Kodėl verta sustoti ir pagalvoti prieš patikint
Kiekvieną dieną mūsų telefonų ekranuose, kompiuterių monitoriuose ir televizorių languose praplūsta tūkstančiai naujienų. Dalis jų – patikimi faktai, kita dalis – pusiau tiesa, o dar kita – tyčinė dezinformacija. Problema ta, kad akimis viską atskirti neįmanoma. Sensacinga antraštė atrodo vienodai įtikinama, nesvarbu, ar už jos slypi kruopščiai patikrinti faktai, ar kažkieno fantazija.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys, bet šiuolaikinės technologijos ją padarė greitesnę ir įtikinamesnę. Dirbtinio intelekto sugeneruoti vaizdai, subtiliai suklastoti vaizdo įrašai, puslapiai, atrodantys kaip žinomų naujienų portalų kopijos – visa tai veikia net ir atsargius žmones. O kai informacija sklinda socialiniuose tinkluose, ji dažnai pasiekia mus per draugus ar šeimos narius, kuriems natūraliai linkę pasitikėti.
Gera žinia ta, kad nereikia būti žurnalistu ar technologijų ekspertu, kad išmoktum atpažinti dezinformaciją. Reikia tik kelių paprastų įpročių ir noro sustoti bei paklausti savęs: „Ar tai tikrai tiesa?”
Šaltinio patikimumo tikrinimas
Pirmasis ir paprasčiausias žingsnis – pažvelgti, kas skelbia informaciją. Ar tai žinomas naujienų portalas su ilga istorija? Ar tai svetainė, kurios anksčiau niekada nematei? Patikimi šaltiniai paprastai turi aiškią „Apie mus” sekciją, redakcinę kolegiją, kontaktinę informaciją.
Deja, ne viskas taip paprasta. Dezinformacijos kūrėjai dažnai sukuria puslapius, kurie atrodo beveik identiški tikrų naujienų portalų puslapiams. Gali skirtis viena raidė domeno pavadinime – pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfі.lt” (su kirilicos raide). Todėl verta patikrinti tikslų URL adresą, o ne tik puslapio išvaizdą.
Socialiniuose tinkluose situacija dar sudėtingesnė. Paskyra su šimtais tūkstančių sekėjų nebūtinai patikima – sekėjus galima nusipirkti. Verčiau pažiūrėk, ar paskyra reguliariai skelbia įvairaus turinio, ar bendrauja su auditorija, ar turi patikrintą žymę (jei tai viešas asmuo ar organizacija).
Jei abejoji šaltiniu, paprasčiausias būdas – įvesti jo pavadinimą į paieškos sistemą kartu su žodžiu „patikimumas” ar „fake news”. Dažnai rasi kitų žmonių ar organizacijų atliktus patikrinimus.
Datos ir konteksto svarba
Viena populiariausių dezinformacijos taktikų – senos naujienos ar nuotraukos, pateikiamos kaip šviežios. Pavyzdžiui, per karą Ukrainoje daug kartų pasirodė nuotraukų iš ankstesnių konfliktų – Sirijos, Libijos, net iš filmuotų filmų – kurios buvo pateikiamos kaip naujausi įvykiai.
Visada patikrink publikacijos datą. Jei jos nėra arba ji neaiški – tai jau raudonas signalas. Patikimi naujienų portalai visada nurodo tikslų laiką ir datą. Be to, pabandyk suprasti kontekstą: apie ką tiksliai rašoma, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, kas dar vyko tuo metu?
Nuotraukų ir vaizdo įrašų atveju galima naudoti atvirkštinę paiešką. Google Images ar TinEye leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur ji dar pasirodė internete. Jei ta pati nuotrauka jau buvo publikuota prieš kelerius metus visai kitame kontekste – žinai, kad kažkas negerai.
Kontekstas taip pat reiškia supratimą, kas vyksta platesniame paveiksle. Jei straipsnyje teigiama, kad įvyko kažkas neįtikėtino, bet jokie kiti šaltiniai apie tai nerašo – labai tikėtina, kad tai netiesa arba stipriai išpūsta istorija.
Antraštės ir emocinio manipuliavimo atpažinimas
Dezinformacija dažnai remiasi stipriomis emocijomis – pykčiu, baime, pasipiktinimu. Antraštės būna rėkiančios, su daugybe šauktukinių ženklų, su žodžiais kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „NIEKAS NEDRĮSTA PASAKYTI”. Jei antraštė atrodo pernelyg dramatiška, verta įtarti.
Patikimi žurnalistai taip pat naudoja patrauklius pavadinimus, bet jie paprastai atspindi straipsnio turinį ir nėra tyčia klaidinantys. Dezinformacijos atveju antraštė dažnai žada daug daugiau, nei pateikia pats tekstas. Kartais antraštė ir tekstas net prieštarauja vienas kitam – skaitytojai, kurie tik perbėga akimis, to nepastebės.
Dar vienas požymis – kai antraštė ar tekstas bando priversti tave nedelsiant kažką daryti: „DALINKIS, KOL NEIŠTRYNĖ”, „PLATINK, KOL DAR GALIMA”. Tai psichologinis spaudimas, skirtas apeiti tavo kritinį mąstymą.
Kai jauti stiprią emocinę reakciją skaitydamas naujieną – sustok. Būtent to ir siekia dezinformacijos kūrėjai. Emocijos yra galingas įrankis, kuris užgožia racionalų mąstymą. Prieš dalindamasis ar tikėdamas, padaryk pertrauką, atsikvėpk ir pabandyk pažvelgti objektyviai.
Faktų tikrinimas per nepriklausomus šaltinius
Jei skaitysi apie svarbų įvykį tik viename šaltinyje, tai dar nereiškia, kad jis neįvyko – bet tai tikrai reiškia, kad reikia papildomai patikrinti. Dideli įvykiai visada atsispindi keliuose šaltiniuose. Jei kažkas teigia, kad įvyko svarbus politinis skandalas, bet apie jį rašo tik vienas mažai žinomas portalas – labai tikėtina, kad tai netiesa.
Pabandyk rasti tą pačią informaciją bent trijuose skirtinguose, patikimuose šaltiniuose. Idealiu atveju – šaltiniuose, kurie turi skirtingas politines orientacijas. Jei visi jie patvirtina tą patį faktą, tikimybė, kad tai tiesa, labai išauga.
Lietuvoje veikia kelios faktų tikrinimo iniciatyvos, pavyzdžiui, „Delfi” projektas „Melo detektorius” ar „15min” rubrika „Tikrinta”. Tokios platformos kruopščiai tikrina populiarias naujienas ir teiginius, padeda atpažinti klaidinančią informaciją. Verta susipažinti su jų darbais ir išmokti atpažinti jų naudojamus metodus.
Tarptautiniu mastu veikia organizacijos kaip Snopes, FactCheck.org, Full Fact. Nors jos daugiausia orientuotos į anglakalbę erdvę, daugelis dezinformacijos naratyvų keliauja tarp šalių, tik šiek tiek prisitaikydami prie vietinės publikos.
Ekspertų nuomonių ir šaltinių analizė
Patikimi straipsniai nurodo konkrečius šaltinius – tyrimus, ekspertų citatas, oficialius dokumentus. Dezinformacija dažnai remiasi neaiškiais teiginiais: „mokslininkai teigia”, „ekspertai įspėja”, „tyrimai rodo”. Bet kokie mokslininkai? Kokie ekspertai? Kokie tyrimai?
Jei straipsnyje cituojamas ekspertas, verta patikrinti, kas jis yra. Ar tikrai jis yra tos srities specialistas? Ar dirba patikimoje institucijoje? Ar turi atitinkamą išsilavinimą? Deja, dažnai „ekspertais” vadinami žmonės, kurie neturi jokios kompetencijos aptariamoje temoje.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip pateikiama ekspertų nuomonė. Ar tai tiesioginis citavimas, ar perpasakojimas? Ar kontekstas atitinka tai, ką ekspertas iš tikrųjų sakė? Kartais cituojama tik dalis sakinio, kuri visiškai iškraipo pradinę mintį.
Mokslinių tyrimų atveju galima patikrinti, ar jie tikrai egzistuoja. Daugelis mokslinių žurnalų turi laisvai prieinamas duomenų bazes. Jei straipsnyje teigiama, kad „naujas tyrimas įrodė”, bet nenurodomas nei tyrimo pavadinimas, nei autoriai, nei žurnalas – labai tikėtina, kad tokio tyrimo iš viso nėra.
Vizualinės medžiagos autentiškumo tikrinimas
Nuotraukos ir vaizdo įrašai atrodo įtikinami, bet juos klastoti tampa vis lengviau. Jau minėjau atvirkštinę paiešką, bet yra ir kitų būdų patikrinti vizualinę medžiagą.
Pažvelk į detales nuotraukoje. Ar šešėliai krenta logiška kryptimi? Ar objektų proporcijos natūralios? Ar nėra keistų kraštų ar neryškių vietų, kurios galėtų rodyti redagavimą? Dirbtinio intelekto sugeneruotos nuotraukos dažnai turi subtilių klaidų – keistai atrodančios rankos, asimetriški veidai, nelogiški foniniai elementai.
Vaizdo įrašų atveju atkreipk dėmesį į lūpų judesius – ar jie sinchronizuoti su garsu? Ar veido išraiška natūrali? „Deepfake” technologija tobulėja, bet vis dar dažnai palieka matomų pėdsakų. Taip pat žiūrėk į kontekstą – ar vaizdo įraše matomi elementai (pastatai, automobiliai, drabužiai) atitinka teigiamą laiką ir vietą?
Kai kurios platformos, pavyzdžiui, InVID, siūlo įrankius vaizdo įrašų analizei. Jos leidžia išskaidyti vaizdo įrašą į atskirus kadrus ir atlikti kiekvieno iš jų atvirkštinę paiešką, taip pat patikrinti metaduomenis.
Svarbu prisiminti, kad net autentiška nuotrauka ar vaizdo įrašas gali būti naudojami klaidinančiai – pateikiant juos ne tame kontekste, pridedant klaidingą aprašymą ar nurodant neteisingą vietą ir laiką.
Kai dezinformacija tampa įpročiu – kaip apsaugoti save ir artimuosius
Dezinformacijos atpažinimas nėra vienkartinis veiksmas – tai įgūdis, kurį reikia nuolat lavinti. Kuo dažniau taikosi šiuos metodus, tuo greičiau ir natūraliau jie tampa tavo kasdienės informacijos vartojimo dalimi.
Svarbu kalbėti apie tai su artimaisiais. Vyresnės kartos žmonės dažnai yra pažeidžiamesni dezinformacijai – ne dėl to, kad būtų mažiau protingi, o tiesiog dėl to, kad užaugo kitokioje medijų aplinkoje. Pasidalink su tėvais ar seneliais šiais metodais, padėk jiems išmokti atpažinti įtartinus šaltinius.
Socialiniuose tinkluose būk atsakingas. Prieš dalindamasis kažkuo, sustok ir pagalvok: ar tikrai tai tiesa? Ar aš tai patikrinau? Net jei turinys atrodo palaikantis tavo nuomonę ar vertybes, tai nereiškia, kad jis tikras. Kartais būtent tokia informacija yra pavojingiausia, nes norime ja tikėti.
Išmok atpažinti savo pačių šališkumus. Visi turime polinkį labiau tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus, ir atmesti tą, kuri jiems prieštarauja. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir jis veikia net protingiausius žmones. Kai suvoki, kad tai egzistuoja, gali sąmoningai su tuo kovoti.
Nebijok pripažinti klaidų. Jei pasidalinai kažkuo, o vėliau sužinojai, kad tai buvo dezinformacija – pasakyk apie tai viešai. Tai ne gėda, o atsakingumo ženklas. Taip padedi sustabdyti klaidingos informacijos plitimą ir parodai kitiems gerą pavyzdį.
Dezinformacija klesti ne dėl to, kad žmonės yra kvailai, o dėl to, kad ji naudoja psichologines silpnybes, kurias visi turime. Suprasdami tai ir taikydami praktinius patikrinimo metodus, galime tapti atsparesni manipuliacijoms ir padėti kurti sveikesnę informacinę aplinką visiems.