Kai tiesa skęsta informacijos sūkuryje
Rytmetį atsiveriame telefoną, per pietus naršome naujienų portalus, vakare skaitome socialinių tinklų srautą – ir visur mus pasitinka informacijos lavina. Tarp tūkstančių antraščių, kurios šaukia dėmesio, slypi ne tik faktai, bet ir pustiesos, manipuliacijos, o kartais ir visiškas melas. Dezinformacija šiandien nebe vien politinių kampanijų įrankis – ji tapo kasdieniu reiškiniu, kuris formuoja mūsų nuomones, baimės ir sprendimus.
Problema ta, kad dezinformacija nebeatrodo kaip akivaizdus melas. Ji apsirengusi patikimų šaltinių drabužiais, postuoja profesionaliai sukurtose svetainėse, sklinda per pažįstamų žmonių paskyras. Ji nebešaukia „tai melas!” – ji šnabžda „o gal vis dėlto…”, „daugelis žmonių teigia…”, „slaptai nutylėta tiesa…”. Ir mes, pavargę nuo informacijos pertekliaus, dažnai nebeturime nei jėgų, nei noro tikrinti, kas iš tikrųjų yra tiesa.
Tačiau gebėjimas atpažinti dezinformaciją nėra kokia nors ypatingų žmonių privilegija. Tai įgūdis, kurį gali išmokti kiekvienas, kas nori gyventi realybėje, o ne iliuzijų pasaulyje.
Antraštė kaip spąstai: kai žodžiai rėkia garsiau už faktus
Pirmasis žingsnis atpažįstant dezinformaciją prasideda nuo antraštės. Būtent ji – ta trumpa, kartais vos kelių žodžių frazė – dažniausiai nusprendžia, ar mes spustelėsime straipsnį, ar praslinkime toliau. Ir dezinformuotojai tai puikiai žino.
Atkreipkite dėmesį į antraštes, kurios naudoja pernelyg emocingus žodžius: „šokiruojanti tiesa”, „visa šalis sukrėsta”, „to, ko bijojo visi”, „slaptai nutylėta informacija”. Šie žodžiai siekia ne informuoti, o sukelti emociją – paprastai baimę, pyktį ar pasipiktinimą. Kodėl? Nes emocionali būsena mus daro mažiau kritiškus, labiau linkusius dalintis informacija negalvodami.
Kitas raudonas signalas – antraštės, kurios klausia provokuojančius klausimus: „Ar vyriausybė slepia tiesą apie…?”, „Kodėl niekas nekalba apie…?”. Tokios antraštės veikia klastingai – jos nesako tiesioginio melo, bet įsodina įtarimą į skaitytoją. Net jei straipsnyje nebus jokių įrodymų, pats klausimas jau padarė savo darbą – sukėlė abejonę.
Patikrinkite, ar antraštė atitinka straipsnio turinį. Dezinformacijos portalai dažnai naudoja techniką, vadinamą „clickbait” – antraštė žada vieną, o tekstas pasakoja visai ką kita. Jei antraštė teigia „Mokslininkai įrodė, kad…”, o straipsnyje tik vienas neįvardytas „ekspertas” išsako savo nuomonę – tai aiškus dezinformacijos požymis.
Šaltinio anatomija: kas stovi už žodžių?
Antrasis patikrinimo būdas – išsiaiškinti, kas yra informacijos šaltinis. Ir čia prasideda tikrasis detektyvo darbas.
Pirmiausia pažiūrėkite į patį portalą. Ar jis turi aiškią „Apie mus” sekciją? Ar nurodyti redakcijos nariai, kontaktai? Patikimi naujienų portalai nesislepia – jie skelbia savo vertybes, redakcinę politiką, nuosavybės struktūrą. Jei svetainė anonimė, jei neaišku, kas už jos stovi – tai pirmasis rimtas įspėjamasis signalas.
Paskui žvilgtelėkite į domeną. Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo panašios į žinomus portalus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-news.lt” ar „delfi.info”. Viena raidė, vienas žodelis – ir jau visai kitas šaltinis. Būkite atidūs.
Straipsnyje cituojami šaltiniai taip pat turi būti tikrinami. Ar nurodyta, iš kur paimta informacija? Ar pateikiamos nuorodos į pirminius šaltinius – tyrimus, oficialius dokumentus, statistiką? Jei straipsnis remiasi „ekspertų nuomone”, bet neįvardija, kas tie ekspertai, kokią kvalifikaciją jie turi – tai ne žurnalistika, o nuomonių platinimas.
Vienas paprastas, bet efektyvus būdas – įveskite portalo pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiais „fake news” ar „dezinformacija”. Jei portalas jau buvo demaskuotas kaip nepatikimas šaltinis, greičiausiai rasite apie tai informacijos.
Kada nuotrauka meluoja: vaizdo manipuliacijos era
Sakoma, kad viena nuotrauka verta tūkstančio žodžių. Bet ką daryti, kai ta nuotrauka meluoja? Vizualinė dezinformacija tapo vienu galingiausių manipuliacijos įrankių.
Dažniausias būdas – senos nuotraukos naudojimas naujam įvykiui iliustruoti. Karo nuotrauka iš 2015 metų pateikiama kaip šviežias kadras iš šiandienos konflikto. Protestų vaizdas iš vienos šalies naudojamas pasakojant apie kitą šalį. Kontekstas pakeičiamas, bet nuotrauka lieka ta pati – ir mes, nematydami datos, patikime.
Kaip tai patikrinti? Naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką. Google Images, TinEye ir kitos platformos leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur ji buvo publikuota anksčiau. Tiesiog dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant nuotraukos ir pasirinkite „Search image with Google” arba panašią parinktį. Jei ta pati nuotrauka jau buvo naudota kitame kontekste, kitoje datoje – turite dezinformacijos įrodymą.
Kitas metodas – redaguotos ar sumontuotos nuotraukos. Šiais dirbtinio intelekto laikais sukurti įtikinamą klastotę tapo paprasčiau nei bet kada. Atkreipkite dėmesį į nenatūralius šešėlius, keistus objektų kraštus, nelogiškus perspektyvos iškraipymus. Jei kažkas nuotraukoje atrodo „ne taip”, pasitikėkite savo instinktu ir patikrinkite giliau.
Ir nepamirškite – kartais dezinformacija slypi ne pačioje nuotraukoje, o jos aprašyme. Tikra nuotrauka su melingu kontekstu yra viena populiariausių manipuliacijos formų.
Datos žaidimas: kai laikas tampa ginklu
Laikas – kritinis elementas bet kurioje naujienoje. Ir būtent čia dezinformuotojai dažnai žaidžia savo žaidimus.
Senos naujienos, pateikiamos kaip šviežios, yra klasikinis dezinformacijos triukas. Ypač tai populiaru socialiniuose tinkluose, kur kas nors „atranda” senuką straipsnį ir pradeda jį dalintis be konteksto. Staiga visi kalba apie įvykį, kuris iš tikrųjų nutiko prieš trejus metus. Emocijos kyla, diskusijos verda – o įvykis jau seniai neaktualus.
Visada tikrinkite publikacijos datą. Jei jos nėra – tai jau savaime įtartina. Patikimi portalai visada nurodo, kada straipsnis buvo parašytas ir, jei reikia, kada atnaujintas. Jei matote straipsnį be datos, ieškokite jos URL adrese – dažnai ten būna įrašyta publikacijos data.
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kaip aprašomi įvykiai. Jei straipsnis rašytas dabarties laiku apie kažką, kas vyko praeityje, arba atvirkščiai – tai gali būti manipuliacijos ženklas. Pavyzdžiui, jei straipsnis teigia „šiandien vyriausybė priėmė sprendimą”, bet iš tikrųjų tas sprendimas buvo priimtas prieš mėnesį – tai sąmoningas bandymas sukurti skubos ir aktualumo iliuziją.
Dar vienas triukas – datos iškraipymas cituojant šaltinius. Straipsnis gali remtis tyrimu ar statistika, bet nenurodyti, kada tas tyrimas buvo atliktas. Dešimties metų senumo duomenys pateikiami taip, tarsi jie būtų šviežiausi. Visada ieškokite pirminių šaltinių ir tikrinkite jų datas.
Ekspertų cirkas: kai nuomonė apsimeta faktu
Gyvenime mes natūraliai pasitikime ekspertais – žmonėmis, kurie išmano savo sritį geriau už mus. Ir dezinformuotojai tai puikiai žino, todėl dažnai naudoja „ekspertų nuomones” savo tiesoms pagrįsti.
Bet kas yra tas ekspertas? Štai čia ir prasideda žaidimas. Patikimi portalai visada nurodo eksperto vardą, pavardę, kvalifikaciją, darbovietę. Jie paaiškina, kodėl šis žmogus yra kompetentingas komentuoti būtent šią temą. Jei straipsnyje matote „ekspertai teigia”, „specialistai įspėja”, bet nenurodyta nė vieno konkretaus vardo – tai ne ekspertų nuomonė, o autoriaus fantazija.
Net jei ekspertas įvardytas, patikrinkite jo kvalifikaciją. Ar jis tikrai yra tos srities specialistas? Dezinformacijos straipsniuose dažnai pasirodo „ekspertai”, kurių kompetencija neturi nieko bendra su aptariama tema. Pavyzdžiui, gydytojas veterinaras pasisako apie ekonomiką, arba inžinieris mechanika komentuoja virusologiją. Formaliai jie gali būti „ekspertai” savo srityje, bet ne toje, apie kurią kalba.
Dar viena svarbi detalė – ar ekspertas pateikia nuomonę, ar faktą? Dezinformacijos straipsniuose šios ribos dažnai tyčia ištrinama. Eksperto nuomonė pateikiama taip, tarsi tai būtų neginčijamas faktas. Bet nuomonė, net ir eksperto, lieka nuomone – ji gali būti klaidinga, ji gali būti ginčijama kitų ekspertų. Patikima žurnalistika visada parodo įvairias perspektyvas, ypač diskutuojamais klausimais.
Ir nepamirškite paieškoti eksperto vardo internete. Ar jis tikrai egzistuoja? Ar jo kvalifikacija atitinka tai, kas teigiama straipsnyje? Kartais „ekspertai” pasirodo esą visiškai išgalvoti personažai.
Logikos spąstai: kai argumentai griūva kaip kortų namelis
Dezinformacija dažnai remiasi ne tiesioginiu melu, o loginiais klaidinimais – argumentais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinami, bet iš tikrųjų yra tuščiaviduriai.
Vienas dažniausių – „post hoc ergo propter hoc” arba „po to, vadinasi dėl to”. Pavyzdžiui: „Po vakcinacijos kampanijos pradžios padaugėjo sergančiųjų – vadinasi, vakcina sukelia ligą”. Bet korelacija nereiškia priežastingumo. Du įvykiai gali vykti vienu metu visiškai nesusiję vienas su kitu.
Kitas dažnas triukas – apibendrinimas iš vieno atvejo. „Vienas žmogus patyrė šalutinį poveikį – vadinasi, vaistas pavojingas visiems”. Arba atvirkščiai – ignoruojamas platesnis kontekstas dėl vieno išskirtinio atvejo. Patikima informacija remiasi statistika, tyrimais, plačia duomenų baze, o ne atskirais anekdotais.
Dar viena populiari technika – klaidinga dilema arba „juoda-balta” mąstymas. „Arba tu su mumis, arba prieš mus”, „arba remiame šį sprendimą, arba esame priešai”. Realybė beveik visada yra daug sudėtingesnė nei dvi kraštutinės pozicijos. Jei straipsnis verčia rinktis tarp dviejų kraštutinumų, ignoruodamas visas kitas galimybes – tai manipuliacija.
Atkreipkite dėmesį ir į argumentus, kurie remiasi emocijomis, o ne faktais. „Kaip galite nepritarti, jei galvojate apie vaikus?”, „Kiekvienas protingas žmogus supranta, kad…”. Tokie teiginiai nesiekia įtikinti logika – jie siekia priversti jaustis kaltam ar kvailam, jei nesutiksime.
Kryžminis patikrinimas: kai viena nuomonė nebeužtenka
Galbūt svarbiausias iš visų patikrinimo būdų – ieškoti tos pačios informacijos kituose šaltiniuose. Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas portalas.
Bet čia svarbu suprasti skirtumą tarp nepriklausomo patvirtinimo ir informacijos atkartojimo. Jei dešimt portalų skelbia tą patį straipsnį, bet visi jie remiasi vienu šaltiniu – tai ne patvirtinimas, o tik to paties teiginio pasikartojimas. Ieškokite nepriklausomų šaltinių, kurie patys atliko tyrimą, kalbėjosi su liudininkais, rinko duomenis.
Patikrinkite, kaip apie tą patį įvykį rašo skirtingų politinių pažiūrų portalai. Jei vieni šaltiniai apie kažką praneša kaip apie skandalą, o kiti visai to nepastebi – verta susimąstyti, kodėl taip yra. Galbūt įvykis nėra toks reikšmingas, kaip bandoma pavaizduoti? Arba galbūt jis pateikiamas iš labai šališkos perspektyvos?
Naudokite faktų tikrinimo platformas. Daugelyje šalių veikia nepriklausomos organizacijos, kurios profesionaliai tikrina viešai skleidžiamą informaciją. Lietuvoje tai „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Jei abejojate informacija, pabandykite surasti, ar ją jau kas nors yra patikinęs.
Ir nepamirškite – jei informacija atrodo pernelyg gera (arba pernelyg bloga), kad būtų tiesa – ji greičiausiai ir nėra tiesa. Realybė retai būna tokia dramatiška, kaip dezinformacijos straipsniai nori mus įtikinti.
Kai tiesa tampa pasirinkimu, o ne duotybe
Mes gyvename keistais laikais, kai tiesa tapo reliatyvi sąvoka, kai kiekvienas gali turėti „savo faktus”, kai realybė priklauso nuo to, kurį portalą skaitome. Bet taip neturėtų būti. Faktai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų įsitikinimų ar norų.
Gebėjimas atpažinti dezinformaciją nėra vien techninis įgūdis – tai pilietinė pareiga. Kiekvieną kartą, kai dalijamės nepatikrinta informacija, mes tampame dezinformacijos grandine. Kiekvieną kartą, kai patikime akivaizdžiu melu tik todėl, kad jis atitinka mūsų pasaulėžiūrą, mes prisidedame prie tiesos erozijos.
Šie septyni būdai – antraščių analizė, šaltinių tikrinimas, vaizdo patikrinimas, datų stebėjimas, ekspertų kvalifikacijos vertinimas, logikos tikrinimas ir kryžminis patvirtinimas – nėra sudėtingi. Jie nereikalauja specialaus išsilavinimo ar technologinių įgūdžių. Jie reikalauja tik vieno – noro žinoti tiesą, o ne tik patvirtinti tai, kuo jau tikime.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Prieš dalindamiesi straipsniu socialiniuose tinkluose, perskaitykite jį iki galo, o ne tik antraštę. Patikrinkite bent vieną ar du faktus, kurie jame teigiami. Pasižiūrėkite, ar kiti patikimi šaltiniai apie tai rašo. Šie paprasti veiksmai gali užkirsti kelią dezinformacijai plisti toliau.
Ir atminkite – abejoti nėra silpnybės ženklas. Priešingai, tai proto ir brandos požymis. Klausti „ar tai tiesa?”, „iš kur tai žinoma?”, „kas už to stovi?” – tai ne paranoja, o sveiko skepticizmo išraiška. Pasaulyje, kuriame informacija sklinda greičiau nei bet kada istorijoje, kritinis mąstymas tapo ne prabanga, o būtinybe.
Dezinformacija klesti tamsoje, neišmanyme ir abejingume. Bet ji bijo šviesos, žinių ir dėmesio. Kiekvienas iš mūsų gali būti ta šviesa – tiesiog pasirinkdamas patikrinti prieš patikėdamas, suprasti prieš pasidalindamas, pagalvoti prieš sureaguodamas. Tai nedaug, bet tai jau pradžia. O kiekviena kelionė, net ir į tiesos šalį, prasideda nuo pirmojo žingsnio.