Kodėl visi staiga pradėjo meluoti internete?
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų mama skambindavo man panikos apimta po to, kai Facebook’e perskaitydavo kokią nors sensacingą žinutę apie tai, kad vyriausybė ketina uždrausti agurkus ar kad mikrobanginės krosnelės sukelia vėžį. Tada man tai atrodė juokinga. Dabar suprantu – ji tiesiog neturėjo įrankių atskirti, kas internete tiesa, o kas visiškas nesąmonės.
Problema ta, kad šiandien klaidinančių naujienų srautas tapo ne tik didesnis, bet ir sofistikuotesnis. Nebėra taip paprasta kaip anksčiau, kai galėjai pamatyti akivaizdžiai kvailą antraštę ir iš karto suprasti, kad tai mėšlas. Dabar fake news atrodo profesionaliai, turi gražius puslapius, net logotipus, kurie primena tikrus žiniasklaidos kanalus. O algoritmai? Jie tiesiog rodo tau tai, ką nori matyti, todėl kartais net neįtari, kad gyveni informacinėje burbule.
Skaitmeninis raštingumas nėra kažkoks fancy terminas akademikams. Tai išgyvenimo įgūdis šiuolaikiniame pasaulyje. Ir jei manai, kad tau to nereikia, nes „tu nesi toks naivus” – nu, būtent taip galvoja visi, kurie dalinasi konspiracinėmis teorijomis apie chemtrails.
Pagrindiniai raudonos vėliavėlės ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Pirmiausia – antraštės. Jei antraštė rėkia ant tavęs DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS arba turi daugybę šauktukinių ženklų, tai jau pirmas signalas sustoti ir pagalvoti. Tikros žinios paprastai neturi būti parašytos taip, lyg jas rašytų paauglys, kuris ką tik išgėrė tris energetinius gėrimus.
Emocinis manipuliavimas – tai klasika. Jei straipsnis iš karto bando sukelti tau pyktį, baimę ar pasibjaurėjimą, stabtelėk. Klaidinančios naujienos dažnai žaidžia su tavo emocijomis, nes žino, kad supykęs ar išsigandęs žmogus nesvarsto racionaliai. Jis tiesiog spaudo „share” mygtuką.
Dar vienas dalykas – šaltiniai. Arba tiksliau, jų nebuvimas. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai įrodė”, „ekspertai teigia” ar „tyrimai rodo”, bet nėra nė vienos nuorodos, nė vieno konkretaus vardo – tai greičiausiai kažkas tiesiog išsitraukė informaciją iš… na, supratai, iš kur.
Patikrink datą. Kartais seni straipsniai cirkuliuoja iš naujo, ir žmonės dalinasi jais manydami, kad tai šviežios naujienos. Ypač dažnai tai nutinka su katastrofų, nelaimių ar skandalų istorijomis. Kažkas iškasa trejų metų senumo straipsnį, ir staiga visi mano, kad tai įvyko vakar.
Pažiūrėk į URL adresą. Tikri naujienų portalai turi normalius domenų vardus. Jei matai kažką panašaus į „tikrostiesos-naujienos.info.co” arba „nepriklausoma-ziniasklaida-kurios-niekas-necenzuruoja.lt” – tai turbūt ne pats patikimiausias šaltinis.
Kaip faktiškai patikrinti informaciją (ir ne, tai neužtrunka valandos)
Gerai, dabar praktinė dalis. Pirmiausia – Google reverse image search yra tavo draugas. Jei matai kokį nors šokiruojantį nuotrauką, tiesiog ją įkelk į Google Images ir pažiūrėk, ar ji nebuvo naudota visai kitame kontekste. Stebėtinai dažnai „šiandien Vilniuje nufotografuotas НЛО” pasirodo esąs kadras iš 2015 metų Kalifornijos.
Antra – cross-reference. Tai fancy žodis, reiškiantis „pasitikrink keliuose šaltiniuose”. Jei kažkas tikrai įvyko, apie tai rašys ne vienas portalas. Jei radai sensacingą naujieną tik vienoje vietoje, o visi kiti dideli naujienų kanalai apie tai tyli – kyla klausimas, kodėl?
Fact-checking svetainės egzistuoja ne be priežasties. Yra tarptautinių platformų kaip Snopes, FactCheck.org, o Lietuvoje – Delfi Faktai ar Melo Detektorius. Taip, kartais jie irgi klysta, bet bent jau jie stengiasi sistemingai tikrinti informaciją, o ne tiesiog ją išgalvoti.
Wikipedia, nors ir ne tobula, gali būti geras startinis taškas. Ne todėl, kad ten viskas 100% tiesa, bet todėl, kad populiariuose straipsniuose paprastai yra nuorodos į šaltinius apačioje. Ir jei kas nors rašo ką nors labai kontraversialaus, Wikipedia bendruomenė paprastai tai greitai pastebi ir pažymi.
Dar vienas triukas – patikrink „About” arba „Apie mus” sekciją svetainėje. Tikri naujienų portalai paprastai turi aiškią informaciją apie tai, kas jie tokie, kas už jų stovi, kaip su jais susisiekti. Jei „Apie mus” skyrius atrodo kaip generuotas AI tekstas arba ten rašoma kažkas migloto apie „nepriklausomą tiesą” – red flag.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Facebook’as, Instagram’as, TikTok’as – tai vietos, kur fake news plinta greičiau nei COVID-19 piko metu. Kodėl? Nes algoritmai skatina engagement, o ne tiesą. Jei postas sukelia reakcijas (bet kokias – net ir pykčio), algoritmas jį rodo daugiau žmonių.
Vienas didžiausių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad jei kažką pasidalino tavo draugas, tai turi būti tiesa. Ne, ne turi. Tavo draugas gali būti nuostabus žmogus, bet tai nereiškia, kad jis turi laiko ar įgūdžių tikrinti kiekvieną dalyką, kurį share’ina. Kartais žmonės dalinasi dalykais tiesiog todėl, kad antraštė jiems patiko, net neperskaitę viso straipsnio.
Influenceriai ir „ekspertai” socialiniuose tinkluose – atskirą temą. Tai, kad kažkas turi milijoną sekėjų, nereiškia, kad jie žino, apie ką kalba. Ypač sveikatos, mokslo ar politikos temose. Patikrink jų kvalifikaciją. Jei „sveikatos ekspertas” iš tikrųjų yra buvęs pardavėjas, kuris dabar parduoda maisto papildus – gal ne geriausias šaltinis medicininei informacijai.
Būk atsargus su video turiniu. Dabar su AI ir video redagavimo įrankiais galima sukurti įtikinamą video, kuriame žmonės sako dalykus, kurių niekada nesakė. Deepfake’ai jau nebe mokslinė fantastika. Jei matai šokiruojantį video, ypač politiko ar garsenybės, pabandyk rasti originalų šaltinį arba patvirtinimą iš patikimų naujienų portalų.
Kodėl protingi žmonės tiki neprotingais dalykais
Čia įdomiausia dalis – nėra taip, kad tik „kvaili” žmonės puola į fake news spąstus. Iš tikrųjų, kartais išsilavinę, protingi žmonės yra dar labiau pažeidžiami tam tikrų tipų klaidinančiai informacijai.
Confirmation bias – tai psichologinis reiškinys, kai mes linkę ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei jau nusistatęs prieš vakcinacijas, greičiausiai patikėsi straipsniu, kuris sako, kad vakcinos pavojingos, net jei tas straipsnis parašytas ant tualetinio popieriaus.
Dunning-Kruger efektas – kai žmonės, turintys mažai žinių apie temą, pervertina savo supratimą. Paskaitei tris Facebook postus apie kvantinę fiziką? Sveikinu, dabar esi ekspertas ir gali ginčytis su tikrais fizikais. Taip tai neveikia, bet mūsų smegenys kartais taip mano.
Dar yra tribalizmas. Mes norime priklausyti grupei, ir kartais tai reiškia, kad priimame grupės įsitikinimus net jei jie neracionalūs. Jei visi tavo draugai dalinasi tam tikro tipo informacija, tu jauti spaudimą daryti tą patį, net jei viduje kyla abejonių.
Baimė ir neužtikrintumas irgi vaidina didžiulį vaidmenį. Sudėtingais laikais (pandemijos, ekonominės krizės, karai) žmonės ieško paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Ir konspiracinės teorijos dažnai siūlo būtent tai – paprastą paaiškinimą, kodėl viskas blogai. Net jei tas paaiškinimas yra visiškas absurdas.
Praktiniai įrankiai ir įpročiai kasdieniam gyvenimui
Gerai, užtenka teorijos. Ką konkrečiai gali daryti kasdien, kad nepavirsti fake news platintoju?
Pirma – sulėtink. Aš žinau, kad internete viskas vyksta greitai, bet tai nereiškia, kad tu turi reaguoti greitai. Prieš dalindamasis kažkuo, sustok penkioms sekundėms. Paklausk savęs: ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar perskaitau daugiau nei antraštę?
Antra – įdiek browser extensions, kurie padeda identifikuoti patikimus šaltinius. Yra įrankių kaip NewsGuard, kurie rodo patikimumo reitingus naujienų svetainėms. Nėra tobula, bet geriau nei nieko.
Trečia – diversifikuok savo informacijos šaltinius. Jei skaito naujienas tik iš vieno portalo ar vienos politinės pakraipos šaltinių, tu gyveni burbule. Skaityk skirtingų pažiūrų šaltinius. Tai nereiškia, kad turi tikėti viskuo, bet bent suprasi, kaip skirtingai žmonės interpretuoja tuos pačius įvykius.
Ketvirta – išmok atpažinti savo emocines reakcijas. Jei kažkas, ką skaitai, iš karto sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai signalas sustoti ir pagalvoti. Manipuliatoriai žino, kaip spausti tuos mygtukus.
Penkta – nebijok prisipažinti, kad klydo. Jei pasidalinai kažkuo, o vėliau sužinojai, kad tai netiesa – tiesiog ištrink arba pataisyk. Tai ne gėda. Gėda yra toliau platinti melą žinant, kad tai melas.
Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie tiki fake news
Oi, tai sudėtingiausia dalis. Kaip pasakyti mamai, kad tas straipsnis, kurį ji pasidalino apie tai, kaip 5G sukelia autizmą, yra visiškas nesąmonė?
Pirmiausia – nesiginčyk agresyviai. Jei pradėsi šaukti „tu kvaila, kaip gali tuo tikėti!”, žmogus užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Tai vadinasi backfire effect – kai bandymas paneigti kažkieno įsitikinimus tik juos sustiprina.
Vietoj to, užduok klausimus. „Įdomu, o iš kur ta informacija? Ar matei kokių nors tyrimų apie tai? Kaip manai, kodėl didieji naujienų kanalai apie tai nerašo?” Kartais žmonės patys pradeda abejoti, kai turi atsakyti į tokius klausimus.
Naudok „aš” sakinius vietoj „tu” kaltinimų. „Aš mačiau, kad ta nuotrauka iš tikrųjų yra iš kito įvykio” skamba geriau nei „tu dalinies melagingomis nuotraukomis”.
Pripažink, jei tema sudėtinga. Nebandyk apsimesti žinančiu viską. „Aš irgi nesu ekspertas šioje srityje, bet radau keletą patikimų šaltinių, kurie sako kitaip” yra sąžiningas ir mažiau konfrontacinis požiūris.
Kartais tiesiog reikia paleisti. Ne kiekvieną mūšį galima laimėti. Jei žmogus giliai įsitikinęs konspiracinėmis teorijomis, vienas pokalbis nieko nepakeis. Bet gal pasėsi abejonės sėklą, kuri vėliau išaugs.
Ateities iššūkiai: AI, deepfake’ai ir kas toliau
Jei manai, kad dabar sunku atskirti tiesą nuo melo, palūkėk, kol AI taps dar pažangesnis. Jau dabar ChatGPT ir panašūs įrankiai gali generuoti įtikinamą tekstą bet kokia tema. Deepfake technologija tobulėja kiekvieną dieną. Netrukus matysime video, kuriuose politikai sako dalykus, kurių niekada nesakė, ir bus beveik neįmanoma atskirti nuo tikrų.
Tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Priešingai – tai reiškia, kad skaitmeninis raštingumas tampa dar svarbesnis. Ateityje galbūt turėsime naujų įrankių, kurie padės identifikuoti AI generuotą turinį. Jau dabar kuriamos technologijos, kurios gali aptikti deepfake’us.
Bet technologija niekada nebus tobulas sprendimas. Visada reikės kritinio mąstymo, sveiko proto ir noro patikrinti informaciją prieš ja tikint ar dalijantis.
Švietimas irgi turi keistis. Mokyklose turėtų būti mokoma ne tik matematikos ir istorijos, bet ir kaip navigacija informacijos jūroje. Kaip vertinti šaltinius, kaip atpažinti manipuliaciją, kaip mąstyti kritiškai. Tai ne papildomi įgūdžiai – tai pagrindiniai įgūdžiai šiuolaikiniam gyvenimui.
Kelias į sveikesnę informacinę dietą
Žinai, kas juokinga? Mes labai rūpinamės, ką valgome – skaitome etiketes, renkamės ekologiškus produktus, vengiame E-šek. Bet informacinę dietą dažnai visiškai ignoruojame. O juk tai, ką „valgome” savo smegenis, turi ne mažesnį poveikį nei tai, ką valgome savo skrandžiui.
Gera naujienų higiena prasideda nuo to, kad supranti – tu neprivalai būti informuotas apie viską. Neprivalai skaityti kiekvienos naujienos, reaguoti į kiekvieną skandalą, turėti nuomonę apie kiekvieną įvykį. Tai ne tik neįmanoma, bet ir žalinga tavo psichinei sveikatai.
Atrink kelis patikimus šaltinius ir laikykis jų. Geriau gerai žinoti, kas vyksta keliose srityse, nei paviršutiniškai žinoti apie viską. Jei domina politika – sekk kelis gerus politikos žurnalistus. Jei mokslas – mokslo komunikatorius. Bet nebandyk aprėpti visko.
Darykis pertraukas nuo naujienų. Rimtai. Nebūtina tikrinti naujienas kas valandą. Pasaulis nesugrius, jei penkias valandas nebūsi žinojęs, kas vyksta. O tavo nervų sistema bus dėkinga.
Ir paskutinis dalykas – būk pavyzdys kitiems. Jei pats praktikuoji gerą informacinę higieną, tikrinai faktus prieš dalindamasis, pripažįsti klaidas, mąstai kritiškai – kiti tai pastebi. Ypač jaunesni žmonės, kurie žiūri, kaip tu elgiesi internete.
Klaidinančios naujienos niekur nedings. Tai dalis skaitmeninio pasaulio, kuriame gyvename. Bet tai nereiškia, kad turime būti bejėgiai. Kiekvienas iš mūsų gali tapti šiek tiek atsporesnis, šiek tiek kritiškesnis, šiek tiek atsakingesnis. Ir jei visi padarysime tą šiek tiek, bendras rezultatas bus nemažas.
Taigi kitą kartą, kai matysi sensacingą antraštę, kuri atrodo per gera (ar per bloga), kad būtų tiesa – sustok, pagalvok, patikrink. Tavo smegenys, tavo draugai ir demokratija tau bus dėkingi.