Kodėl verta stabtelėti prieš paspaudžiant „pasidalinti”
Žinot, kaip būna – skrolini naujienų srautą, ir staiga – BAM! – kažkas tokio šokiruojančio, tokio neįtikėtino, kad tiesiog negali nepaspausti to „share” mygtuko. Bet palaukit sekundę. Ar tikrai tai, ką matot, yra tiesa? Ar galbūt tai tik dar vienas dezinformacijos gabaliukas, kuris keliauja internetu greičiau nei gandai mažame miestelyje?
Gyvename laikais, kai informacijos yra tiek daug, kad galvos svaigsta. Bet štai problema – ne visa ta informacija yra teisinga. Kai kurie žmonės tyčia skleidžia melus, kiti – netyčia dalijasi netikslumais, o dar kiti tiesiog nori sukurti chaosą ir pamatyti, kaip viskas dega. Ir štai čia mes įžengiame į dezinformacijos pasaulį, kuris yra daug pavojingesnis nei galėtumėt pagalvoti.
Dezinformacija nėra tik kokia nors nekalta klaidelė. Ji gali paveikti rinkimus, sukelti paniką dėl sveikatos klausimų, sugriauti reputacijas ir net paskatinti smurtą. Todėl labai svarbu mokėti ją atpažinti. Ir ne, tam nereikia būti kažkokiu technologijų genijumi ar žurnalistu su dešimties metų patirtimi. Tiesiog reikia kelių paprastų įrankių ir šiek tiek sveiko proto.
Stabtelk ir pakvestionuok šaltinį
Pirmasis ir galbūt svarbiausias žingsnis – sustok ir pagalvok, iš kur ta informacija atėjo. Ar tai žinomas naujienų portalas? Ar tai kažkoks „naujienos365.lt” tipo puslapis, kurio niekada anksčiau nematei? Ar tai tavo dėdės Jono Facebook’o įrašas, kuris prasideda žodžiais „SKUBIAI DALINKITĖS!!!”?
Patikimi šaltiniai turi istoriją, reputaciją ir atsakomybę už tai, ką skelbia. Jie turi redaktorius, faktų tikrintojus ir standartus. Jei naujienų svetainė atrodo kaip sukurta per vieną vakarą rūsyje, greičiausiai taip ir yra. Pažiūrėkit į „Apie mus” skiltį – jei jos nėra arba ji neaiški, tai didelis raudonas vėliavėlis.
Taip pat atkreipkit dėmesį į URL adresą. Dezinformacijos platintojai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo panašiai į tikrus naujienų portalus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” arba „delfi-naujienos.lt”. Viena raidė, vienas brūkšnelis – ir jau esate apgauti. Todėl visada patikrinkit tikslų adresą prieš pasitikėdami turiniu.
Dar vienas patarimas – pažiūrėkit, ar kiti patikimi šaltiniai praneša tą pačią istoriją. Jei kažkas iš tiesų svarbu nutiko, apie tai rašys ne vienas portalas. Jei radot šokiruojančią naujieną tik vienoje vietoje, o didieji žiniasklaidos kanalai tyli kaip žuvys – turbūt yra priežastis, kodėl jie to neskelbia.
Antraštės gali būti klaidinančios – skaityk visą tekstą
Oho, čia tikrai dažna problema! Kiek kartų esate matę antraštę, kuri buvo tokia įspūdinga, tokia šokiruojanti, kad iškart norėjosi ja pasidalinti? O paskui, jei iš tiesų perskaitytumėt visą straipsnį (ką, prisipažinkim, darome retai), pasirodytų, kad antraštė yra gerokai perdėta arba net visiškai neatitinka turinio.
Tai vadinama „clickbait” arba paspaudimų medžiokle. Ir tai veikia puikiai, nes mūsų smegenys mėgsta dramą, intrygą ir greitą informaciją. Bet čia ir slypi pavojus – dalijamės informacija, kurios iš tikrųjų nesuprantame, remdamiesi tik provokuojančia antrašte.
Todėl štai paprastas patarimas: visada perskaityk bent kelis pirmus pastraipus. Dažnai jau ten paaiškėja, kad situacija nėra tokia dramatiška, kaip antraštė žada. Arba pamatysit, kad straipsnyje trūksta konkrečių faktų, šaltinių ar įrodymų. Jei visas tekstas yra tik spekuliacijos ir „galbūt”, „manoma”, „nepatvirtinta informacija” – tai ne naujiena, tai gandas.
Be to, atkreipkit dėmesį į datą. Kartais seni straipsniai vėl iškyla naujienų srautuose, ir žmonės jais dalijasi manydami, kad tai šviežia informacija. Įvykis, kuris nutiko prieš trejus metus, gali būti visiškai nerelevantiškas dabar, bet jei nematot datos – galite lengvai suklaidinti kitus.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali meluoti
Manot, kad nuotrauka yra įrodymas? Na, turėčiau jus nuvilioti. Šiais laikais nuotraukas ir vaizdo įrašus galima redaguoti taip įtikinamai, kad net ekspertai kartais sunkiai atskiria tikrą nuo klastotės. O dar dažniau – naudojamos tikros nuotraukos, bet visiškai kitame kontekste.
Pavyzdžiui, nuotrauka iš protesto Ispanijoje gali būti pateikta kaip įvykis Lietuvoje. Sena nuotrauka iš gamtinės nelaimės gali būti pateikta kaip šviežias įvykis. Arba nuotrauka gali būti apkarpyta taip, kad parodytų tik dalį situacijos, visiškai pakeičiant jos prasmę.
Kaip tai patikrinti? Yra puikus įrankis vadinamas „reverse image search” arba atvirkštinė nuotraukų paieška. Galite naudoti Google Images – tiesiog įkeliate nuotrauką arba įvedate jos URL, ir sistema parodo, kur dar internete ta nuotrauka pasirodo. Taip galite sužinoti, ar nuotrauka tikrai yra iš to įvykio, apie kurį rašoma, ar ji buvo naudota anksčiau kitame kontekste.
Su vaizdo įrašais šiek tiek sudėtingiau, bet tas pats principas galioja. Pažiūrėkit, ar yra kokių nors požymių, kad įrašas buvo redaguotas – keisti kirpimai, nenatūralūs garsai, nesutampantys lūpų judesiai su garsu. Ir vėlgi – ieškokite, ar tas pats vaizdo įrašas buvo publikuotas anksčiau su kitokiu aprašymu.
Patikrink autorius ir ekspertus
Kai straipsnyje cituojami „ekspertai”, „mokslininkai” ar „tyrimai”, verta sustoti ir paklausti: kas tie žmonės? Ar jie iš tiesų egzistuoja? Ar jie tikrai yra ekspertai toje srityje, apie kurią kalba?
Dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja neegzistuojančius ekspertus arba cituoja žmones, kurie neturi jokios kompetencijos aptariamoje temoje. Pavyzdžiui, dantistas gali būti cituojamas kaip klimato kaitos ekspertas, arba visiškai išgalvotas „daktaras Jonas Jonaitis iš Vilniaus universiteto” gali būti pateiktas kaip šaltinis.
Kaip tai patikrinti? Paprasčiausiai – Google’inkite tų žmonių vardus. Ar jie iš tiesų egzistuoja? Ar jie dirba ten, kur teigiama? Ar jie tikrai yra ekspertai toje srityje? Jei nieko nerandate – tai labai įtartina. Jei randote, bet jų kompetencija visiškai kitoje srityje – irgi problema.
Taip pat atkreipkit dėmesį į tai, kaip cituojami tie ekspertai. Ar tai tiesioginės citatos, ar tik „ekspertai sako”? Ar pateikiami konkretūs tyrimai su nuorodomis, ar tik bendrai užsimenama apie „tyrimus”? Tikri žurnalistai visada stengiasi pateikti kuo konkretesnę informaciją ir šaltinius.
Dar vienas dalykas – ar straipsnyje pateikiamos kelios nuomonės, ar tik viena? Sudėtingi klausimai retai turi vieną teisingą atsakymą, todėl jei straipsnis pristato tik vieną požiūrį kaip absoliučią tiesą, nepaisant to, kad tema yra diskutuotina – tai turėtų kelti klausimų.
Emocijos – dezinformacijos geriausias draugas
Štai kaip dezinformacija tikrai veikia: ji žaidžia su jūsų emocijomis. Ji jus pykdo, baugina, šokiruoja arba džiugina taip stipriai, kad norite iškart ja pasidalinti. Ir būtent todėl ji veikia taip gerai.
Kai esame emocionaliai įkrauti, mūsų kritinis mąstymas sumažėja. Mes nebesvarstome, ar tai tiesa – mes tiesiog jaučiame, kad tai turi būti tiesa, nes taip stipriai rezonuoja su mūsų jausmais ar įsitikinimais. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu – linkstame tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa.
Todėl kai matote straipsnį, kuris jus labai supykdo arba išgąsdina, sustokite ir paklauskit savęs: kodėl aš taip jaučiuosi? Ar šis straipsnis tyčia bando manipuliuoti mano emocijomis? Ar jame naudojami labai emocionalūs žodžiai, šauktukai, didžiosios raidės?
Dezinformacijos kūrėjai žino, kad pyktis ir baimė yra patys stipriausi dalijimosi motyvatoriai. Straipsnis, kuris jus ramiai informuoja apie faktus, greičiausiai negaus tiek dalijimųsi kaip tas, kuris šaukia „ŠOKAS! VALDŽIA SLEPIA! DALINKITĖS GREIČIAU, KOL NEIŠTRYNĖ!”
Taip pat atkreipkit dėmesį į poliarizuojančią kalbą – kai viena pusė pateikiama kaip visiškai bloga, o kita kaip visiškai gera. Tikrovė paprastai yra daug sudėtingesnė ir pilkesnė nei juoda-balta. Jei straipsnis pristato situaciją kaip absoliučią kovą tarp gėrio ir blogio – greičiausiai tai ne objektyvi žurnalistika.
Naudok faktų tikrinimo įrankius ir svetaines
Gera žinia ta, kad neturite visko tikrinti patys! Yra puikių organizacijų ir svetainių, kurios profesionaliai užsiima faktų tikrinimu. Jie jau atliko darbą už jus – ištyrė populiarius teiginius, patikrino nuotraukas, paskambino ekspertams ir pateikė išvadas.
Lietuvoje veikia kelios faktų tikrinimo iniciatyvos, pavyzdžiui, „Delfi” faktų tikrinimo projektas ar „15min” „Melo detektorius”. Tarptautiniu mastu yra tokie gigantai kaip „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Tiesiog įvesk abejotiną teiginį į paieškos sistemą kartu su žodžiais „fact check” ar „faktų tikrinimas”, ir greičiausiai rasite, ar kas nors jau tai išnagrinėjo.
Be to, yra specialių įrankių, kurie padeda atpažinti dezinformaciją. Pavyzdžiui, naršyklės plėtiniai, kurie įspėja apie nepatikimus šaltinius, arba dirbtinio intelekto įrankiai, kurie analizuoja teksto patikimumą. Nors jie nėra tobuli, gali būti naudingi kaip papildoma apsauga.
Dar vienas patarimas – sekite patikimus faktų tikrintojus socialiniuose tinkluose. Jie dažnai greitai reaguoja į populiarią dezinformaciją ir pateikia paaiškinimus. Tai gali padėti jums išlikti informuotiems apie tai, kokie melai šiuo metu plinta internete.
Ir nepamirškite – jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Jei istorija atrodo per šokiruojanti, per tobula, per paprasta – verta patikrinti. Tikrovė retai būna tokia dramatiška kaip geros dezinformacijos istorija.
Ką daryti, kai jau pasidalinai dezinformacija
Gerai, prisipažinkim – mes visi kartais suklysdame. Galbūt pasidalinot kažkuo, kas pasirodė esant netiesa. Galbūt nepatikrinot šaltinio, nes skubėjot. Galbūt emocijos nugalėjo protą. Kas dabar?
Pirmas dalykas – nesigėdykite. Klaidos yra žmogiškos, o dezinformacija yra sukurta būti įtikinanti. Net žurnalistai ir ekspertai kartais pakliūva į pinkles. Svarbu ne tai, kad suklydom, o kaip reaguojame į tai.
Jei supratot, kad pasidalinot dezinformacija – ištrinkit įrašą arba bent jau pridėkit pataisymą. Taip, gali būti nejauku, bet tai yra atsakingas dalykas. Galite parašyti kažką panašaus: „Atsiprašau, pasidalinau šia informacija nepatikrinęs, bet pasirodė, kad tai netiesa. Štai tikri faktai…” Žmonės gerbia sąžiningumą ir norą ištaisyti klaidas.
Ir svarbiausia – išmokite iš šios patirties. Kas jus apgavo? Kodėl patikėjot? Kaip galėtumėt tai patikrinti kitą kartą? Kiekviena klaida yra galimybė tapti protingesniam ir atsparesniam dezinformacijai.
Taip pat galite padėti kitiems – kai matote, kad draugai dalijasi dezinformacija, švelniai jiems apie tai praneškit. Ne agresyviai, ne paniekinamai, bet draugiškai ir su faktais. „Ei, mačiau tą straipsnį, bet pasirodo, kad faktai šiek tiek kitokie. Štai patikimas šaltinis…” Taip kuriame sveikesnę informacinę aplinką visiems.
Kaip tapti dezinformacijos kovotoju savo rate
Žinot, kas yra nuostabu? Tai, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie kovos su dezinformacija. Nereikia būti technologijų ekspertu ar žurnalistu. Tiesiog būdami atidūs, kritiški ir atsakingi, galime padaryti didžiulį skirtumą.
Pradėkit nuo savęs – pritaikykite visus tuos patarimus, kuriuos aptarėme. Stabtelėkit prieš dalindamiesi. Tikrinkit šaltinius. Skaitykite daugiau nei tik antraštes. Būkit atsargūs su emocingomis reakcijomis. Tai tampa įpročiu, ir kuo dažniau tai darote, tuo lengviau tampa.
Paskui – dalinkitės šiomis žiniomis su kitais. Kalbėkite su šeima, draugais, kolegomis apie dezinformaciją. Ne pamokslaujančiai, bet tiesiog dalijantis įžvalgomis. „Ei, radau įdomų būdą patikrinti nuotraukas internete…” arba „Žinojai, kad galima greitai patikrinti, ar naujiena teisinga?” Žmonės dažnai tiesiog nežino, kad tokie įrankiai egzistuoja.
Mokykite vaikus ir paauglius – jie auga pasaulyje, kuriame dezinformacija yra visur. Padėkite jiems išmokti kritinio mąstymo įgūdžių, kaip atpažinti patikimus šaltinius, kaip nesileisti manipuliuojami. Tai viena svarbiausių kompetencijų šiuolaikiniame pasaulyje.
Ir nepamirškite – nebūkite cinikai. Tai, kad egzistuoja dezinformacija, nereiškia, kad viskuo reikia abejoti. Yra daug puikių žurnalistų, kurie atsakingai dirba. Yra daug patikimų šaltinių. Tikslas nėra niekuo netikėti, o mokėti atskirti grūdus nuo pelų.
Dezinformacija klesti tamsioje, kai žmonės yra pasyvūs ir nekritiškai priima viską, ką mato. Ji silpnėja, kai mes tampame aktyviais, sąmoningais informacijos vartotojais. Kai užduodame klausimus, tikriname faktus, reikalaujame įrodymų ir atsakingai dalinamės informacija.
Taigi kitą kartą, kai matysite tą šokiruojančią antraštę, tą emocingą įrašą, tą neįtikėtiną istoriją – stabtelėkit. Pakvestionuokite. Patikrinkite. Ir tik tada nuspręskite, ar verta tuo dalintis. Jūsų draugai, šeima ir visuomenė jums už tai padėkos. O gal net nepadėkos, nes nežinos, nuo kiek dezinformacijos juos apsaugojot. Bet jūs žinosite. Ir tai yra svarbiausia.