Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu laikotarpį, kai naujienų portalai atrodė patikimi informacijos šaltiniai. Dabar situacija pasikeitė – kiekvienas gali sukurti straipsnį, pridėti provokuojančią antraštę ir leisti jam sklisti internete. Dezinformacija nebėra tik politinių kampanijų įrankis, ji tapo verslo modeliu. Kuo skandalingesnis turinys, tuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau pajamų iš reklamos.
Problema ta, kad mūsų smegenys mėgsta patvirtinti tai, kuo jau tikime. Matome antraštę, kuri atitinka mūsų nuomonę, ir automatiškai priimame ją kaip tiesą. Nepatikrinę, neįsigilinę, nesusimąstę. Tai visiškai žmoniška, bet šiuolaikiniame informacijos chaose gali brangiai kainuoti.
Antraštės anatomija: kai žodžiai meluoja
Pirmasis žingsnis atpažįstant dezinformaciją – kritiškai pažvelgti į antraštę. Jei ji skamba kaip sensacija, verčia emociškai reaguoti arba naudoja didžiąsias raides su šauktukais, sustokite. Tai klasikiniai clickbait požymiai.
Patikimi naujienų portalai vengia tokių formuluočių kaip „ŠOKAS!”, „Niekas netiki, kas nutiko!”, „Tai pakeis viską!”. Jie rašo konkrečiai ir faktiškai. Pavyzdžiui, vietoj „Politikas padarė SIAUBINGĄ nusikaltimą!” matysite „Politikui pareikšti įtarimai dėl dokumentų klastojimo”.
Dar vienas trikis – antraštė, kuri užduoda klausimą. Jei straipsnis klausia „Ar X sukėlė Y?”, dažniausiai atsakymas yra „ne”. Jei būtų įrodymai, antraštė būtų teiginys, o ne klausimas. Šis metodas leidžia skleisti abejotinas idėjas be atsakomybės už jas.
Kas už to stovi: šaltinio patikrinimas
Kiekvienas naujienų portalo puslapis turėtų turėti skyrių „Apie mus” arba panašų. Jei jo nėra – tai jau raudonas signalas. Patikimi portalai aiškiai nurodo, kas jie, kur jų redakcija, kaip su jais susisiekti.
Pažiūrėkite į domeno pavadinimą. Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo panašios į žinomus portalus. Pavyzdžiui, vietoj „lrytas.lt” gali būti „lrytas-naujienos.lt” arba „lrytas.info”. Viena raidė, vienas žodis – ir jau visai kitas šaltinis.
Praktinis patarimas: įveskite portalo pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiais „patikimumas” arba „apžvalga”. Jei apie portalą rašė žiniasklaidos tyrinėtojai ar faktų tikrintojai, greičiausiai rasite vertingos informacijos.
Autorystės klausimas
Kas parašė straipsnį? Ar autorius nurodytas? Ar galite rasti informacijos apie jį? Profesionalūs žurnalistai turi savo istoriją, kitus publikuotus darbus, dažnai – socialinių tinklų paskyras, kur galima pamatyti jų kompetenciją.
Jei straipsnio autorius – „Redakcija” arba jo išvis nėra, būkite atsargūs. Taip, kartais legitimūs portalai taip pat naudoja bendrinius autorius, bet tai turėtų būti išimtis, ne taisyklė. Dezinformacijos skleidėjai vengia atskleidimo, nes nenori atsakomybės.
Pasitikrinkite, ar autorius rašo tik vienoje temoje ir tik viena nuomone. Jei kažkas skelbia išskirtinai straipsnius, kurie puola vieną politinę jėgą ar propaguoja vieną ideologiją, tai ne žurnalistika – tai propaganda.
Šaltinių medžioklė straipsnyje
Atidžiai skaitykite patį tekstą. Ar jame nurodyti informacijos šaltiniai? Ar cituojami konkretūs žmonės, institucijos, tyrimai? Ar pateikiamos nuorodos į pirminius šaltinius?
Dezinformacija dažnai remiasi miglotomis nuorodomis: „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „žinomi šaltiniai teigia”. Kas tie ekspertai? Kokie tyrimai? Kurie šaltiniai? Jei to nenurodyta, informacija gali būti tiesiog išgalvota.
Kai rasite konkretų šaltinį, patikrinkite jį. Paspaudę nuorodą, įsitikinkite, kad ji veda ten, kur turėtų. Kartais dezinformacijos kūrėjai įdeda nuorodas, kurios atrodo patikimos, bet iš tikrųų veda į visai kitą turinį arba išvis neveikia. Dar blogiau – jie gali iškreipti tai, ką sako šaltinis. Perskaitysite originalą ir pamatysite, kad kontekstas visiškai kitoks.
Datos ir konteksto svarba
Vienas iš populiariausių dezinformacijos metodų – senos naujienos, pateikiamos kaip šviežios. Įvykis, nutikęs prieš penkerius metus, gali būti perpasakotas taip, tarsi įvyko vakar. Tai ypač efektyvu socialiniuose tinkluose, kur žmonės retai tikrina datas.
Visada žiūrėkite, kada straipsnis publikuotas. Jei datos nėra arba ji paslėpta, tai įtartina. Patikimi portalai aiškiai nurodo ne tik dieną, bet ir laiką, kada turinys buvo paskelbtas ar atnaujintas.
Kontekstas yra lygiai toks pat svarbus. Sakinys, ištrauktas iš kalbos ar interviu, gali skambėti visiškai kitaip be aplinkybių. Politikas galėjo kalbėti hipotetiškai, ironiškai ar cituoti kitą asmenį, bet dezinformatoriai pateiks tai kaip jo nuomonę. Ieškokite pilno konteksto – visos kalbos, viso interviu, viso dokumento.
Vizualinis turinys kaip ginklas
Nuotraukos ir vaizdo įrašai atrodo įtikinamiau nei tekstas. Bet jie taip pat gali būti suklastoti, ištraukti iš konteksto ar pakeisti.
Yra paprastų būdų patikrinti vaizdus. Vienas jų – atvirkštinė paieška. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir sužinoti, kur dar ji naudojama internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos įvykio” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš kelerius metus visai kitoje šalyje.
Atkreipkite dėmesį į smulkmenas nuotraukose. Ar šešėliai krinta logiška kryptimi? Ar objektų proporcijos teisingos? Ar nėra keistų kraštų ar išblukusių sričių, kurios galėtų rodyti redagavimą? Nors profesionalūs klastotojai gali tai paslėpti, daug dezinformacijos kuriama skubant ir nekokybiškai.
Vaizdo įrašams taikomi tie patys principai. Be to, galite patikrinti, ar garsas atitinka vaizdą, ar nėra staigių montažo kirpimų, kurie galėtų rodyti konteksto manipuliaciją.
Kai intuicija šaukia „kažkas ne taip”
Kartais nereikia sudėtingų metodų – užtenka pasiklausyti savęs. Jei straipsnis sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą – sustokite ir pakvėpuokite. Būtent to ir siekia dezinformacija.
Paklauskite savęs: ar ši informacija per gera, kad būtų tiesa? Ar per baisi? Ar per tobulai atitinka tai, ką noriu tikėti? Jei atsakymas „taip”, tai geras momentas patikrinti faktus.
Dar vienas paprastas testas – pasidalinkite straipsniu su kažkuo, kas turi kitokią nuomonę. Ne tam, kad ginčytumėtės, o tam, kad išgirstumėte kitą perspektyvą. Jei žmogus iš karto nurodo akivaizdžias problemas, kurias jūs praleidote, tai rodo, kad jūsų patvirtinimo šališkumas veikė.
Nepamirškite, kad nebūtina turėti nuomonės apie viską. Jei negalite patikrinti informacijos, visiškai normalu pasakyti „nežinau” arba „reikia daugiau duomenų”. Tai ne silpnybė – tai protingumas.
Kai kritinis mąstymas tampa įpročiu
Visi šie metodai gali atrodyti kaip daug darbo. Iš pradžių taip ir yra. Bet su laiku tikrinimas tampa automatinis – jūs pradėsite pastebėti raudonus signalus instinktyviai, nebeturėdami sąmoningai eiti per visą sąrašą.
Svarbu suprasti, kad dezinformacijos atpažinimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai nuolatinis procesas, nes metodai keičiasi, tobulėja, prisitaiko. Kas veikė prieš metus, gali nebepakakti dabar. Būkite smalsūs, mokykitės iš klaidų – tiek savo, tiek kitų.
Ir galbūt svarbiausia – dalinkitės šiomis žiniomis. Kai pamatote, kad draugas ar šeimos narys platina akivaizdžią dezinformaciją, švelniai nurodykite. Ne kaltindami ar juokdamiesi, o padėdami pamatyti, ką jūs pastebėjote. Taip kuriame atsparesnę visuomenę, kur dezinformacijai vis sunkiau įsiskverbti.
Informacinis raštingumas šiandien yra tokia pat svarbi kompetencija kaip skaitymas ar rašymas. Gyvename pasaulyje, kur bet kas gali pasiekti milijonus žmonių per kelias sekundes. Gebėjimas atskirti tiesą nuo melo nebėra prabanga – tai būtinybė.