Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų naujienų vartojimas atrodė daug paprastesčiau. Įjungdavai televizorių, perskaitydavai kelias pagrindines laikraščių svetaines ir jauteisi gana gerai informuotas. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė. Mūsų informacijos srautai primena chaotišką upę, kurioje tiesą nuo melo atskirti tampa vis sunkiau.
Dezinformacija – tai ne tik akivaizdžiai melagingi straipsniai apie ateivius ar stebuklingus vaistus. Tai sudėtingas reiškinys, apimantis pustiesas, iškreiptą kontekstą, manipuliacijas statistika ir emocijomis. Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios šiam informacijos kiekiui apdoroti. Mes vis dar veikiame pagal senovinius principus: jei kažkas atrodo įtikinama, jei tai patvirtina mūsų įsitikinimus, jei tai sukelia stiprias emocijas – linkę tuo patikėti.
Socialiniai tinklai ir algoritmai situaciją tik pablogina. Jie rodo mums tai, ką norime matyti, o ne tai, ką turėtume žinoti. Taip susiformuoja informaciniai burbulai, kuriuose dezinformacija gali klestėti kaip grybukai po lietaus. O naujienų portalai, kovodami dėl kiekvieno paspaudimo, kartais pasirenka sensacingumą vietoj tikslumo.
Pirmieji pavojaus signalai: į ką atkreipti dėmesį iš karto
Yra keletas akivaizdžių požymių, kurie turėtų nedelsiant sukelti įtarimą. Pirmiausia – antraštė. Jei ji rėkia didžiosiomis raidėmis, pilna šauktukinių ženklų ir skamba kaip sensacija, kurią būtinai turi sužinoti dabar pat – sustok. Tokie antraščių formulavimai sąmoningai siekia apeiti tavo racionalų mąstymą ir sukelti emocijų bangą.
Pavyzdžiui, antraštė „ŠOKAS: valdžia slepia SIAUBINGĄ tiesą apie vandenį!!!” turėtų nedelsiant įjungti visas aliarmo sistemas. Rimti naujienų portalai taip nerašo. Jie gali parašyti „Tyrimas atskleidė problemų su vandentiekio kokybe”, bet niekada nenaudos tokio histerinio tono.
Kitas svarbus aspektas – autorystė. Kas parašė straipsnį? Ar nurodomas autoriaus vardas? Ar galima rasti informacijos apie šį žurnalistą? Jei straipsnis pasirašytas „Redakcija” arba visai nepasirašytas, tai jau kelia klausimų. Rimti žurnalistai nenori slėpti savo tapatybės – jie didžiuojasi savo darbu ir atsako už jį.
Taip pat atkreipk dėmesį į datą. Dažnai seni straipsniai būna perkeldinami su nauja antrašte, sukuriant įspūdį, kad tai šviežia informacija. Ypač tai aktualu krizių metu, kai senos nuotraukos ar vaizdo įrašai pristatomos kaip nauji įvykiai.
Šaltinių labirintas: kaip tikrinti informacijos kilmę
Vienas iš patikimiausių būdų atpažinti dezinformaciją – tikrinti šaltinius. Geras žurnalistinis darbas visada remiasi konkrečiais šaltiniais. Jei straipsnyje rašoma „ekspertai teigia”, bet nenurodoma, kokie ekspertai ir iš kur jie, tai raudonas signalas.
Patikimas straipsnis nurodys: „Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Jonas Jonaitis sako…” arba „Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis…”. Tai konkretūs, patikrinami šaltiniai. Jei straipsnyje rašoma „kai kurie mokslininkai mano” arba „internete plinta informacija” – tai nieko nereiškiančios frazės, kuriomis bandoma pridengti šaltinių trūkumą.
Labai svarbu mokėti tikrinti pirminius šaltinius. Jei straipsnis remiasi tyrimu, pamėgink rasti patį tą tyrimą. Dažnai paaiškėja, kad tyrimas buvo netinkamai interpretuotas arba ištraukta tik viena citata iš konteksto. Kartais net pasirodo, kad toks tyrimas apskritai neegzistuoja.
Dar vienas gudrus triukas – nuorodos į kitus straipsnius, kurie nuorodos į dar kitus straipsnius, ir taip ratu. Galiausiai paaiškėja, kad visas šis informacijos tinklas remiasi vienu nepatikrintu teiginiu ar net visišku išmislu. Tai primena telefoną sugadintą – informacija keliauja iš šaltinio į šaltinį, kiekvieną kartą šiek tiek pasikeisdama, kol tampa visiškai iškreipta.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai: kai akys gali apgauti
Gyvenome laikais, kai sakydavo „nuotrauka nemelavo”. Tie laikai baigėsi. Šiandien nuotraukas ir vaizdo įrašus galima manipuliuoti taip įtikinamai, kad net specialistams sunku atpažinti klastotę. O kartais net nereikia jokių sudėtingų technologijų – užtenka panaudoti seną nuotrauką naujam įvykiui iliustruoti.
Yra keletas paprastų būdų, kaip patikrinti vizualinę medžiagą. Pirmiausia – atvirkštinė paieška. Nukopijuok nuotrauką ir įkelk ją į Google Images arba TinEye. Dažnai paaiškės, kad ta pati nuotrauka jau buvo naudojama visai kitame kontekste prieš kelerius metus.
Atkreipk dėmesį į smulkmenas nuotraukoje. Ar sezonas atitinka – jei straipsnis apie vasaros įvykį, bet nuotraukoje žmonės vilki žiemines striukes, kažkas negerai. Ar matyti kokių nors užrašų, iškabų, kurie galėtų padėti nustatyti vietą ir laiką? Kartais būna, kad nuotrauka daryta visai kitoje šalyje.
Su vaizdo įrašais dar sudėtingiau. Deepfake technologijos pasiekė tokį lygį, kad galima sukurti įtikinamą vaizdo įrašą, kuriame žmogus sako tai, ko niekada nesakė. Tačiau dažniausiai naudojami paprastesni metodai – iškarpos iš konteksto, sumontuoti fragmentai, klaidinantys aprašymai. Visada verta ieškoti pilnos vaizdo įrašo versijos, o ne pasitikėti trumpu fragmentu.
Emocijų gaudyklės ir psichologiniai triukai
Dezinformacijos kūrėjai puikiai žino, kaip veikia žmogaus psichologija. Jie tikslingai naudoja emocijas kaip ginklą prieš racionalų mąstymą. Pyktis, baimė, pasipiktinimas, šokas – visos šios emocijos išjungia kritinį mąstymą ir verčia mus dalintis informacija negalvojant.
Pastebėjau, kad labiausiai plinta būtent tas turinys, kuris sukelia stipriausias emocijas. Straipsnis apie nuobodžią, bet svarbią biudžeto reformą sulauks šimto paspaudimų. O straipsnis su antrašte „Jūsų vaikai PAVOJUJE: ką slepia mokyklos” – tūkstančių. Net jei antrasis straipsnis yra grynas melas, o pirmasis – svarbi tiesa.
Ypač efektyvi baimės emocija. Kai jaučiamės gąsdinami, norime greitai sužinoti daugiau ir apsisaugoti. Todėl sveikatos temos, vaikai, maistas, sauga – tai dažniausios dezinformacijos sritys. „Šis produktas sukelia vėžį”, „Vakcinacijos pavojus”, „Naujas virusas plinta” – tokios antraštės garantuotai sulaukia dėmesio.
Dar vienas galingas psichologinis triukas – patvirtinimo šališkumas. Mes linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Jei manai, kad politikas X yra blogas, lengvai patikėsi bet kokia negatyvia informacija apie jį, net jei ji nepagrįsta. Dezinformacijos kūrėjai tai žino ir tikslingai kuria turinį skirtingoms auditorijai, kurios jau turi tam tikrą pasaulėžiūrą.
Patikimų šaltinių atpažinimas: kas yra kas žiniasklaidoje
Ne visi naujienų portalai sukurti vienodi. Yra profesionalūs žiniasklaidos kanalai su ilga istorija, redaktoriais, faktų tikrintojais ir etikos kodeksais. O yra puslapiai, sukurti praėjusią savaitę, kurių vienintelis tikslas – generuoti paspaudimus ir platinti dezinformaciją.
Kaip atskirti? Pirmiausia pažiūrėk į portalo istoriją. Ar jis egzistuoja ilgiau nei metus? Ar turi aiškią redakciją? Ar galima rasti informaciją apie savininkus? Rimti portalai turi skyrių „Apie mus”, kur nurodoma, kas jie tokie, kokie jų principai, kaip su jais susisiekti.
Atkreipk dėmesį į reklamas. Jei puslapis pilnas agresyvių, mirgančių reklamų, siūlančių stebuklus ar greitus praturtėjimo būdus, tai blogas ženklas. Profesionalūs portalai renkasi reklamas atidžiau ir nesutinka platinti bet ko.
Dar vienas rodiklis – klaidų kiekis. Visi daro klaidų, net geriausi žurnalistai. Bet jei straipsnyje pilna rašybos klaidų, nelankstaus vertimo, keistų formuluočių – tai rodo, kad niekas net nesirūpino teksto kokybe. O jei nesirūpinama forma, vargu ar rūpinamasi ir turiniu.
Naudinga susikurti sąrašą patikimų šaltinių. Lietuvoje tai galėtų būti didžiosios naujienų agentūros, įsitvirtinę portalai, visuomeniniai transliuotojai. Tarptautiniu mastu – Reuters, Associated Press, BBC, The Guardian ir kiti pripažinti šaltiniai. Tai nereiškia, kad jie niekada neklysta, bet jie turi sistemas klaidoms taisyti ir atsakomybę už savo turinį.
Socialiniai tinklai: kur dezinformacija klesti geriausiai
Facebook, Twitter, TikTok – tai vietos, kur dezinformacija plinta greičiau nei bet kur kitur. Algoritmai skatina įsitraukimą, o įsitraukimą sukelia būtent tas turinys, kuris kelia stiprias emocijas. Rezultatas – dezinformacija natūraliai turi pranašumą prieš nuobodžią tiesą.
Socialiniuose tinkluose informacija dažnai sklinda be konteksto. Pamatai draugo pasidalintą antraštę, gal trumpą ištrauką, ir jau spaudžiamas mygtukas „dalintis”. Niekas neskaito viso straipsnio, niekas netikrina šaltinių. Taip informacija gali pasiekti milijonus žmonių per kelias valandas, net jei ji visiškai melaginga.
Ypač pavojingi uždarieji grupės ir pokalbių platformos kaip Telegram. Ten informacija sklinda be jokios kontrolės, be galimybės faktų tikrintojams ar žurnalistams reaguoti. Susiformuoja uždari informaciniai burbulai, kur žmonės vienas kitą įtikina vis labiau absurdiškais dalykais.
Būk atsargus su tuo, ką dalinies. Prieš paspausdamas „dalintis”, sustok ir pagalvok: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar perskaičiau visą straipsnį, ar tik antraštę? Ar patikrinau šaltinius? Jei atsakymas bent į vieną klausimą neigiamas – nesidalink. Geriau praleisk vieną tikrą naujieną, nei pasidalink viena melaginga.
Praktiniai įrankiai ir metodai kasdieniam naudojimui
Gerai, teorija suprantama, bet kaip visa tai pritaikyti praktiškai? Štai keletas konkrečių įrankių ir metodų, kuriuos gali pradėti naudoti jau šiandien.
Pirmiausia – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, Full Fact ir kiti. Kai abejoji informacija, tiesiog įvesk ją į paieškos laukelį šiose svetainėse. Dažnai paaiškės, kad tas pats melas jau buvo paneigtas.
Antra – išmok naudotis išplėstine Google paieška. Gali ieškoti informacijos tik patikimuose šaltiniuose, pridėdamas site:lrt.lt arba site:bbc.com. Gali ieškoti tikslios frazės, ją įdėdamas į kabutes. Gali ieškoti informacijos iš konkretaus laikotarpio.
Trečia – įsidiek naršyklės plėtinius, kurie padeda atpažinti dezinformaciją. Yra įrankių, kurie įspėja, kai atsiduri žinomame dezinformacijos šaltinyje, arba rodo svetainės patikimumo įvertinimą.
Ketvirta – išmok kritiškai skaityti statistiką. Kai straipsnyje matai procentus ar skaičius, klausk savęs: iš kur tie duomenys? Koks buvo tyrimo metodas? Kiek žmonių apklausė? Kas finansavo tyrimą? Dažnai statistika būna manipuliuojama taip, kad patvirtintų norimą išvadą.
Penkta – sukurk įprotį tikrinti informaciją bent dviejuose nepriklausomuose šaltiniuose. Jei svarbi naujiena, ji bus aprašyta ne viename portale. Jei randi ją tik viename keistame puslapyje – labai tikėtina, kad tai dezinformacija.
Kai tiesa tampa ginklu: kaip nemeluoti sau ir kitiems
Štai ko dažnai nepasakoma apie dezinformaciją – mes visi esame jos dalyviai. Ne tik kaip vartotojai, bet ir kaip platintojai. Kiekvienas kartas, kai pasidalijame nepatikrintu straipsniu, prisidedame prie problemos. Kiekvienas kartas, kai komentare parašome kažką netikslu, kuriame dezinformaciją.
Ypač sudėtinga tampa tada, kai dezinformacija atitinka mūsų įsitikinimus. Lengva atpažinti melą, kai jis prieštarauja tam, kuo tikime. Bet kai melas patvirtina mūsų nuomones, kritinis mąstymas lyg ir išsijungia. „Na žinoma, aš visada taip ir maniau”, – sakome sau ir dalijamės toliau.
Turime būti sąžiningi patys su savimi. Ar tikrai ieškome tiesos, ar tik patvirtinimo savo nuomonei? Ar pasirengę pripažinti, kad klydom, kai paaiškėja faktai? Ar galime pakeisti savo nuomonę, gavę naujų įrodymų? Jei į šiuos klausimus atsakome neigiamai, patys tampame dezinformacijos dalimi.
Svarbu suprasti, kad kovoti su dezinformacija nereiškia tapti ciniku, kuris nieko netiki. Priešingai – tai reiškia tapti išmintingu informacijos vartotoju, kuris moka atskirti patikimus šaltinius nuo nepatikimų, faktus nuo nuomonių, tiesą nuo melo. Tai reiškia išlaikyti sveikąjį skepticizmą, bet ne prarasti gebėjimo pasitikėti.
Gyvenimas informacijos amžiuje reikalauja naujų įgūdžių. Kaip kadaise žmonės mokėsi skaityti ir rašyti, dabar turime mokytis „skaityti” informaciją – kritiškai, atidžiai, atsakingai. Tai nėra lengva, ypač kai algoritmai ir manipuliatoriai dirba prieš mus. Bet tai įmanoma. Kiekvienas iš mūsų gali tapti geresniu informacijos vartotoju, kiekvienas gali prisidėti prie sveikesnės informacinės aplinkos. Pradėti galima nuo mažų dalykų – sustoti prieš paspaudžiant „dalintis”, patikrinti šaltinį, užduoti klausimą. Ir pamažu, žingsnis po žingsnio, kuriame atsparumą dezinformacijai – tiek sau, tiek savo aplinkai.