Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš keletą metų mano mama pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad mikrobanginė krosnelė esą sunaikina visas maistines medžiagas. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukų, citatų, net kažkokių „mokslinių” duomenų. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo visiškas nesusipratimas, paremtas senais ir jau seniai paneigais tyrimais.
Tokių situacijų šiandien pasitaiko kiekvieną dieną. Socialiniai tinklai, naujienlaiškiai, įvairūs portalai – visur plūsta informacija, ir ne visada lengva suprasti, kas iš to tiesa, o kas – tiesiog kažkieno fantazija ar tyčinis melas. Dezinformacija nebėra tik politikų ar žiniasklaidos problema – ji tapo mūsų visų kasdienybe.
Problema ta, kad dezinformacija šiandien atrodo vis profesionaliau. Nebėra taip, kad atpažintum melą iš pirmo žvilgsnio. Netikros naujienos dažnai turi įtaigius pavadinimus, profesionaliai atrodančias nuotraukas ir net „ekspertų” komentarus. O kai informacija patvirtina tai, kuo mes jau tikime, mūsų smegenys linkusios ją priimti be jokio kritinio mąstymo.
Sustok ir patikrink šaltinį – pirmasis ir svarbiausias žingsnis
Kai matote naujieną, kuri atrodo pernelyg sensacinga, pirmasis klausimas turėtų būti: kas tai skelbia? Tai nėra sudėtinga, bet daugelis žmonių šį žingsnį tiesiog praleidžia.
Pažvelkite į svetainės adresą. Ar tai žinomas šaltinis? Jei ne, pabandykite surasti informacijos apie patį portalą. Dažnai dezinformaciją platinantys puslapiai turi pavadinimus, panašius į tikrų naujienų portalų – pvz., vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” arba panašiai. Vienas raidės pakeitimas ar papildomas žodis gali būti signalas, kad kažkas ne taip.
Pažiūrėkite į skiltį „Apie mus” arba „Kontaktai”. Rimti naujienos portalai visada nurodo, kas jie tokie, kas dirba redakcijoje, kaip su jais susisiekti. Jei tokios informacijos nėra arba ji labai miglota – tai jau raudonas signalas.
Dar vienas patarimas: įveskite svetainės pavadinimą į Google kartu su žodžiu „patikimumas” arba „apžvalga”. Dažnai rasite, kad kažkas jau yra išanalizavęs šį šaltinį ir įspėja apie jo nepatikimumą. Yra net specialūs puslapiai, kurie katalogizuoja žinomus dezinformacijos šaltinius.
Ar šią informaciją patvirtina kiti šaltiniai?
Vienas iš paprasčiausių būdų patikrinti naujieną – pažiūrėti, ar apie tą patį rašo kiti žinomi portalai. Jei kažkas tikrai svarbu įvyko, apie tai rašys ne vienas šaltinis.
Atverkite kelias skirtingas naujienų svetaines – ir vietines, ir tarptautines, jei tema to reikalauja. Jei matote panašią informaciją keliuose nepriklausomuose šaltiniuose, tikimybė, kad tai tiesa, žymiai didesnė. Tačiau būkite atsargūs – kartais dezinformacija plinta greitai, ir keli portalai gali perrašyti tą pačią netikrą naujieną vienas iš kito.
Svarbu žiūrėti ne tik ar kiti rašo apie tą patį įvykį, bet ir kaip jie jį pristato. Ar faktai sutampa? Ar yra reikšmingų skirtumų? Jei vienas šaltinis teigia vieną, o kiti visai ką kita – verta sustoti ir pagalvoti.
Dar vienas triukas: jei naujienoje minimas koks nors tyrimas ar statistika, pabandykite surasti originalų šaltinį. Dažnai paaiškėja, kad duomenys buvo iškreipti arba pateikti be konteksto. Pavyzdžiui, straipsnyje gali būti parašyta „tyrimai rodo”, bet nepasakyta, kokie tyrimai, kas juos atliko ir kada.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai – kai akys gali apgauti
Manote, kad jei matote nuotrauką ar video, tai įrodymas, kad kažkas tikrai įvyko? Deja, šiais laikais taip nebėra. Nuotraukos gali būti senos, iš visai kito konteksto, o vaizdo įrašai – sumontuoti ar net sukurti dirbtinio intelekto.
Yra keli paprasti būdai patikrinti vaizdus. Vienas populiariausių – atvirkštinė nuotraukų paieška. Galite naudoti Google Images – tiesiog įkelkite nuotrauką arba įklijuokite jos nuorodą, ir sistema parodys, kur dar internete ši nuotrauka buvo naudota. Taip galite sužinoti, ar nuotrauka tikrai nauja, ar gal ji jau keleri metai keliauja internetu.
Pavyzdžiui, per konfliktus ar stichinės nelaimės dažnai plinta senos nuotraukos, pateikiamos kaip šviežios. Žmogus pamato dramatiškų vaizdą, jį sukrėčia, ir jis pasidalina toliau – net nepatikrinęs, ar tai tikrai iš dabartinio įvykio.
Su vaizdo įrašais dar sudėtingiau, bet yra ženklų, į kuriuos galima atkreipti dėmesį. Ar video kokybė adekvati? Ar nėra keistų šuolių ar perėjimų? Ar garsas atitinka vaizdą? „Deepfake” technologijos tobulėja, bet dažnai dar galima pastebėti nenatūralų veido judesių, keistą apšvietimą ar garso neatitikimus.
Svarbu žiūrėti ir į kontekstą. Kas įkėlė šį vaizdo įrašą? Kada? Ar yra informacijos apie tai, kur ir kada jis buvo filmuotas? Jei šių detalių trūksta, būkite atsargūs.
Antraštės, kurios šaukia – kodėl jos dažnai meluoja
„ŠOKAS: mokslininkai rado būdą sustabdyti senėjimą!” arba „NEGALITE PATIKĖTI, ką pasakė prezidentas!” – tokios antraštės sukurtos vienam tikslui: kad spustelėtumėte. Ir dažnai jos neturi nieko bendra su tuo, kas iš tikrųjų parašyta straipsnyje.
Tai vadinama „clickbait” – masalu paspaudimams. Problema ta, kad daugelis žmonių skaito tik antraštes ir jas dalijasi toliau, net neskaitę viso straipsnio. Taip dezinformacija plinta žaibiškai.
Visada perskaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Dažnai paaiškėja, kad antraštė yra perdėta arba net prieštarauja tam, kas parašyta tekste. Pavyzdžiui, antraštė gali skelbti „Vakcina sukelia pavojingas pasekmes”, o straipsnyje – kad iš milijono žmonių tik keletas turėjo lengvų šalutinių poveikių.
Atkreipkite dėmesį į kalbą. Jei antraštė naudoja daug didžiųjų raidžių, šauktuką, emociškai įkrautus žodžius kaip „KATASTROFA”, „SKANDALAS”, „SLAPTAI” – tai dažnai signalas, kad kažkas bando manipuliuoti jūsų emocijomis, o ne informuoti.
Rimti naujienos portalai taip pat kartais naudoja patrauklius pavadinimus, bet jie paprastai lieka faktų ribose ir neperžengia sveiko proto ribos.
Kas už to stovi ir kam tai naudinga
Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį turėtumėte užduoti sau skaitydami bet kokią informaciją: kam tai naudinga? Kas nori, kad aš tuo patikėčiau, ir kodėl?
Dezinformacija retai atsiranda tiesiog taip. Dažniausiai už jos stovi konkretūs interesai – politiniai, ekonominiai, ideologiniai. Kažkas nori paveikti jūsų nuomonę, jūsų sprendimus, jūsų balsavimą ar pirkimo įpročius.
Pažiūrėkite, ar straipsnyje yra aiškus šališkumas. Ar autorius bando pateikti įvairias perspektyvas, ar tik vieną? Ar yra nuorodų į skirtingus šaltinius ir ekspertus, ar cituojamas tik vienas „ekspertas”, kurio kvalifikacija neaiški?
Būkite ypač atsargūs su informacija, kuri puikiai atitinka jūsų pačių įsitikinimus. Mūsų smegenys mėgsta „patvirtinimo šališkumą” – linkę priimti informaciją, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime, ir atmesti tai, kas prieštarauja. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja.
Jei straipsnis ragina jus skubiai kažką daryti – pasidalinti, pasirašyti peticiją, nusipirkti produktą, balsuoti tam tikru būdu – sustokite ir pagalvokite. Kodėl toks skubėjimas? Ar tai ne bandymas išjungti jūsų kritinį mąstymą?
Patikrinkite datas ir kontekstą
Viena populiariausių dezinformacijos taktikų – paimti seną naujieną ir pateikti ją kaip šviežią. Arba paimti faktą iš vieno konteksto ir pritaikyti visai kitam.
Visada žiūrėkite, kada straipsnis buvo paskelbtas. Ar tai šviežia informacija, ar gal ji jau seniai pasenusi? Kartais seni straipsniai vėl iškyla socialiniuose tinkluose, ir žmonės juos dalijasi manydami, kad tai naujiena.
Kontekstas yra ne mažiau svarbus. Citata gali būti visiškai teisinga, bet jei ji išplėšta iš konteksto, jos prasmė gali būti visiškai kitokia. Politikas galėjo kažką pasakyti ironiškai ar hipotetiškai, bet jei pateiksite tik tą vieną sakinį, jis atrodys kaip tiesioginė nuomonė.
Pavyzdžiui, kažkas gali parašyti: „Ministras pripažino, kad reforma nepavyks”. Bet jei perskaitytumėte visą interviu, pamatytumėte, kad ministras sakė: „Jei mes negausime papildomo finansavimo, reforma nepavyks, todėl dabar siekiame užtikrinti reikiamus išteklius.”
Visada verta pasistengti rasti originalų šaltinį – pilną interviu, visą kalbą, originalų tyrimą. Taip pamatysite tikrąjį kontekstą ir galėsite pats spręsti, ar informacija pateikta teisingai.
Kas yra faktas, o kas – nuomonė
Viena didžiausių problemų šiuolaikinėje žiniasklaidoje – faktų ir nuomonių sumaišymas. Ir ne visada lengva juos atskirti, ypač kai jie pateikiami kartu.
Faktas – tai kažkas, ką galima patikrinti ir patvirtinti. „Vakar Vilniuje lijo” – tai faktas, kurį galima patvirtinti meteorologijos duomenimis. „Oras buvo baisus” – tai nuomonė, nes kas vienam baisu, kitam gal malonu.
Problema ta, kad daugelis straipsnių maišo faktus su interpretacijomis. „Ekonomika auga, bet žmonės to nejaučia” – pirmoji dalis gali būti faktas (jei yra statistikos), antroji – jau interpretacija ar nuomonė.
Būkite ypač atsargūs su žodžiais kaip „akivaizdu”, „aišku”, „visi žino”, „neabejotina”. Tai dažnai signalai, kad jums pateikiama nuomonė kaip faktas. Jei kažkas tikrai akivaizdu ir neabejotina, kodėl reikia tai taip pabrėžti?
Geriausi žurnalistai aiškiai atskiria faktus nuo analizės. Jie pateikia faktus ir tik tada prideda kontekstą ar interpretaciją, aiškiai pažymėdami, kas yra kas. Jei straipsnyje visa sumaišyta į vieną, tai gali būti ženklas, kad autorius bando jus įtikinti, o ne informuoti.
Kai informacija tampa ginklu, o ne įrankiu
Gyvename laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje, bet tai nereiškia, kad esame labiau informuoti. Priešingai – kartais atrodo, kad skęstame informacijos jūroje ir vis sunkiau rasti tiesą.
Dezinformacija nėra nauja – melai ir propaganda egzistavo visada. Bet šiandien ji plinta greičiau ir pasiekia daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Vienas paspaudimas, ir netikra naujiena pasiekia tūkstančius žmonių. Dar vienas, ir ji jau virsta „tiesa”, nes „visi apie tai kalba”.
Bet yra ir gera žinia: turime įrankius kovoti su dezinformacija. Septyni metodai, apie kuriuos kalbėjome – šaltinio tikrinimas, kryžminė paieška, vaizdų analizė, antraščių kritika, interesų įvertinimas, konteksto supratimas ir faktų atskyrimas nuo nuomonių – nėra sudėtingi. Jiems nereikia specialių žinių ar įgūdžių. Reikia tik šiek tiek laiko ir noro sustoti prieš automatiškai patikint ir pasidalinant.
Svarbu suprasti, kad mes visi esame atsakingi už informacijos ekologiją. Kiekvieną kartą, kai pasidalijame nepatikrinta informacija, tampame dezinformacijos platinimo dalimi. Kiekvieną kartą, kai sustojame ir patikriname – tampame sprendimo dalimi.
Nebūkite per griežti sau ar kitiems. Visi kartais suklysta, visi kartais patiki tuo, kuo neturėtų. Svarbu ne niekada neklysti, o mokytis atpažinti klaidas ir jas taisyti. Mokykite šių metodų savo vaikus, draugus, tėvus. Kalbėkite apie tai. Kritinis mąstymas – ne įgimtas gebėjimas, tai įgūdis, kurį galima ir reikia lavinti.
Ir atminkite: jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Jei kažkas sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai gali būti signalas sustoti ir patikrinti. Dezinformacija dažniausiai žaidžia su mūsų emocijomis, nes žino, kad emocijos išjungia kritinį mąstymą.
Informacija turėtų būti įrankis, padedantis mums suprasti pasaulį ir priimti geresnius sprendimus. Bet kai ji tampa ginklu, skirtu manipuliuoti ir klaidinti, mes visi pralaimime. Todėl kiekvienas iš mūsų, mokydamasis atpažinti dezinformaciją, prisideda prie sveikesnės ir protingesnės visuomenės kūrimo.