Kodėl visi dabar kalba apie dezinformaciją
Prisimenu, kaip prieš kokius penkerius metus mano teta pasidalino feisbuke straipsniu apie tai, kad bananai esą sukelia vėžį. Visiškai rimtai. Su dramatišku komentaru „DALINUOSI, KAD ŽINOTUMĖT!!!”. Tada man tai atrodė tiesiog juokinga, bet dabar suprantu – tai buvo klasikinis dezinformacijos pavyzdys, kuris sklinda greičiau nei bet kokia tiesa.
Šiandien situacija tik pablogėjo. Kiekvienas turime išmaniuosius telefonus, socialinių tinklų paskyras ir nuolatinį prieigą prie begalinio informacijos srauto. Problema ta, kad tarp tikrų naujienų slypi tiek daug šlamšto, manipuliacijų ir tiesioginių melo, kad kartais net nebeaišku, kuo tikėti.
O tai nėra tik „interneto problema”. Dezinformacija veikia rinkimus, formuoja visuomenės nuomonę apie svarbius klausimus, gali net paveikti žmonių sveikatą – prisiminkime visas tas nesąmones apie COVID vakcinas ar „stebuklingus” gydymo būdus.
Kas iš tiesų yra dezinformacija (ir kodėl tai svarbu)
Pirmiausia, susitarkime dėl terminų, nes žmonės dažnai painioja. Dezinformacija – tai tyčia skleidžiamas neteisingas informacijas. Kas nors kažką sugalvoja, žinodamas, kad tai netiesa, ir tyčia platina. Yra dar misinformacija – tai kai žmonės platina neteisingą informaciją, patys tikėdami, kad ji teisinga. Skirtumas svarbus, bet rezultatas tas pats – žmonės suklaidinami.
Dezinformacija gali būti labai įvairi. Kartais tai visiškai sufabrikuotos naujienos – „Lietuvoje nuo šiol draudžiama valgyti bulves” tipo absurdas. Bet dažniau tai subtilesnės manipuliacijos: iškraipyti faktai, ištrauktos iš konteksto citatos, tendencingai parinkti duomenys arba pusiau teisingi teiginiai, kurie veda į klaidingas išvadas.
Ir žinote, kas labiausiai erzina? Kad dezinformacija dažnai veikia geriau nei tiesa. Ji būna įdomesnė, emocinė, skandalingesnė. Ji patvirtina tai, ką žmonės jau nori tikėti. Tuo tarpu tiesa dažnai būna nuobodi, sudėtinga ir reikalaujanti pastangų ją suprasti.
Stabtelėk ir pagalvok: pirmasis gynybos barjeras
Pats paprasčiausias, bet kartu ir efektyviausias būdas apsisaugoti nuo dezinformacijos – tiesiog sustoti ir pagalvoti prieš dalindamiesi ar tikėdami tuo, ką matote. Aš žinau, skamba per daug paprasta, bet tai veikia.
Kai matau kokią nors naujieną, kuri kelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tuoj pat įsijungia mano vidinė aliarmė. Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad emocijos išjungia kritinį mąstymą. Kai esi supykęs ar išsigandęs, daug mažiau tikėtina, kad sustosi ir pasidomėsi faktais.
Štai keletas klausimų, kuriuos sau užduodu prieš tikėdamas bet kokia informacija:
Ar ši naujiena sukelia stiprią emocinę reakciją? Jei taip – raudona vėliavėlė. Ne todėl, kad visos emocinės naujienos yra melagingos, bet todėl, kad dezinformacija tyčia siekia mūsų emocijų.
Ar ši informacija per daug puikiai atitinka mano pasaulėžiūrą? Mes visi turime patvirtinimo šališkumą – linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų įsitikinimus. Dezinformacijos kūrėjai tai išnaudoja.
Ar antraštė atrodo pernelyg sensacinga? „ŠOKAS: Mokslininkai atskleidė SIAUBINGĄ tiesą apie…” – matydamas tokias antraštes, jau žinau, kad greičiausiai viduje bus arba nieko, arba melas.
Šaltinio tikrinimas: kas tau tai pasakė?
Gerai, tarkime, pamatėte kokią nors naujieną. Pirmasis dalykas, kurį turėtumėte padaryti – pasižiūrėti, kas ją paskelbė. Ir ne, „mano draugas feisbuke” nėra patikimas šaltinis, net jei tas draugas yra labai protingas ir simpatingas žmogus.
Aš paprastai patikrinu kelis dalykus:
Ar tai žinomas ir patikimas naujienų šaltinis? Nebūtinai turi būti kažkoks didžiulis portalas, bet turėtų būti aiškus žurnalistikos standartų laikymasis. Jei tai kažkoks „tiesos-kurias-slepia-vyriausybe.lt” tipo puslapis – skeptiškai.
Ar puslapyje yra skyrius „Apie mus”? Rimti naujienų šaltiniai visada nurodo, kas jie tokie, kas už jų stovi, kaip su jais susisiekti. Jei visa ši informacija paslėpta ar neegzistuoja – blogai.
Ar kiti patikimi šaltiniai praneša tą pačią informaciją? Jei kažkas skelbia sensacingą naujieną, bet jokia kita žiniasklaida apie tai nerašo – labai įtartina. Tikros svarbios naujienos greitai pasklinda per daugelį šaltinių.
Vienas triukas, kurį išmokau: pabandykite surasti puslapio domeną per „whois” paieška. Kartais paaiškėja, kad „nepriklausomas naujienų portalas” iš tiesų registruotas prieš tris savaites kažkur Moldovoje. Tai gana aiškus signalas.
Faktų tikrinimas ir šaltinių sekimas
Dabar įdomesnė dalis – faktų tikrinimas. Daugelis žmonių mano, kad tai sudėtinga ir reikalauja specialių įgūdžių. Iš tiesų, pagrindiniai dalykai yra gana paprasti.
Pirma, ieškokite originalių šaltinių. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai įrodė”, „tyrimai rodo” ar „ekspertai teigia” – klausimas turėtų būti: kokie mokslininkai? Kokie tyrimai? Kokie ekspertai? Rimti straipsniai visada nurodo konkrečius šaltinius.
Aš dažnai tiesiog nukopijuoju įdomią citatą ar teiginį ir įdedu į Google paieškos laukelį kabutėse. Tai padeda rasti, ar ši citata tikrai egzistuoja ir ar ji nėra ištraukta iš konteksto. Kartais paaiškėja, kad žmogus iš tiesų pasakė priešingai, o citata buvo sumanipuliuota.
Patikrinkite datas. Tai gali atrodyti kvailai, bet nustebsite, kiek kartų senos naujienos yra pateikiamos kaip šviežios. Ypač su nuotraukomis – kažkas paima penkių metų senumo foto iš visai kito įvykio ir pristato kaip šiandienos naujieną.
Dar vienas naudingas įrankis – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Delfi” faktų tikrinimo skyrius, „15min” turi „Demaskuok”, yra tarptautiniai puslapiai kaip Snopes, FactCheck.org ar PolitiFact. Jei kažkas atrodo įtartina, greita paieška šiose svetainėse gali sutaupyti laiko.
Nuotraukų ir vaizdo įrašų autentiškumo tikrinimas
Ah, nuotraukos ir video. Kadaise sakydavo „nuotrauka nevaidina”, bet dabar tai jau visiškai nebeaktualu. Su šiuolaikinėmis technologijomis galima sukurti įtikinamą bet ko vaizdą ar video. Deepfake technologija tampa vis geresnė, o paprastas Photoshop jau seniai prieinamas kiekvienam.
Bet yra būdų, kaip patikrinti:
Atvirkštinė paveikslėlių paieška – tai mano geriausias draugas. Tiesiog nukopijuokite nuotrauką arba jos URL ir įdėkite į Google Images arba TinEye. Tai parodys, kur dar internete yra ši nuotrauka ir kada ji pirmą kartą pasirodė. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos” nuotrauka iš tiesų yra iš 2015-ųjų ir iš visai kito įvykio.
Žiūrėkite į detales. Ar šešėliai nuotraukoje krenta logiška kryptimi? Ar atspindžiai atrodo natūraliai? Ar tekstas ar logotipai nėra iškraipyti? Kartais net neprofesionaliai sumanipuliuotos nuotraukos turi akivaizdžių klaidų.
Su vaizdo įrašais sudėtingiau, bet kai kurie dalykai vis tiek pastebimi. Deepfake video dažnai turi problemų su akių mirksėjimu, lūpų sinchronizacija gali būti šiek tiek ne ta, apšvietimas gali keistis nenatūraliai. Tiesa, technologija tobulėja, tad šie požymiai tampa vis subtilesniais.
Dar vienas triukas – pažiūrėkite video metaduomenis, jei galite. Kartais jie atskleidžia, kada ir kur failas buvo sukurtas. Nors profesionalūs manipuliatoriai žino, kaip tai išvalyti.
Atpažink manipuliavimo technikas
Dezinformacijos kūrėjai naudoja tam tikrus šablonus ir technikas. Kai išmoksti juos atpažinti, tampa daug lengviau pastebėti manipuliaciją.
Klaidinantis kontekstas. Tai viena dažniausių technikų. Imama tikra nuotrauka ar citata, bet pateikiama visiškai kitame kontekste. Pavyzdžiui, politiko citata iš 2010 metų pateikiama taip, lyg jis tai pasakė vakar apie dabartinę situaciją.
Netikslūs skaičiai ir statistika. „90% žmonių pritaria” – bet kokių žmonių? Kiek jų buvo apklausta? Kaip buvo suformuluotas klausimas? Statistiką labai lengva manipuliuoti, o dauguma žmonių neklausia šių papildomų klausimų.
Melagingos dilemos. „Arba tu su mumis, arba prieš mus” tipo mąstymas. Sudėtingi klausimai pateikiami kaip paprastos dvi pasirinkimo galimybės, nors realybėje yra daug niuansų ir pilkų zonų.
Ad hominem atakos. Vietoj to, kad būtų ginčijami argumentai, puolamas pats žmogus. „Žinoma, kad jis taip sako, jis gi yra [įstatykite bet kokį neigiamą apibūdinimą].”
Apeliavimas į autoritetą. „Garsus daktaras sako…” – bet kas tas daktaras? Ar jis ekspertas šioje srityje? Ar jis turi konfliktą interesų? Kartais „ekspertai” pasirodo esą visai ne tie, kuo jie pristatomi.
Kai pradedate matyti šias technikas, jos tampa akivaizdžios. Tai kaip išmokti matyti matricos kodą – staiga pastebite šablonus visur.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai yra dezinformacijos rojus. Algoritmai skatina dalijimąsi emocingu turiniu, o žmonės dažnai dalina dalykus net jų neperskaitę. Aš pats esu kaltas – kiek kartų esu paspaudęs „share” tik dėl įdomios antraštės?
Facebook, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi), TikTok – visi jie veikia panašiai. Jie rodo jums turinį, kuris, jų manymu, jus sudomins, remiantis tuo, ką jau žiūrėjote ir su kuo sąveikavote. Tai sukuria tai, kas vadinama „informacijos burbulu” ar „aido kamera” – matote tik tai, kas patvirtina jūsų esamą pasaulėžiūrą.
Keletas patarimų, kaip su tuo kovoti:
Nesidalikit nieko, ko neperskaitėte. Rimtai. Net jei antraštė atrodo įdomi. Perskaitykit visą straipsnį. Dažnai antraštė ir turinys pasakoja skirtingus dalykus.
Patikrinkite, kas dalijasi. Jei matote, kad kažką masiškai dalina naujos paskyros, paskyros su keistais vardais ar paskyros, kurios dalina tik vieną tipą turinio – įtartina. Botai ir trolių fermos yra reali problema.
Būkite atsargūs su „viraliais” dalykais. Kai kas nors labai greitai plinta, sustokite ir pagalvokite kodėl. Ar tai tikrai tokia svarbi informacija, ar tiesiog gerai sukonstruota manipuliacija?
Diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Nesekite tik tų, kurie sutinka su jumis. Tai nemalonu skaityti nuomones, su kuriomis nesutinkate, bet tai padeda išvengti burbulo.
Ir dar vienas dalykas – įjunkite kritiką prieš dalindamiesi. Paklauskite savęs: kodėl aš noriu tuo dalintis? Ar tai tikrai svarbu? Ar esu tikras, kad tai tiesa? Jei atsakymas į paskutinį klausimą nėra aiškus „taip” – nedalinkitės.
Kai abejoji – ką daryti praktiškai
Gerai, tai dabar turite visus šiuos įrankius ir metodus. Bet kaip tai atrodo praktikoje? Leiskite pasidalinti savo asmenine rutina, kai susiduriu su kažkuo įtartinu.
Pirma, aš neskubu. Tai sunkiausia dalis, nes dezinformacija dažnai sukuria skubotumo jausmą – „DALINK DABAR, KOL NEIŠTRYNĖ!”. Bet jei informacija yra tikra ir svarbi, ji nedings per kelias minutes, kol aš ją patikrinsiu.
Antra, atlieku greitą Google paiešką. Tiesiog įvedu pagrindinius raktažodžius ir žiūriu, ar kiti patikimi šaltiniai apie tai praneša. Tai užima gal minutę.
Trečia, tikrinu šaltinį. Kas tai paskelbė? Ar jie patikimi? Ar jie turi istoriją tikslaus pranešimo? Dar minutė ar dvi.
Ketvirta, jei vis dar abejoju, ieškau faktų tikrinimo svetainėse. Dažnai kas nors jau yra patikrinęs tą informaciją.
Ir galiausiai, jei vis dar nesu tikras – tiesiog nedalinuosi. Geriau praleisti vieną tikrą naujieną, nei paskleisti dezinformaciją.
Dar vienas svarbus dalykas – nebijokite prisipažinti, kad suklydate. Jei pasidalinote kažkuo ir vėliau paaiškėjo, kad tai buvo netiesa, tiesiog pašalinkite ir, jei įmanoma, paaiškinkite. Mes visi kartais suklysstame. Svarbu mokytis iš klaidų.
Kodėl tai svarbu ir ką su tuo daryti toliau
Žinau, visa tai gali atrodyti kaip daug darbo. Ir iš tiesų, idealiu atveju mums neturėtų tekti būti savo asmeniniais faktų tikrintojais. Bet realybė tokia, kokia yra, ir mes turime su ja susidoroti.
Dezinformacija nėra tik nepatogumo ar supainiojimo šaltinis. Ji turi realias pasekmes. Ji gali paveikti rinkimų rezultatus, skatinti smurtą, pakenkti žmonių sveikatai, sugriauti pasitikėjimą institucijomis ir visuomene. Kai žmonės nebežino, kuo tikėti, jie tampa pažeidžiami manipuliacijoms.
Bet yra ir geros naujienos. Kuo daugiau žmonių išmoksta atpažinti dezinformaciją, tuo sunkiau ją skleisti. Kiekvienas iš mūsų, tapęs šiek tiek kritiškesniu informacijos vartotoju, prisideda prie bendro informacinio higienos lygio kėlimo.
Taip pat svarbu šnekėti apie tai su kitais. Ne pamokslaujančiu tonu – niekas nemėgsta, kai jiems sako, kad jie kvaili ir tiki nesąmonėmis. Bet švelniai, draugiškai, dalijantis tuo, ką išmokote. „Ei, mačiau įdomų straipsnį apie tai, kaip patikrinti nuotraukas internete” veikia geriau nei „Tu tikėjai ta nesąmone?!”.
Mokykite savo vaikus, tėvus, senelius. Ypač vyresni žmonės dažnai yra pažeidžiami dezinformacijai, nes jie užaugo laikais, kai žiniasklaida buvo labiau reguliuojama ir patikimesnė. Jiems sunku suprasti, kad dabar bet kas gali sukurti profesionaliai atrodantį puslapį ir skleisti ką tik nori.
Ir pagaliau – palaikykite kokybišką žurnalistiką. Prenumeruokite rimtus naujienų šaltinius, jei galite sau tai leisti. Rimta žurnalistika kainuoja pinigų – reikia mokėti žurnalistams, redaktoriams, faktų tikrintojams. Jei visi tik skaitome nemokamą turinį, finansuojamą clickbait reklamos, negalime tikėtis aukštos kokybės žurnalistikos.
Galiausiai, būkite kantrūs sau ir kitiems. Niekas nėra tobulas. Visi kartais patikime dalykais, kuriais neturėtume tikėti. Svarbu ne niekada nesuklysti, o mokytis, tobulėti ir padėti kitiems daryti tą patį. Informacinis raštingumas yra įgūdis, kurį galima išmokti, ir kiekvienas mažas žingsnis svarbus.
Taigi kitą kartą, kai pamatysite kokią nors sensacingą naujieną socialiniuose tinkluose, sustokite. Pakvėpuokite. Pagalvokite. Patikrinkite. Ir tik tada nuspręskite, ar tikėti ir ar dalintis. Jūsų smegenys ir visuomenė jums už tai dėkos.