Kai tikrovė tampa prekė, o melas – verslu
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano mama pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad valgant bananus naktį galima numesti 10 kilogramų per savaitę. Šaltinis atrodė patikimas – puslapyje buvo net gydytojo nuotrauka ir „moksliniai” grafikai. Tik kai paklausiau, ar ji perskaitė visą straipsnį, paaiškėjo, kad ne – užteko antraštės ir pirmų kelių sakinių. Tokia istorija šiandien nutinka tūkstančiams žmonių kasdien, tik temos būna kur kas rimtesnės: nuo sveikatos krizių iki politinių skandalų.
Gyvename laikais, kai informacijos srautas yra tokio masto, jog žmogaus smegenys tiesiog fiziškai negali visko apdoroti ir patikrinti. Dezinformacija – tai nebėra vien sovietmečio propagandos reliktas ar keistuolių teorijų skleidimas. Tai tapo gerai apmokama industrija, kur dirba profesionalai, kurie puikiai žino, kaip manipuliuoti mūsų emocijomis, baimėmis ir viltimis.
Problema ta, kad dauguma žmonių mano esą gebantys atskirti tiesą nuo melo. Tyrimai rodo ką kita – net išsilavinę, kritiškai mąstantys žmonės reguliariai pakliūva į dezinformacijos spąstus. Kodėl? Nes tie, kurie kuria melą, puikiai išmano psichologiją ir technologijas.
Antraštė – pirmasis mūšio laukas
Pradėkime nuo to, kas akivaizdu, bet dažnai ignoruojama. Antraštė yra pats galingiausias dezinformacijos įrankis. Kodėl? Nes daugelis žmonių skaito tik ją. Vienas Kolumbijos universiteto tyrimas parodė, kad net 59% žmonių dalijasi straipsniais socialiniuose tinkluose jų net neatidarius. Taip, teisingai supratote – dauguma žmonių platina informaciją, kurios net neperskaitė.
Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino. Todėl antraštės būna specialiai sukurtos taip, kad sukeltų stiprią emocinę reakciją: pyktį, baimę, pasipiktinimą ar euforijos jausmą. „ŠOKAS: Vyriausybė slepia TIKRĄJĄ tiesą apie…” arba „Gydytojai NEGALI PATIKĖTI, ką šis produktas daro su…” – šie šablonai veikia kaip hipnozė.
Kaip apsisaugoti? Pirma, visada perskaitykite visą straipsnį prieš juo tikėdami ar juo dalindamiesi. Antra, atkreipkite dėmesį į antraštės stilių. Jei joje per daug didžiųjų raidžių, šauktukai kas antrą žodį, ar ji skamba kaip pigaus trileriuko reklama – tai raudonas signalas. Patikimi naujienų portalai nenaudoja tokių metodų, nes jiems nereikia – jie turi faktus, o faktai patys kalba.
Dar vienas triukas – palyginkite antraštę su straipsnio turiniu. Dažnai dezinformacijos šaltiniuose antraštė žada vieną, o tekstas pasakoja visai ką kita. Arba dar blogiau – antraštė teigia kategoriškus dalykus, o tekste pasirodo, kad tai tik kažkieno nuomonė ar nepatvirtinta teorija.
Šaltinio anatomija: kas už to slypi?
Gerai, tarkime, antraštė neatrodo kaip iš geltonojo laikraščio. Kas toliau? Laikas pasidomėti pačiu šaltiniu. Ir čia prasideda įdomiausia dalis, nes dezinformacijos skleidėjai tapo tikri meistrai kuriant patikimų portalų imitacijas.
Pirmas dalykas – domeno vardas. Patikimi naujienų portalai turi aiškius, lengvai atpažįstamus domenus. Bet atsiranda puslapių su pavadinimais kaip „lietuvosnaujienos24.info” ar „tiesa-news.com” – jie atrodo beveik teisėtai, bet tai tik imitacija. Vienas paprastas būdas patikrinti – įveskite domeno vardą į „Who is” paieškos sistemą. Pamatysite, kada puslapis buvo sukurtas, kas jį registravo. Jei portalas apsimeta esąs senas ir patikimas, bet domenas registruotas prieš tris mėnesius – turite problemą.
Toliau – „Apie mus” skyrius. Tikri naujienų portalai visuomet turi išsamią informaciją apie save: kas jie, kas dirba redakcijoje, kur jų biuras, kaip su jais susisiekti. Dezinformacijos šaltiniai dažnai arba visai neturi tokio skyriaus, arba jame rasite tik miglotus sakinius apie „nepriklausomą žurnalistiką” ir „tiesos siekimą”, bet jokių konkrečių vardų ar adresų.
Dar vienas svarbus aspektas – kiti straipsniai portale. Paskaitykite, apie ką dar rašo šis šaltinis. Jei matote chaotišką mišrainę iš sensacingų antraščių apie sveikatą, politiką, žvaigždes ir konspiracijos teorijas – greičiausiai tai ne rimtas naujienų portalas. Patikimi šaltiniai turi aiškią redakcinę liniją ir tematiką.
Autoriaus pėdsakai arba kas iš tikrųjų rašo
Dabar pažiūrėkime, kas pasirašė po straipsniu. Tai gali būti labai atskleidu. Profesionalūs žurnalistai turi istoriją, reputaciją, dažnai – socialinių tinklų paskyras, kur galima pamatyti jų kitus darbus. Dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja pseudonimus arba tiesiog „Redakcija”.
Paieškokite autoriaus vardo Google. Kas atsiranda? Jei tai tikras žurnalistas, rasite jo kitus straipsnius, galbūt interviu, profesinius profilius. Jei nieko nerandate arba randamas tik vienas šaltinis – tai įtartina. Kartais dezinformacijos kūrėjai net sukuria netikrus žurnalistų profilius su pavogtu nuotraukomis. Čia padeda „reverse image search” – įkelkite autoriaus nuotrauką į Google Images ir pamatysite, ar ji nėra paimta iš kitur.
Pastebėjau įdomią tendenciją – kai kurie dezinformacijos portalai naudoja tikrus vardus, bet tai būna žmonės, kurie neturi jokio ryšio su žurnalistika. Pavyzdžiui, randi straipsnį apie sudėtingą medicininę temą, o autorius pasirodo esąs IT specialistas ar buhalteris. Tai nereiškia, kad žmogus negali rašyti apie įvairias temas, bet rimti portalai tokių dalykų nedaro – jie samdo ekspertus arba bent jau konsultuojasi su jais.
Faktų tikrinimas: ne taip sudėtinga, kaip atrodo
Gerai, straipsnis atrodo pakankamai patikimai, šaltinis irgi nieko. Bet kaip patikrinti pačius faktus? Čia daugelis žmonių pasimeta, nes mano, kad tam reikia būti kažkokiu ekspertu. Tiesą sakant, pagrindinį faktų tikrinimą gali atlikti bet kas, turintis dešimt minučių laiko ir interneto prieigą.
Pirma, ieškokite šaltinių pačiame straipsnyje. Rimti žurnalistai visada nurodo, iš kur gavo informaciją. Jei straipsnis teigia, kad „mokslininkai įrodė”, bet nenurodo, kokie mokslininkai, koks tyrimas, kada ir kur jis buvo atliktas – tai ne žurnalistika, o gandai. Patikimi straipsniai turi nuorodas į pirminius šaltinius: mokslinius tyrimus, oficialius dokumentus, konkrečius žmonių pasisakymus.
Antra, patikrinkite, ar informacija nėra ištraukta iš konteksto. Tai vienas populiariausių dezinformacijos metodų – paimti tikrą citatą ar faktą, bet pateikti jį taip, kad jis reikštų ką kita. Pavyzdžiui, politikas galėjo pasakyti: „Kai kurie žmonės mano, kad reikia didinti mokesčius, bet aš su tuo nesutinku”, o dezinformacijos šaltinis cituos tik pirmą dalį: „Reikia didinti mokesčius, sako politikas X”.
Trečia, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Tiesiog įveskite pagrindinę straipsnio tezę į paieškos laukelį – dažnai paaiškėja, kad ši informacija jau buvo tikrinta ir paneigta.
Dar vienas paprastas būdas – patikrinkite, ar apie tą patį įvykį rašo kiti patikimi šaltiniai. Jei straipsnis teigia, kad įvyko kažkas itin svarbus ar sensacinga, bet apie tai nerašo nei LRT, nei Delfi, nei „15min”, nei užsienio žiniasklaida – greičiausiai to įvykio tiesiog nebuvo arba jis yra iškraipytas iki neatpažinimo.
Nuotraukos ir vaizdo medžiaga – kai akys gali apgauti
„Vaizdas vertas tūkstančio žodžių” – ši patarlė šiandien įgavo naują, gana bauginantį prasmę. Nuotraukos ir vaizdo įrašai tapo galingiausiu dezinformacijos įrankiu, nes žmonės linkę jais tikėti labiau nei tekstu. „Matau savo akimis” – sakome, nors iš tikrųjų matome tik pikselius ekrane.
Technologijos pasiekė tokį lygį, kad suklastoti vaizdą ar vaizdo įrašą tapo prieinamu beveik kiekvienam. Deepfake technologija leidžia sukurti vaizdo įrašus, kur žmonės sako dalykus, kurių niekada nesakė. O paprastos nuotraukų manipuliacijos – kaip fotomontažas ar senos nuotraukos panaudojimas naujame kontekste – tai jau klasika.
Kaip apsisaugoti? Pirma, naudokite „reverse image search”. Nukopijuokite nuotrauką arba jos URL ir įkėlkite į Google Images ar TinEye. Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka yra sena, daryta visai kitoje vietoje ar kontekste. Mačiau atvejų, kai nuotrauka iš 2015 metų potvynio Tailande buvo naudojama kaip „įrodymas” tariamo įvykio Lietuvoje 2023-aisiais.
Antra, žiūrėkite į detales. Ar nuotraukoje yra keistų artefaktų, nenatūralių šešėlių, keisto apšvietimo? Ar žmonių veidai atrodo per daug lygūs ar dirbtiniai? Deepfake vaizdo įrašuose dažnai galima pastebėti, kad žmogus per retai mirkteli arba lūpos juda nesinchroniškai su garsu.
Trečia, būkite ypač atsargūs su emociškai stipriomis nuotraukomis. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad vaizdai, kurie sukelia stiprią emocinę reakciją – šoką, pyktį, užuojautą – yra dalijami daug dažniau. Todėl būtent tokios nuotraukos dažniausiai būna klastotės ar panaudotos netinkamame kontekste.
Emocijų gaudyklė: kai jausmai užgožia protą
Dabar pasikalbėkime apie tai, kas iš tikrųjų daro dezinformaciją tokią veiksmingą – emocijos. Galite būti protingas, išsilavinęs, kritiškai mąstantis žmogus, bet jei straipsnis paspaudžia tinkamus emocinius mygtukus, jūsų kritinis mąstymas tiesiog išsijungia. Tai ne jūsų kaltė – taip veikia žmogaus smegenys.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad informacija, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją, yra dalijama 2-3 kartus dažniau nei neutrali informacija. Todėl jie specialiai kuria turinį, kuris mus piktina, gąsdina, šokiruoja ar verčia jaustis pranašesniais už kitus.
Kaip tai atpažinti? Sustokite ir paklauskit savęs: kaip jaučiuosi skaitydamas šį straipsnį? Jei jaučiate stiprų pyktį, baimę, pasipiktinimą ar net euforijos jausmą – tai signalas sulėtinti ir įjungti kritinį mąstymą. Tai nereiškia, kad straipsnis tikrai yra dezinformacija, bet tai reiškia, kad turite būti atsargesni.
Vienas iš dažniausių triukų – „mes prieš juos” naratyvas. Dezinformacija dažnai skirsto žmones į aiškias grupes: „mes, protingi ir žinantys tiesą” prieš „juos, kvailus ir apgautus”. Jei straipsnis jus verčia jaustis esant išskirtinės grupės dalimi, kuri žino „tikrąją tiesą”, kurią „jie” nori nuslėpti – būkite labai atsargūs.
Dar vienas požymis – skubumas. „Dalinkitės, kol neištrynė!”, „Jie nori tai uždrausti!”, „Skaitykite, kol dar galite!” – šie šūkiai skirsti tam, kad veiktumėte impulsyviai, neįjungdami kritinio mąstymo. Tikra informacija niekur nedingsta ir nereikalauja skubaus dalijimosi.
Kai tiesa tampa pilka: sudėtingi atvejai ir niuansai
Būtų puiku, jei pasaulis būtų paprastas ir aiškus: tiesa čia, melas ten. Bet realybė sudėtingesnė. Dažnai susiduriame su tuo, ką galima pavadinti „pilkąja zona” – informacija, kuri nėra visiškai meluota, bet ir ne visiškai teisinga.
Vienas tokių atvejų – pusiau tiesos. Tai kai straipsnyje pateikiami tikri faktai, bet jie atrinkti taip selektyviai ir pateikti tokiame kontekste, kad sukuria klaidingą bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, straipsnis gali rašyti apie nusikalstamumą, pateikdamas tik tuos statistikos duomenis, kurie rodo augimą, bet nutylėdamas, kad bendras nusikalstamumo lygis vis tiek yra istoriškai žemas.
Kitas sudėtingas atvejis – nuomonė prieš faktą. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje šios ribos kartais tampa labai migloto. Straipsnis gali būti parašytas kaip nuomonės tekstas, bet pateikiamas taip, lyg tai būtų faktinė žurnalistika. Visada žiūrėkite, ar straipsnis pažymėtas kaip „nuomonė”, „komentaras” ar „tinklaraštis” – tai reiškia, kad tai autoriaus subjektyvus požiūris, ne objektyvi informacija.
Dar viena pilkoji zona – prognozės ir spekuliacijos. „Ekspertai prognozuoja”, „galimas scenarijus”, „tikėtina, kad…” – šie formulavimai reiškia, kad kalbama ne apie tai, kas yra, o apie tai, kas galbūt bus. Tai nėra dezinformacija, bet gali ja tapti, jei skaitytojas supranta prognozes kaip faktus.
Ir galiausiai – kontekstas. Tas pats faktas gali būti tiesa viename kontekste ir klaidinantis kitame. Statistika be konteksto gali būti labai klaidinanti. Pavyzdžiui, teiginys „X šalyje mirčių skaičius išaugo 20%” skamba baisiai, kol nesužinai, kad tai įvyko dėl to, jog populiacija sensta ir bendras gyventojų skaičius augo dar sparčiau.
Kai informacijos ekologija tampa asmenine atsakomybe
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – mano mamos ir tų bananų. Po to įvykio mes su ja ilgai kalbėjomės apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją. Dabar, keletą metų vėliau, ji tapo viena iš atsakingiausių informacijos vartotojų, kokius pažįstu. Ji netgi pradėjo švelniai koreguoti savo draugus, kai jie dalijas abejotinu turiniu.
Esmė ta, kad kovoti su dezinformacija – tai ne tik faktų tikrinimas ir šaltinių analizė. Tai yra požiūrio pokytis. Turime suprasti, kad kiekvienas iš mūsų yra ne tik informacijos vartotojas, bet ir platintojas. Kai dalijamės straipsniu socialiniuose tinkluose, mes tampame to straipsnio leidėjais savo draugų ir šeimos narių akyse. Ar norime būti patikimi, ar norime būti tie, kurie platina šlamštą?
Praktiškai tai reiškia kelias paprastas taisykles. Pirma – jei abejoji, nedalinkis. Geriau praleisti vieną tikrą istoriją, nei pasidalinti viena melaginga. Antra – jei jau pasidalinai kažkuo ir vėliau paaiškėjo, kad tai buvo dezinformacija, prisipažink ir ištaisyk. Nėra gėda suklysti, gėda užsispyrusiai ginti melą. Trečia – būk pavyzdys kitiems. Kai matai, kad kažkas dalijasi akivaizdžia dezinformacija, švelniai, be pamokymo tono, pasidalink patikrintais faktais.
Svarbu suprasti, kad dezinformacijos kūrėjai skaičiuoja būtent į tai, kad žmonės netikrina, skuba, emociškai reaguoja. Kiekvienas iš mūsų, sustodami prieš paspausdami „dalintis”, jau laimime mažą pergalę. Septyni metodai, apie kuriuos kalbėjome – antraščių analizė, šaltinio tikrinimas, autoriaus paieška, faktų verifikacija, vaizdo medžiagos tikrinimas, emocijų atpažinimas ir konteksto supratimas – tai nėra sudėtinga raketų mokslas. Tai paprasčiausios įpročiai, kurie per kelias savaites tampa automatiniai.
Gyvename informacijos amžiuje, ir tai yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Turime prieigą prie neįsivaizduojamo žinių kiekio, bet kartu esame bombarduojami melo ir manipuliacijų. Pasirinkimas, ką su tuo daryti, yra mūsų. Galime būti pasyvūs informacijos vartotojai, leidžiantys kitiems formuoti mūsų pasaulėžiūrą, arba galime tapti aktyviais, kritiškai mąstančiais piliečiais, kurie patys sprendžia, kuo tikėti. Ir tiesą sakant, šis pasirinkimas niekada nebuvo svarbesnis nei dabar.