Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano teta pasidalino feisbuke straipsniu apie tai, kad mikrobanginės krosnelės sukelia vėžį. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, cituojami „mokslininkai”, net kokia tai statistika. Tik kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad tai – grynas prasimanymas. Bet teta jau buvo išmetusi krosnelę.
Štai tokia yra šiuolaikinė tikrovė. Kas dieną per mūsų ekranus praplaukia šimtai naujienų, ir ne visos jos yra tai, kuo atrodo. Dezinformacija – tai ne tik akivaizdžiai melagingi straipsniai. Tai ir pusiau tiesos, iškreipti faktai, manipuliacija kontekstu. O svarbiausia – ji tampa vis rafinuotesnė, sunkiau atpažįstama.
Problema ta, kad mūsų smegenys nebuvo evoliucijos parengtos informacijos pertekliui. Esame linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų įsitikinimus, kas sukelia emocijas, kas atrodo „pakankamai tikra”. Ir būtent šiomis silpnybėmis naudojasi tie, kurie skleidžia dezinformaciją.
Pirmas žvilgsnis: kas čia iš viso rašo?
Pirmasis ir paprasčiausias būdas patikrinti naujieną – pasižiūrėti, kas ją skelbia. Skamba elementariai, bet daugelis žmonių dalijasi straipsniais net nepažvelgę į šaltinio pavadinimą.
Patikimi naujienų šaltiniai turi istoriją, redakciją, aiškius kontaktus. Jie nepasislėpę už keistų domenų pavadinimų kaip „tikrosiostiesos.info” ar „naujienos-lietuva24.com”. Jei svetainė atsirado prieš tris mėnesius ir neturi jokios informacijos apie save – tai jau pirmas raudonas signalas.
Pabandykite surasti skiltį „Apie mus” arba „Redakcija”. Jei ten rasite tik miglotą tekstą apie „nepriklausomą žurnalistiką” ir „kovą už tiesą”, bet nė vieno konkretaus vardo – būkite atsargūs. Rimti leidiniai neslėpsto savo žurnalistų, redaktorių, savininkų.
Dar vienas triukas – pasižiūrėti, kokias kitas naujienas skelbia tas pats šaltinis. Jei svetainėje pilna sensacijų apie ateivius, stebuklingus išgydymus ir pasaulio pabaigos pranašystes – greičiausiai ir ta „naujienėlė”, kurią ketinate dalintis, nėra patikimiausia.
Antraštės anatomija: kada jus bando prikabinti
„ŠOKAS! Vyriausybė slepia SIAUBINGĄ tiesą!!!” – matote tokią antraštę ir kas vyksta? Smalsumas ima viršų, norite paspausti, sužinoti tą „siaubingą tiesą”. Būtent to ir siekiama.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip veikia clickbait – antraštės, sukurtos išprovokuoti emociją ir privertį paspausti. Jos dažnai naudoja didžiąsias raides, šauktuką, žodžius kaip „šokas”, „skandalas”, „slepia”, „draudžiama”. Jos žada atskleisti kažką neįtikėtino, bet būtent čia ir slypi problema.
Patikimi leidiniai taip pat nori, kad skaitytumėte jų straipsnius, bet jie naudoja kitokius metodus. Jų antraštės informatyvios, konkrečios, neperžengia ribos tarp įdomumo ir sensacingumo. Palyginkite: „Vyriausybė priėmė sprendimą dėl pensijų” prieš „PENSININKAI ŠOKIRUOTI! Vyriausybė PASLĖPĖ tai, ko bijojo!”.
Jei antraštė atrodo per daug dramatiška, per daug žadanti – sustokite. Perskaitykite patį straipsnį. Dažnai paaiškėja, kad turinys visiškai neatitinka antraštės žadamos sensacijos. Tai jau pats savaime yra dezinformacijos požymis – jus bandoma suklaidinti dar prieš pradedant skaityti.
Šaltinių medžioklė: ar tai tik vieno žmogaus nuomonė?
Prieš kelerius metus internete plito „naujienėlė” apie tai, kad mokslininkai įrodė – kava gydo diabetą. Straipsnyje buvo cituojamas „tyrimas”, „ekspertai”, net procentai. Tik kai žurnalistai pradėjo tikrinti, paaiškėjo, kad visas „tyrimas” buvo vieno nežinomo tinklaraščio autoriaus išsigalvojimas.
Patikimi straipsniai visada nurodo konkrečius šaltinius. Ne „mokslininkai teigia”, o „Vilniaus universiteto profesorius Jonas Jonaitis teigia”. Ne „tyrimai rodo”, o „2023 metų Harvardo universiteto tyrimas, paskelbtas žurnale Nature, rodo”. Matote skirtumą?
Kai skaitote naujieną, ieškokite:
– Konkrečių vardų ir pavardžių
– Institucijų pavadinimų
– Tyrimų nuorodų
– Datų ir vietų
Jei straipsnyje pilna miglotų formuluočių kaip „ekspertai mano”, „žinomi mokslininkai”, „nepriklausomi šaltiniai” – tai greičiausiai reiškia, kad tokių šaltinių iš viso nėra. Arba jie yra, bet tokie abejotini, kad autorius nenori jų įvardyti.
Dar vienas svarbus dalykas – ar apie tą patį įvykį rašo kiti leidiniai? Jei tai tikrai svarbi naujiena, ją turėtų paskelbti ne vienas šaltinis. Jei radote sensaciją, apie kurią rašo tik viena svetainė – labai tikėtina, kad tai ne sensacija, o išsigalvojimas.
Nuotraukos ir vaizdo medžiaga: kai akys apgaudinėja
Yra tokia sena patarlė – geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir aktyviai išnaudoja. Nuotrauka ar video suteikia patikimumo pojūtį – juk matome savo akimis, kaip čia gali būti netiesa?
Bet šiuolaikinėmis technologijomis manipuliuoti vaizdo medžiaga tapo neįtikėtinai paprasta. Kartais užtenka paprasto fotošopo, kartais – paimti seną nuotrauką ir pateikti ją kaip naują įvykį, kartais – tiesiog nufotografuoti iš tokio kampo, kad situacija atrodytų visai kitaip nei buvo iš tikrųjų.
Kaip patikrinti nuotrauką? Naudokite atvirkštinę paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir surasti, kur dar ji buvo naudota internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandieninė” nuotrauka iš tikrųjų buvo padaryta prieš penkerius metus visai kitoje šalyje.
Atkreipkite dėmesį į smulkmenas. Ar nuotraukoje matomi ženklai, užrašai, detalės atitinka tai, kas teigiama straipsnyje? Ar apšvietimas, oras, aplinka atrodo logiški? Kartais dezinformatoriai būna tingūs ir net nepasitikrina, ar jų panaudota nuotrauka bent iš tolo atitinka jų istoriją.
Data ir kontekstas: kai sena naujiena tampa nauja
Vienas populiariausių dezinformacijos triukų – paimti seną naujieną ir pateikti ją kaip šviežią. Ypač tai veikia su emocingomis temomis – nusikaltimais, skandalais, konfliktais.
Pavyzdžiui, prieš rinkimus gali būti atgaivinta trejų metų senumo istorija apie politiko skandalą, tik be datos nuorodos. Žmonės pamato, dalijasi, piktinasi – nežinodami, kad tai sena istorija, kuri jau seniai buvo išsiaiškinta ir išspręsta.
Visada tikrinkite datą. Ir ne tik straipsnio paskelbimo datą, bet ir tai, kada įvyko aprašomi įvykiai. Jei straipsnis paskelbtas šiandien, bet aprašo praeitų metų įvykius kaip naujieną – klauskite savęs, kodėl. Kodėl dabar? Kodėl be konteksto? Kas naudojasi iš to, kad ši informacija dabar vėl iškyla?
Kontekstas apskritai yra esminis dalykas. Dezinformacija dažnai veikia ne per tiesioginį melą, o per konteksto ištrynimą. Cituojama tik viena sakinio dalis, parodoma tik viena įvykio pusė, pateikiama statistika be palyginimo. Techniškai viskas gali būti „tiesa”, bet bendra vaizdas – visiškai iškreiptas.
Emocijų spąstai: kai jausmai užgožia protą
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino vieną dalyką – žmonės, kurie jaučia stiprias emocijas, mažiau kritiškai mąsto. Todėl jie tikslingai kuria turinį, kuris sukelia pyktį, baimę, pasipiktinimą ar net euforiją.
Pastebėjote, kaip skaitydami tam tikrą straipsnį pradedate jausti, kaip kyla pykčio banga? Kaip norite tuoj pat pasidalinti, parašyti komentarą, kažką įtikinti? Būtent tuo momentu sustokite. Tai gali būti ženklas, kad jumis manipuliuojama.
Patikimos naujienos taip pat gali sukelti emocijas – tai normalu, ypač kai kalbama apie svarbius dalykus. Bet skirtumas tas, kad dezinformacija TIKSLINGAI kuria emocijas kaip pagrindinį tikslą. Jos tikslas – ne informuoti, o sukelti reakciją.
Praktinis patarimas: jei jaučiate stiprią emocinę reakciją į naujieną, palaukite valandą prieš dalindamiesi. Per tą laiką emocijos atslūgs ir galėsite pažvelgti į informaciją šalčiau. Dažnai po valandos ta pati naujiena jau neatrodo tokia įtikinama.
Dar vienas požymis – poliarizuojanti kalba. Jei straipsnyje viskas padalinta į „mes” ir „jie”, „geri” ir „blogi”, „patriotai” ir „išdavikai” – tai greičiausiai ne objektyvi žurnalistika, o propaganda. Tikrovė beveik visada yra sudėtingesnė nei juoda ir balta.
Kai abejoji – kryžminis patikrinimas
Gerai, perskaitėte straipsnį, kažkas jame kelia abejonių, bet nesate tikri. Ką daryti? Atlikite kryžminį patikrinimą – tai skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų labai paprasta.
Pirma, įveskite pagrindinę straipsnio temą ar teiginį į Google. Žiūrėkite, ar apie tai rašo patikimi leidiniai. Jei teigiama, kad „Lietuvos vyriausybė uždraudė bulves”, bet apie tai nerašo nei LRT, nei Delfi, nei 15min – labai tikėtina, kad tai nesąmonė.
Antra, ieškokite faktų tikrinimo svetainių. Lietuvoje veikia Melo Detektorius, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, PolitiFact ir kiti. Dažnai populiarios dezinformacijos istorijos jau būna patikrintos ir paneigtos.
Trečia, pasitikrinkite pačius faktus. Jei straipsnyje teigiama, kad „Lietuvoje rekordinis nedarbas”, eikite į Statistikos departamento svetainę ir pažiūrėkite tikrus skaičius. Jei kalbama apie įstatymą, perskaitykite patį įstatymą Seimo svetainėje, o ne tik kažkieno interpretaciją.
Taip, tai užima laiko. Bet ne tiek daug, kiek galvotumėte – dažnai pakanka 5-10 minučių. O alternatyva – dalintis melu ir prisidėti prie dezinformacijos sklaidos – tikrai ne geresnė.
Dar vienas naudingas įrankis – Wikipedia. Taip, ji nėra tobula, bet rimtose temose dažnai pateikia gerą apžvalgą su daug šaltinių nuorodų. Jei net Wikipedia straipsnyje apie temą nėra to, ką teigia jūsų skaitomas straipsnis – vėl raudonas signalas.
Kai tiesa tampa ginklu: kaip gyventi informacijos karo laikais
Žinau, kas dabar galvojate – tai per daug darbo. Negaliu gi kiekvieną naujieną taip kruopščiai tikrinti. Ir turite teisybę. Niekas nesitiki, kad tapsite profesionaliu faktų tikrintoju.
Bet štai kas svarbu suprasti – nereikia tikrinti visko. Reikia išmokti atpažinti situacijas, kai tikrinimas būtinas. Jei skaitote, kad rytoj lis, nebūtina to tikrinti – nesvarbu. Bet jei skaitote kažką, kas sukelia stiprią emocinę reakciją, kas atrodo per daug sensacinga, kas prieštarauja tam, ką žinojote anksčiau – sustokite ir patikrinkite.
Svarbu suprasti ir tai, kad dezinformacija – tai ne tik problema „kažkur ten”. Ji veikia mus visus, net tuos, kurie mano esą per protingi, kad patikėtų nesąmonėmis. Būtent todėl ji ir veikia – nes esame įsitikinę, kad mus neapgaus.
Praktiškai, pradėkite nuo mažų dalykų. Prieš dalindamiesi straipsniu socialiniuose tinkluose, perskaitykite jį iki galo, o ne tik antraštę. Pasižiūrėkite, kas autorius, kas šaltinis. Jei kažkas atrodo keista – pagooglinkite. Šie paprasti žingsniai jau labai sumažins tikimybę, kad tapsite dezinformacijos platintoju.
Mokykite šių įgūdžių ir kitus – vaikus, tėvus, senelius. Ypač vyresni žmonės dažnai būna pažeidžiami dezinformacijai, nes užaugo laikais, kai spausdinto žodžio galėjai pasitikėti. Jiems reikia paaiškinti, kad internete taisyklės kitokios.
Ir pagaliau – nesigėdykite pripažinti, kai suklydote. Visi kartais patikime dezinformacija, visi kartais pasidalijame kažkuo, kas pasirodė netiesa. Svarbu ne niekada neklysti, o išmokti atpažinti klaidą ir ją ištaisyti. Jei pasidalijote kažkuo, kas pasirodė melu – tiesiog pašalinkite ir, jei įmanoma, paaiškinkite, kodėl. Tai ne silpnybės, o brandos ženklas.
Gyvename laikais, kai informacija yra ir ginklas, ir skydas. Mokėjimas atskirti tiesą nuo melo tampa tokiu pat svarbu kaip mokėjimas skaityti ar rašyti. Tai ne papildomas įgūdis – tai būtinybė. Ir kuo daugiau žmonių šių įgūdžių įgis, tuo sunkiau bus tiems, kurie bando mus apgauti. Galbūt mano teta būtų išsaugojusi savo mikrobanginę krosnelę. O gal net svarbiau – būtų išsaugojusi pasitikėjimą informacija ir gebėjimą priimti sprendimus remiantis faktais, o ne baimėmis.