Kodėl šiandien taip sunku atskirti tiesą nuo melo
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad mokslininkai esą atrado būdą išgydyti vėžį naudojant paprastą sodą. Žinia sklido žaibiškai, žmonės dalindavosi ja su viltimi ir džiaugsmu. Tik štai problema – tai buvo visiškas melas, sumaišytas su keliais faktų trupiniais taip sumaniai, kad net išsilavinę žmonės patikėjo.
Gyvename laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje. Kiekvieną minutę internete pasirodo tūkstančiai naujienų, straipsnių, vaizdo įrašų ir socialinių tinklų įrašų. Deja, ne visa ši informacija yra tiksli ar teisinga. Klaidinančios naujienos – ar tai būtų visiškai sufabrikuoti straipsniai, manipuliuojantys antraštės, ar iš konteksto išplėštos citatos – tapo kasdienybe.
Problema dar sudėtingesnė, nes mūsų smegenys natūraliai linkusios tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimas nuostatas. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir jis veikia mus visus, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar intelekto lygio. Kai matome naujieną, kuri atitinka mūsų pasaulėžiūrą, mes linkę ja patikėti ir ja dalintis, net nepatikrinę faktų.
Kas slepiasi už klaidinančių naujienų kūrimo
Norėdami efektyviai apsisaugoti nuo dezinformacijos, pirmiausia turime suprasti, kodėl ji apskritai kuriama. Motyvai būna įvairūs, ir ne visada tai tik pikta valia.
Dažniausiai klaidinančios naujienos kuriamos dėl finansinės naudos. Sensacingos antraštės generuoja paspaudimus, o paspaudimai reiškia reklamos pajamas. Kai kurie svetainių savininkai tiesiog nesvarsto, ar jų skelbiama informacija teisinga – jiems svarbu tik tai, kad žmonės spustelėtų ir jie uždirbtų pinigų. Tai paaiškina, kodėl matote tiek daug straipsnių su antraštėmis tipo „Gydytojai nebenori, kad žinotumėte šį paprastą triuką” ar „Kas nutiko toliau, privers jus verkti”.
Kita didelė kategorija – politinė ar ideologinė propaganda. Čia dezinformacija kuriama sąmoningai, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone, diskredituoti oponentus ar skatinti tam tikrą politinę darbotvarkę. Tokios naujienos gali būti labai rafinuotos, naudojančios tikrus faktus, bet pateikiančios juos iškraipytame kontekste.
Trečia kategorija – tai atsitiktinės klaidos. Taip, kartais net patikimi žurnalistai suklysta, nepatikrina šaltinio ar netyčia perduoda neteisingą informaciją. Skirtumas tarp šių klaidų ir tikros dezinformacijos yra tas, kad rimtos žiniasklaidos organizacijos, pastebėjusios klaidą, ją ištaiso ir atsiprašo.
Dar viena vis labiau paplintanti problema – tai dirbtinio intelekto generuotas turinys. Šiuolaikinės AI sistemos gali kurti įtikinamai atrodančius tekstus, nuotraukas ir net vaizdo įrašus, kurie visiškai sufabrikuoti. Tai ypač pavojinga, nes technologija tampa vis tobulesnė ir vis sunkiau atpažįstama.
Raudonos vėliavėlės, į kurias verta atkreipti dėmesį
Mokydamas skaitmeninio raštingumo seminarus, visada sakau: jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Bet yra ir konkretesnių ženklų, kurie turėtų sukelti įtarimą.
Pirmas ir akivaizdžiausias ženklas – sensacinga, emocijas kurstanti antraštė. Jei antraštė naudoja DIDŽIĄSIAS RAIDES, daug šauktukinių ženklų ar žodžius kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „NIEKADA NEPATIKĖSITE” – sustokite ir pagalvokite. Rimta žurnalistika paprastai nesikreipia į skaitytojus tokiu būdu. Antraštė turėtų informuoti, o ne manipuliuoti.
Antra raudona vėliavėlė – neaiškūs ar nepatikimi šaltiniai. Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai sako” ar „ekspertai teigia”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai ar ekspertai, tai turėtų kelti klausimų. Patikimi straipsniai visada nurodo konkrečius šaltinius, tyrimus ar ekspertų vardus ir pavardes.
Trečias įtartinas ženklas – vienpusiškas pateikimas. Jei straipsnis pristato sudėtingą temą kaip juodą arba baltą, be jokių niuansų ar alternatyvių požiūrių, tai greičiausiai nėra objektyvus žurnalizmas. Tikrasis gyvenimas retai būna toks paprastas, ir geras žurnalizmas tai atspindi.
Ketvirtasis aspektas – datos ir kontekstas. Kartais senų naujienų vėl pasidalinama kaip naujomis, o tai gali sukelti painiavą. Visada patikrinkite, kada straipsnis buvo parašytas. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar citatos ir faktai nepateikiami iš konteksto – tai vienas populiariausių manipuliavimo būdų.
Penktas požymis – keisti URL adresai ar svetainių pavadinimai. Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo panašios į žinomus naujienų portalus. Pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” ar „delfi-naujienos.lt”. Visada patikrinkite tikslų adresą.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, dabar žinome, ko saugotis. Bet kaip praktiškai patikrinti, ar informacija teisinga? Turiu gerų naujienų – tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti.
Pirmasis ir paprasčiausias būdas – Google paieška. Jei matote stulbinančią naujieną, tiesiog įveskite jos pagrindinę mintį į paieškos sistemą. Jei tai tikra ir svarbi naujiena, apie ją rašys keli patikimi šaltiniai. Jei randate tik vieną šaltinį ar tik abejotinus portalus – tai rimtas signalas suabejoti.
Antrasis metodas – atvirkštinė vaizdų paieška. Matote nuostabią nuotrauką, iliustruojančią kokį nors įvykį? Dešiniuoju pelės klavišu spustelėkite ant jos ir pasirinkite „Ieškoti vaizdo Google” (arba panašų variantą, priklausomai nuo naršyklės). Tai padės sužinoti, ar nuotrauka tikrai susijusi su aprašomu įvykiu, ar gal tai sena nuotrauka iš visai kito konteksto.
Trečiasis įrankis – faktų tikrinimo svetainės. Lietuvoje veikia „Melo detektorius” ir „Debunk.eu”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir kiti. Šios organizacijos profesionaliai tikrina populiarias naujienas ir tvirtinimus. Prieš dalindamiesi kažkuo įtartinu, verta patikrinti, ar faktų tikrintojai jau nėra to išnagrinėję.
Ketvirtasis būdas – šaltinio patikrinimas. Kas yra straipsnio autorius? Ar galite rasti informacijos apie jį? Kokia tai svetainė? Ar ji turi aiškią „Apie mus” sekciją? Ar nurodomi kontaktai? Patikimos naujienų organizacijos yra skaidrios dėl savo tapatybės ir tikslų.
Penktasis metodas – kritinis skaitymas. Perskaitykite ne tik antraštę, bet ir visą straipsnį. Dažnai antraštė būna klaidinanti, o pats tekstas gali pasakyti ką nors visai kitko. Atkreipkite dėmesį į kalbą – ar ji neutrali, ar emocinga? Ar pateikiami faktai, ar tik nuomonės?
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu dezinformacijos sklaidos kanalu. Ne todėl, kad pačios platformos būtų blogos, bet todėl, kad jos sukurtos maksimaliai skatinti dalijimąsi – nepriklausomai nuo to, ar dalinamasi tiesa, ar melu.
Facebook, Twitter, Instagram ir kiti tinklai naudoja algoritmus, kurie rodo mums turinį, kuris, jų manymu, mums patiks arba sukels reakciją. O kas sukelia stipriausią reakciją? Dažniausiai – pykčio, baimės ar susižavėjimo keliantis turinys. Būtent todėl sensacingos, dažnai klaidinančios naujienos sklinda daug greičiau nei nuobodūs, bet teisingi faktai.
Viena didžiausių problemų – tai vadinamieji „echo chambers” arba aido kameros. Socialinių tinklų algoritmai rodo mums turinį, panašų į tą, su kuriuo jau sąveikaujame. Jei linkę tikėti tam tikromis konspiracijos teorijomis, algoritmas rodys vis daugiau panašaus turinio, sukurdamas iliuziją, kad „visi taip mano” arba „tai tikrai tiesa, nes matau tai visur”.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, būkite atsargūs su tuo, ką dalinate. Prieš paspausdami „Dalintis”, sustokite ir pagalvokite: ar tikrai patikrinote šią informaciją? Ar esate tikri, kad ji teisinga? Atminkite – kai dalinate klaidingą informaciją, prisidedate prie jos sklaidos, net jei tai darote netyčia.
Antra, įvairinkite savo informacijos šaltinius. Sekite žmones ir organizacijas, kurie mąsto kitaip nei jūs. Tai neturi reikšti, kad turite su jais sutikti, bet tai padės išvengti aido kameros efekto ir matyti platesnį vaizdą.
Trečia, atkreipkite dėmesį į savo emocines reakcijas. Jei kažkas socialiniuose tinkluose sukelia stiprią emociją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – tai gali būti ženklas, kad kažkas bando jumis manipuliuoti. Prieš reaguodami, padarykite pauzę ir pagalvokite racionaliai.
Kaip kalbėti su artimaisiais apie dezinformaciją
Vienas sunkiausių dalykų – tai matyti, kaip tavo artimieji – tėvai, seneliai, draugai – dalina akivaizdžiai klaidingą informaciją. Norisi jiems pasakyti, bet kaip tai padaryti nepažeidžiant santykių?
Pirmiausia, niekada nepradėkite nuo „tu kvaila” ar „kaip tu gali tuo tikėti”. Net jei taip nesakote tiesiogiai, bet jūsų tonas tai perteikia, žmogus užsidarys ir nieko nepasieksite. Atminkite – protingi žmonės tiki klaidinga informacija ne todėl, kad jie kvailiai, bet todėl, kad dezinformacija tapo labai rafinuota.
Geriau pradėkite nuo smalsumo ir klausimų. „Įdomu, kur tu tai radai?” „Ar žinai, kas tai parašė?” „Gal galėtume kartu pažiūrėti, ar yra daugiau informacijos apie tai?” Tokiu būdu nekaltinate žmogaus, bet skatinate jį pačiam kritiškai pamąstyti.
Jei turite pateikti informaciją, kuri prieštarauja tam, kuo žmogus tiki, darykite tai švelniai. Užuot sakę „tai melas”, galite pasakyti „radau įdomų straipsnį, kuris šiek tiek kitaip pateikia šią situaciją”. Pateikite patikimus šaltinius, bet neprievartaukite – leiskite žmogui pačiam padaryti išvadas.
Svarbu suprasti, kad kartais žmonės tiki dezinformacija ne dėl faktų trūkumo, bet dėl gilesnių psichologinių ar emocinių priežasčių. Galbūt tai suteikia jiems bendruomenės jausmą, galbūt padeda paaiškinti sudėtingą pasaulį, galbūt atitinka jų baimes ar viltis. Tokiais atvejais vien faktų nepakanka – reikia empatijos ir kantrybės.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienybėje
Apsisaugojimas nuo dezinformacijos nėra vienkartinis veiksmas – tai nuolatinė praktika, įgūdis, kurį reikia ugdyti. Kaip ir su bet kokiu kitu įgūdžiu, kuo daugiau praktikuojate, tuo geriau jums sekasi.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Kiekvieną dieną pasirinkite vieną naujieną ar tvirtinimą, kurį matote internete, ir patikrinkite jį. Iš kur ši informacija? Kas ją pateikė? Ar yra kitų šaltinių, patvirtinančių ar paneigiančių tai? Tai gali užtrukti vos kelias minutes, bet laikui bėgant taps natūralia dalimi jūsų informacijos vartojimo įpročių.
Skaitykite įvairius šaltinius. Jei paprastai skaitote tik vieną naujienų portalą, pabandykite įtraukti ir kitų. Jei linkę skaityti tik tam tikros politinės krypties žiniasklaidą, pabandykite kartais paskaityti ir kitokią. Tai nereiškia, kad turite keisti savo įsitikinimus, bet tai padės geriau suprasti, kaip skirtingi žmonės mato tą pačią situaciją.
Mokykitės apie medijų raštingumą. Yra daugybė nemokamų internetinių kursų ir išteklių apie tai, kaip veikia žiniasklaida, kaip kuriamos naujienos, kaip atpažinti manipuliaciją. Investuokite šiek tiek laiko į savo švietimą šioje srityje – tai atsipirks.
Mokykite kitus. Kai išmokstate atpažinti dezinformaciją, dalinkitės šiuo žinojimu su savo šeima, draugais, kolegomis. Ypač svarbu padėti vyresnės kartos žmonėms, kurie neaugo su internetu ir gali būti labiau pažeidžiami dezinformacijos atžvilgiu.
Kelias į informuotą ir atsakingą visuomenę
Dezinformacijos problema yra didelė, bet ne neįveikiama. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo – tiesiog būdami atsakingesni informacijos vartotojai ir skleidėjai.
Pagalvokite apie tai kaip apie skaitmeninę ekologiją. Kaip mes tampame vis labiau sąmoningi dėl fizinės aplinkos – rūšiuojame atliekas, mažiname plastiko vartojimą, rūpinamės gamta – taip turėtume tapti sąmoningesni ir dėl informacinės aplinkos. Kiekvienas mūsų dalijamasis įrašas, kiekvienas komentaras, kiekvienas paspaudimas prisideda prie bendros informacinės ekosistemos.
Svarbu suprasti, kad absoliutaus tikrumo niekada nebus. Net patikimiausi šaltiniai kartais klysta, o sudėtingos temos dažnai neturi vienareikšmių atsakymų. Tai normalu. Kritinis mąstymas nereiškia ciniško skepticizmo dėl visko – tai reiškia gebėjimą įvertinti informaciją, atpažinti patikimus šaltinius ir būti atviriems keisti nuomonę, kai atsiranda naujų įrodymų.
Galiausiai, atminkite, kad už kiekvienos naujienos, kiekvieno straipsnio slypi žmonės. Žmonės, kurie gali klysti, kurie turi savo nuostatas ir šališkumus, bet dažniausiai stengiasi daryti savo darbą gerai. Būkite kritiški, bet ne ciniškai neigiami. Reikalaukite kokybės, bet pripažinkite ir gerą darbą, kai jį matote.
Skaitmeninis raštingumas – tai ne tik techninis įgūdis, bet ir pilietiškumo forma. Informuota visuomenė yra demokratijos pagrindas, o demokratija šiandien vis labiau vyksta skaitmeninėje erdvėje. Mokydamiesi atpažinti ir apsisaugoti nuo dezinformacijos, ne tik saugome save, bet ir prisidedame prie sveikesnės, informuotesnės visuomenės kūrimo. Tai gali atrodyti kaip mažas dalykas, bet milijonai mažų dalykų sukuria didelius pokyčius.