteto atkreipia dėmesį į skaidrumo problemą: „Problema ne pačiose kelionėse, o jų naudos pagrindime. Visuomenė turi teisę žinoti, kokią konkrečią naudą atneša kiekviena kelionė, finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Deja, šiuo metu trūksta aiškių kriterijų ir ataskaitų, kurios parodytų kelionių rezultatus.”
Europos praktika
Palyginimui, daugelyje Europos šalių parlamentarų kelionių išlaidos yra griežčiau kontroliuojamos. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Danijoje parlamentarai privalo pateikti išsamias ataskaitas apie kiekvienos kelionės rezultatus, o šios ataskaitos yra viešai prieinamos piliečiams. Vokietijoje veikia aiškūs kriterijai, pagal kuriuos vertinamas kelionių tikslingumas.
Estijoje, kurios praktika dažnai laikoma pavyzdine, parlamentarų kelionių biudžetas yra mažesnis nei Lietuvoje, nors BVP vienam gyventojui ten yra didesnis. Estijos parlamentarai taip pat privalo viešai pagrįsti kiekvienos kelionės būtinumą ir po jos pateikti konkrečius rezultatus.
Piliečių nuomonė
2023 m. atlikta „Vilmorus” apklausa parodė, kad net 67% Lietuvos gyventojų mano, jog parlamentarų kelionių išlaidos turėtų būti griežčiau kontroliuojamos. 42% respondentų teigė, kad dabartinė sistema nėra pakankamai skaidri, o 38% abejojo, ar visos kelionės yra būtinos.
Pilietinės visuomenės organizacija „Skaidri Lietuva” praėjusiais metais inicijavo peticiją, reikalaujančią sugriežtinti parlamentarų kelionių kontrolę ir viešumą. Peticiją pasirašė daugiau nei 15 tūkstančių piliečių.
Tarp prabangos ir būtinybės: kur brėžti ribą?
Parlamentarų kelionės išlieka jautri tema, balansuojanti tarp demokratinio atstovavimo būtinybės ir atsakingo mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo. Nors niekas neginčija tarptautinių ryšių svarbos, akivaizdu, kad reikalingi aiškesni kriterijai ir didesnė atskaitomybė.
Galbūt verta pasimokyti iš Šiaurės šalių, kur skaidrumas ir efektyvumas eina koja kojon. Parlamentarai turėtų ne tik deklaruoti kelionių išlaidas, bet ir aiškiai parodyti, kokią konkrečią naudą jos atnešė Lietuvos žmonėms. Tik tada galėsime kalbėti apie tikrą atstovavimą, o ne apie privilegijas, kurios kelia pagrįstą visuomenės nepasitenkinimą.
Kaip taikliai pastebėjo vienas politikos apžvalgininkas: „Demokratija brangiai kainuoja, bet jos kaina neturėtų būti matuojama business klasės bilietais ir penkių žvaigždučių viešbučiais.”