Kodėl dezinformacija tapo kasdienybe
Prisimenu laikotarpį, kai naujienų šaltinių buvo gerokai mažiau – kelios televizijos, keletas laikraščių, radijas. Dabar informacija plūsta iš visų pusių: socialiniai tinklai, naujienų agregatai, tinklaraščiai, pokalbių programos, įvairūs pranešėjai. Šis informacijos perteklius sukūrė paradoksalią situaciją – turint prieigą prie neriboto kiekio žinių, vis sunkiau atskirti tiesą nuo melo.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys, tačiau jos mastelis ir paplitimo greitis šiandien neturi precedento. Anksčiau klaidinančiai informacijai plisti reikėdavo laiko – ji turėjo praeiti per redaktorius, patikrinimus, spausdinimo procesus. Dabar vienas paspaudimas ir melaginga žinia pasiekia tūkstančius žmonių per kelias sekundes. O algoritmai, kurie turėtų mums padėti orientuotis informacijos sraute, dažnai tik pablogina situaciją, nes jiems rūpi ne tiesa, o mūsų dėmesys.
Problema dar gilesnė – dezinformacija tapo verslu. Yra žmonių ir organizacijų, kurie sąmoningai kuria klaidinančią informaciją, nes tai atneša pelną ar politinę naudą. Kartais tai daroma subtiliai, kartais akivaizdžiai, bet rezultatas tas pats – mes prarandame pasitikėjimą bet kokia informacija ir tampame lengvai manipuliuojami.
Emocijos kaip pirmasis pavojaus signalas
Vienas patikimiausių būdų atpažinti dezinformaciją – stebėti savo emocines reakcijas. Klaidinanti informacija retai kai kreipiasi į mūsų protą; ji tiesiogiai taikosi į emocijas. Jei naujienų antraštė ar straipsnis sukelia stiprią reakciją – pyktį, baimę, pasibjaurėjimą ar net euforišką džiaugsmą – tai jau turėtų būti signalas sustoti ir pagalvoti.
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kad žmonės, veikiami stiprių emocijų, mažiau kritiškai mąsto. Mes linkę dalintis tuo, kas mus sukrėtė, nepagalvę, ar tai tiesa. Pastebėjau, kad labiausiai paplinta būtent tos žinutės, kurios sukelia stipriausias emocijas – neapykantą tam tikrai grupei, baimę dėl saugumo, pasipiktinimą tariamu neteisybumu.
Praktiškai tai reiškia: jei kažkas internete sukelia jums stiprią emocinę reakciją, pirmiausia padarykite pauzę. Nedalinkitės iš karto. Nekomentukite impulsyviai. Užduokite sau klausimą – kodėl šis turinys sukelia man tokią reakciją? Ar tai tikrai dėl to, kas parašyta, ar dėl to, kaip tai pateikta? Dažnai pastebėsite, kad antraštė sąmoningai sukurta būti provokuojanti, o pats turinys gali būti visai kitoks arba net prieštarauti tam, ką antraštė žada.
Šaltinio patikrinimas – ne toks paprastas, kaip atrodo
Visi girdėjome patarimą tikrinti šaltinius, bet realybėje tai sudėtingiau, nei skamba. Dezinformacijos platintojai tapo gudresni – jie kuria svetaines, kurios atrodo kaip legitimūs naujienų portalai, naudoja pavadinimus, panašius į žinomų leidinių, net sukuria dirbtinus „ekspertus” su įtikinamomis biografijomis.
Pirmiausia žiūrėkite, ar svetainė turi aiškią „Apie mus” sekciją. Jei ten rasite tik miglotus aprašymus be konkrečių vardų, adresų ar kontaktų – tai jau įtartina. Legitimūs naujienų šaltiniai paprastai didžiuojasi savo istorija ir komanda. Patikrinkite, ar svetainėje yra redakcinė politika, taisyklės, kaip taisomi klaidos. Rimti leidiniai viešai pripažįsta ir taiso savo klaidas; dezinformacijos šaltiniai to nedaro.
Dar vienas svarbus aspektas – domeno vardas. Jei matote kažką panašaus į „realiosnaujenos.lt” ar „tiesiogines-zinios.com”, būkite atsargūs. Dažnai klaidinantys šaltiniai naudoja pavadinimus, kurie atrodo patikimi, bet nėra susiję su jokiais žinomais leidiniais. Galite paieškoti domeno informacijos – kada jis užregistruotas, kas savininkas. Jei svetainė sukurta prieš kelias savaites, bet skelbiasi kaip „patikimas naujienų šaltinis”, tai akivaizdus raudonas signalas.
Tačiau čia slypi spąstai – kartais net patikimi šaltiniai publikuoja klaidinančią informaciją. Žurnalistai klysta, redaktoriai praleidžia klaidas, o spaudimas būti pirmiems dažnai lemia, kad naujienos publikuojamos nepakankamai patikrintos. Todėl net skaitant žinomą leidinį, verta išlaikyti sveiko skepticizmo dozę.
Konteksto svarba ir manipuliavimas faktais
Viena subtiliausių dezinformacijos formų – ne tiesioginis melas, o faktų ištraukimas iš konteksto. Gali būti pateikta visiškai tiksli statistika, tikras citatos fragmentas ar autentiška nuotrauka, bet taip, kad sukuriamas visiškai klaidingas įspūdis.
Pavyzdžiui, galite pamatyti antraštę: „Nusikalstamumas išaugo 50 procentų!” Tai gali būti tiesa, bet kontekstas gali būti toks: nusikalstamumas išaugo vienoje mažoje rajono dalyje, per vieną mėnesį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu prieš metus, kai atsitiktinai buvo rekordiškai mažas. Bendras metinis nusikalstamumas gali būti mažėjantis, bet antraštė to neatskleidžia.
Arba imkime citatas. Politikas gali pasakyti: „Kai kurie žmonės mano, kad reikėtų sumažinti švietimo finansavimą, bet aš su tuo kategoriškai nesutinku.” Dezinformacijos šaltinis gali pateikti tik pirmąją dalį: „Politikas X kalbėjo apie švietimo finansavimo mažinimą”, sukurdamas įspūdį, kad jis tai palaiko, nors realybė priešinga.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai taip pat gali būti ištraukti iš konteksto. Sena nuotrauka gali būti pateikta kaip nauja, nuotrauka iš vienos šalies – kaip iš kitos, vaizdas iš filmo ar pratybų – kaip tikras įvykis. Todėl, kai matote kažką šokiruojančio, verta paieškoti originalaus šaltinio. Galite naudoti atvirkštinę paiešką pagal paveikslėlį (Google Images ar TinEye) – tai dažnai atskleidžia, kad nuotrauka jau cirkuliavo anksčiau visai kitame kontekste.
Algoritmai ir jūsų informacijos burbulas
Net jei stengiamės būti kritiški, mes visi gyvename informacijos burbuluose, kuriuos kuria socialinių tinklų ir naujienų platformų algoritmai. Šie algoritmai stebi, ką skaitome, kuo dalinamės, ką komentuojame, ir rodo mums daugiau panašaus turinio. Problema ta, kad „panašus turinys” nereiškia „tikslesnis” ar „labiau subalansuotas” – tai tiesiog reiškia „labiau atitinkantis jūsų ankstesnes nuostatas”.
Šis mechanizmas sukuria pavojingą situaciją. Jei kartą paspaudėte ant vienos konspiracinės teorijos straipsnio (net jei tik iš smalsumo), algoritmas pradės siūlyti jums daugiau panašaus turinio. Jei reguliariai skaitote tam tikros politinės krypties šaltinius, algoritmas užtikrins, kad matytumėte tik tą perspektyvą. Laikui bėgant, jūsų informacijos srautas tampa vis labiau vienpusiškas, ir jums pradeda atrodyti, kad „visi” mąsto kaip jūs, nes visi jūsų srautuose esantys šaltiniai tai patvirtina.
Kaip su tuo kovoti? Pirmiausia, sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Jei skaitote vieną nuomonę apie svarbų klausimą, paieškokite ir priešingos pusės argumentų. Ne tam, kad sutiktumėte su jais, bet kad suprastumėte, kodėl protingi žmonės gali mąstyti kitaip. Antra, periodiškai išvalykite savo naujienų srautus. Atsisakykite prenumeratos šaltinių, kurie nuolat sukelia tik pyktį ar patvirtina jūsų nuostatas be jokio iššūkio. Trečia, naudokite naujienų agregatų, kurie sąmoningai rodo įvairias perspektyvas, ne tik tuos, kurie pritaikomi prie jūsų profilių.
Svarbu suprasti, kad algoritmai nėra neutralūs. Jie nesiekia jums parodyti tiesą – jie siekia išlaikyti jūsų dėmesį, nes dėmesys yra pinigai. O dėmesį labiausiai laiko kontroversiškas, emocionalus, poliarizuojantis turinys. Tai reiškia, kad algoritmai natūraliai linkę rodyti jums būtent dezinformaciją ar kraštutines nuomones, nes jos labiau „įtraukia”.
Kritinio mąstymo įgūdžiai kasdienėje praktikoje
Kritinis mąstymas skamba kaip abstrakti akademinė sąvoka, bet realybėje tai labai praktiniai įgūdžiai, kuriuos galima treniruoti kasdien. Esmė – užduoti teisingus klausimus prieš priimant informaciją kaip tiesą.
Pirmasis klausimas: kas tai sako ir kodėl? Kiekvienas informacijos šaltinis turi savo interesus, net jei jie nėra akivaizdžiai kenkėjiški. Žurnalistas nori skaitymo, politikas – balsų, įmonė – pardavimų, aktyvistas – paramos savo bylai. Tai nereiškia, kad jie meluoja, bet reiškia, kad jų pateikta informacija gali būti selektyvi ar pateikta tam tikru kampu. Suprasdami motyvaciją, geriau suprantame, kaip vertinti informaciją.
Antrasis klausimas: kokie įrodymai pateikiami? Ar tai tik kažkieno nuomonė, ar yra konkrečių duomenų, tyrimų, dokumentų? Jei pateikiami duomenys, ar galite patikrinti jų šaltinį? Dažnai dezinformacija remiasi „ekspertų sako”, „tyrimai rodo” be jokių konkrečių nuorodų. Rimti šaltiniai visada nurodo, iš kur informacija kilusi.
Trečiasis klausimas: ar kiti patikimi šaltiniai praneša tą patį? Jei kažkas teigia, kad įvyko svarbus įvykis, bet apie tai praneša tik vienas šaltinis, būkite atsargūs. Tikrai svarbūs įvykiai paprastai yra plačiai nušviečiami. Jei tik vienas šaltinis turi „ekskluzyvią” informaciją apie kažką šokiruojančio, gali būti, kad tai tiesiog netiesa.
Ketvirtasis klausimas: ar tai patvirtina mano nuostatas? Jei informacija puikiai atitinka tai, ką jau tikite, būkite ypač atsargūs. Mes visi turime patvirtinimo šališkumą – linkstame priimti informaciją, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus, ir atmesti tą, kuri jiems prieštarauja. Dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino ir kuria turinį, kuris tikslingai pataikauja tam tikrų grupių nuostatoms.
Kada abejoti „bendru žinojimu”
Viena įdomiausių dezinformacijos formų – tai, kas tampa „visiems žinoma tiesa”, nors iš tikrųjų yra mitas. Šie mitai plinta taip plačiai, kad žmonės juos kartoja neabejodami, o bet koks bandymas juos kvestionuoti sutinkamas su nepasitikėjimu.
Pavyzdžiui, daugelis žmonių „žino”, kad naudojame tik 10 procentų savo smegenų. Tai visiškas mitas, bet jis taip plačiai paplitęs, kad žmonės juo tiki net po to, kai neuromokslininkai tai paneigė. Arba idėja, kad skirtingi liežuvio regionai atsakingi už skirtingus skonius – tai taip pat netiesa, bet vis dar mokoma kai kuriose mokyklose.
Šie mitai atsiranda įvairiais būdais. Kartais tai supaprastinimas, kuris laikui bėgant tampa priimtas kaip tiesa. Kartais tai klaidinga interpretacija mokslinio tyrimo. Kartais tai tiesiog patraukliai skambanti idėja, kuri plinta, nes ji įdomi, ne todėl, kad teisinga.
Kaip su tuo kovoti? Būkite atsargūs su teiginiais, kurie prasideda „visi žino, kad…” ar „mokslas įrodė, kad…”. Ypač jei tai skamba pernelyg paprastai ar pernelyg tobulai atitinka tam tikrą naratyvą. Tikroji realybė paprastai sudėtingesnė nei patrauklūs teiginiai, kurie plinta socialiniuose tinkluose.
Kai kas nors pateikia „faktą”, kuris atrodo įdomus ar netikėtas, verta greitai patikrinti. Yra puikių faktų tikrinimo svetainių (fact-checking sites), kurios specializuojasi populiarių mitų paneigime. Snopes, FactCheck.org, PolitiFact – tai tik keletas pavyzdžių anglų kalba. Lietuvoje veikia Delfi Faktai tikrina ir kiti panašūs projektai. Naudokitės jais.
Ką daryti, kai patys pasidalinote dezinformacija
Nutinka visiems. Pamatėte kažką šokiruojančio, pasidalinote, o vėliau sužinojote, kad tai buvo netiesa ar klaidinanti informacija. Kaip elgtis tokioje situacijoje?
Pirmiausia, nepulkite į gynybą. Natūrali reakcija – pateisinti save („aš nežinojau”, „tai atrodė patikima”) ar net toliau ginti tą informaciją, nes pripažinti klaidą yra nemalonu. Bet būtent šis ego gynimas leidžia dezinformacijai plisti toliau. Jei sužinojote, kad pasidalinote kažkuo klaidingu, paprasčiausiai pripažinkite tai.
Antra, viešai ištaisykite klaidą. Jei pasidalinote dezinformacija socialiniame tinkle, paskelbkite pataisymą. Nebūtina rašyti ilgų atsiprašymų – užtenka paprasto: „Anksčiau dalinaus šia informacija, bet sužinojau, kad ji netiksli. Štai ką iš tikrųjų rodo faktai…” Tai ne silpnumo ženklas – tai atsakingumo ir intelektualinio sąžiningumo demonstracija.
Trečia, pasimokyti iš patirties. Kodėl patikėjote ta informacija? Ar ji atitiko jūsų nuostatas? Ar sukėlė stiprią emocinę reakciją? Ar patikrinote šaltinį? Suprasdami, kodėl pakliuvote į spąstus, galėsite jų išvengti ateityje.
Svarbu suprasti, kad dezinformacijos platinimas nėra tik individualus pralaimėjimas – tai bendras iššūkis. Kuo daugiau žmonių pripažįsta savo klaidas ir jas taiso, tuo labiau keičiame kultūrą. Jei visi matys, kad protingi, atsakingi žmonės kartais klysta ir tai pripažįsta, bus lengviau ir kitiems tai daryti.
Navigacija informacijos chaose: kasdienė praktika
Grįžtant prie esmės – dezinformacija niekur nedings. Ji taps tik sofistikuotesnė, ypač su dirbtinio intelekto pagalba kuriamais deepfake vaizdo įrašais ir vis įtikinamesniais netikrais tekstais. Bet tai nereiškia, kad turėtume pasiduoti ar atsisakyti sekti naujienas.
Praktiškai, kasdienybėje tai reiškia kelių paprastų įpročių ugdymą. Pirmiausia, sulėtinkite. Informacijos srautas skatina greitį – greitai perskaityti, greitai sureaguoti, greitai pasidalinti. Bet būtent šis greitis yra dezinformacijos sąjungininkas. Jei kažkas atrodo svarbu, verta skirti kelias papildomas minutes patikrinimui.
Antra, diversifikuokite savo šaltinius. Neskaitykite tik vieno leidinio ar vienos politinės krypties šaltinių. Tai nereiškia, kad turite skaityti šaltinius, kurie jums visiškai nepriimtini, bet reiškia, kad verta matyti, kaip skirtingi patikimi šaltiniai nušviečia tuos pačius įvykius. Skirtumai dažnai būna labai informatyvūs.
Trečia, išmokite gyventi su netikrumu. Ne viskas turi būti žinoma iš karto, ne viskas turi vienareikšmį atsakymą. Kartais teisingiausia pozicija yra „dar nežinau” ar „reikia daugiau informacijos”. Dezinformacija klesti, kai žmonės ieško paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus, o kas nors pasiūlo tokius atsakymus, net jei jie neteisingi.
Ketvirta, kalbėkite apie tai su kitais. Diskutuokite ne tik apie naujienas, bet ir apie tai, kaip jas vertinate, kokius šaltinius naudojate, kaip priimate sprendimus, kuo tikėti. Šie pokalbiai padeda visiems tobulinti savo kritinio mąstymo įgūdžius ir atpažinti savo šališkumus.
Galiausiai, atminkite, kad tikslas nėra tapti paranojišku skeptiku, kuris netiki niekuo. Tikslas – tapti išmintingu informacijos vartotoju, kuris gali atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos, pripažįsta savo šališkumus ir ribas, ir priima sprendimus remiantis geriausia turima informacija, ne pirmąja pasiūlyta versija. Tai nuolatinis procesas, ne galutinė būsena, ir mes visi jame mokamės.