Kodėl mūsų smegenys mėgsta netikras naujienas
Prisipažinsiu atvirai – pats ne kartą esu pasidalinęs įrašu, kuris vėliau pasirodė esąs klaidinantis ar netgi visiškai išgalvotas. Ir žinote ką? Nesu vienintelis. Mūsų smegenys tiesiog taip veikia – jos mėgsta informaciją, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Psichologai šį reiškinį vadina patvirtinimo šališkumu, ir jis veikia mus visus, nesvarbu, ar turime daktaro laipsnį, ar baigėme tik pradinę mokyklą.
Socialiniai tinklai šį mūsų silpnumą išnaudoja tobulai. Jų algoritmai moko, ką mes mėgstame, ko bijome, kas mus pykdo. Ir tada patiekia vis daugiau panašaus turinio. Rezultatas? Mes gyvename savo mažose informacinėse burbulėse, kur visi sutaria su mumis, o bet kokia priešinga nuomonė atrodo kaip ataka iš išorės.
Bet štai įdomus dalykas – klaidinančios naujienos plinta šešis kartus greičiau nei tikros. Kodėl? Nes jos dažniausiai sukelia stipresnes emocijas: pyktį, baimę, pasipiktinimą. O kai esame emociškai įkrauti, mąstome prasčiau. Spauskame „pasidalinti” anksčiau nei „patikrinti”.
Raudonos vėliavėlės, kurias reikia pastebėti
Yra keletas akivaizdžių ženklų, kad kažkas negerai su naujienomis, kurias skaitote. Pirmas ir pats ryškiausias – sensacingi antraštės. Jei antraštė rėkia DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS arba baigiasi šūksnio ženklais, sustokite. Jei ji žada atskleisti „ŠOKIRUOJANČIĄ TIESĄ” arba teigia, kad „NIEKAS APIE TAI NEKALBA”, greičiausiai yra priežastis, kodėl niekas apie tai nekalba – tai tiesiog netiesa.
Antra vėliavėlė – šaltinio nebuvimas arba migloti „ekspertų” citatai. „Mokslininkai teigia”, „tyrimai rodo”, „žinomi specialistai įspėja” – bet kurie mokslininkai? Kokie tyrimai? Kur jie paskelbti? Jei straipsnyje nėra konkrečių nuorodų į tyrimus, institucijas ar bent jau vardų, turite būti įtarūs.
Trečia – emocinis manipuliavimas. Jei tekstas skirtas ne informuoti, o pykdyti, gąsdinti ar kelti paniką, tai dažniausiai manipuliacija. Tikros naujienos gali būti nemaloniomis, bet jos nepersisunkusios emocijomis taip, kad nebelieka vietos faktams.
Dar vienas požymis – data ir kontekstas. Seni įvykiai gali būti pateikiami kaip nauji. Nuotraukos iš vieno įvykio gali būti naudojamos iliustruoti visai kitą situaciją. Pavyzdžiui, karo nuotraukos iš Sirijos gali būti pateiktos kaip šviežios nuotraukos iš kito konflikto. Visada patikrinkite, kada tai iš tikrųjų įvyko.
Kas slepiasi už klaidinančių naujienų
Žmonės dažnai mano, kad klaidinančias naujienas kuria tik pikti žmonės su blogais ketinimais. Realybė sudėtingesnė. Taip, yra profesionalių dezinformacijos kūrėjų – kartais tai valstybių remiamos operacijos, kartais politinės grupuotės, kartais tiesiog žmonės, kurie uždirba iš reklamų ant savo sensacingų svetainių.
Bet didelė dalis klaidinančios informacijos plinta dėl paprastos žmogiškos klaidos. Kažkas neteisingai suprato, kažkas perdėjo, kažkas sujungė du nesusijusius faktus ir padarė klaidingą išvadą. Ir tada šimtai žmonių pasidalino, nes tai atrodė įdomu ar svarbu.
Yra ir dar viena kategorija – tai, ką galima pavadinti „pusiau tiesa”. Tai informacija, kuri nėra visiškai išgalvota, bet pateikiama taip, kad sudarytų klaidingą įspūdį. Pavyzdžiui, galima paimti vieną statistikos skaičių, ištraukti jį iš konteksto ir pateikti taip, kad jis reikštų visai ką kita. Tai ypač pavojinga, nes techniškai tai nėra melas – bet rezultatas tas pats.
Kaip tapti informacijos detektyvu
Geroji naujiena – jums nereikia būti žurnalistu ar faktų tikrintoju, kad apsisaugotumėte nuo klaidinančios informacijos. Pakanka kelių paprastų įgūdžių ir šiek tiek kantrybės.
Pirmasis žingsnis – stabtelėti prieš dalindamiesi. Tai skamba paprastai, bet tai sunkiausia dalis. Kai matote kažką, kas jus sukrėtė, pirmasis impulsas – nedelsiant pasidalinti. Bet duokite sau bent minutę. Užduokite sau klausimą: „Ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa?”
Antrasis žingsnis – patikrinti šaltinį. Kas paskelbė šią informaciją? Ar tai žinomas, patikimas šaltinis? Ar jų svetainėje yra skyrius „Apie mus”? Ar galite rasti informacijos apie redaktorius ar autorius? Jei svetainė atrodo kaip tikras naujienų portalas, bet jos pavadinimas šiek tiek keistas (pvz., „BBC.com.co” vietoj „BBC.com”), tai greičiausiai imitacija.
Trečias žingsnis – ieškoti tos pačios informacijos kitur. Jei tai tikrai svarbi naujiena, apie ją turėtų rašyti ne vienas šaltinis. Atidarykite Google, įveskite pagrindinius raktažodžius. Ar apie tai rašo patikimi naujienų portalai? Jei ne – kodėl?
Ketvirtas žingsnis – patikrinti nuotraukas. Dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ant nuotraukos ir pasirinkite „Ieškoti vaizdo Google”. Tai parodys, kur dar buvo naudojama ši nuotrauka. Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka yra kelių metų senumo arba iš visai kito įvykio.
Įrankiai, kurie padės atskirti grūdus nuo pelų
Laimei, nereikia visko daryti rankomis. Yra puikių įrankių, kurie gali padėti patikrinti informaciją. Štai keletas, kuriuos naudoju pats ir galiu rekomenduoti.
Faktų tikrinimo svetainės – Lietuvoje veikia „Delfi Faktai” ir „15min Demaskuok”, tarptautiniu mastu žinomi „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact”. Šios svetainės profesionaliai tikrina populiarias naujienas ir teiginius. Prieš dalindamiesi kažkuo abejotinu, verta patikrinti, ar jie jau nėra to ištyrę.
„Google Reverse Image Search” – jau minėjau šį įrankį, bet jis tikrai vertas atskiro paminėjimo. Tai greičiausias būdas patikrinti, ar nuotrauka tikrai rodo tai, ką teigia rodanti.
„Who.is” – ši svetainė leidžia patikrinti, kas registravo tam tikrą domeną ir kada. Jei naujienų svetainė teigia esanti patikimas šaltinis, bet jos domenas registruotas prieš tris mėnesius – tai įtartina.
Vikipedija – taip, žinau, mokytojai visada sakė, kad Vikipedija nėra patikimas šaltinis. Bet ji puikiai tinka kaip pirmasis žingsnis. Straipsnių apačioje rasite nuorodas į šaltinius, kuriuos galite toliau tikrinti. Be to, Vikipedijos straipsniai apie pseudomokslines teorijas ar konspiracijas dažnai būna labai informatyvūs.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Facebook, Instagram, TikTok, Twitter – visos šios platformos turi vieną bendrą bruožą: jos uždirba iš mūsų dėmesio. Kuo ilgiau naršome, tuo daugiau reklamų matome, tuo daugiau pinigų jos užsidirba. Todėl jų algoritmai optimizuoti ne tam, kad rodytų mums tiesą, o tam, kad laikytų mus prisijungusius.
Tai reiškia, kad algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia reakcijas – patiktukus, komentarus, pasidalinimus. O kas sukelia daugiausiai reakcijų? Teisingai – kontroversiškas, šokiruojantis, pykdantis turinys. Net jei jis klaidinantis.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, supraskite, kad jūsų naujienų srautas nėra objektyvi realybės reprezentacija. Tai specialiai jums pritaikyta informacijos burbulas. Antra, įvairinkite savo šaltinius. Sąmoningai sekite žmones ir puslapius, su kuriais ne visada sutinkate. Trečia, naudokite „mažiau tokio turinio” funkcijas, kai matote kažką įtaraus.
Dar vienas patarimas – būkite atsargūs su vaizdo įrašais. Daugelis žmonių mano, kad vaizdo įrašą sunkiau suklastoti nei tekstą, bet tai nebėra tiesa. Šiuolaikinės technologijos leidžia sukurti labai įtikinamą netikrą turinį. Be to, vaizdo įrašai gali būti sumontuoti taip, kad pakeistų kontekstą – iškirpti žodžiai, pakeista tvarka, pridėtas klaidinantis komentaras.
Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie tiki netikromis naujienomis
Tai galbūt sunkiausia dalis. Visi turime tą giminaitį ar draugą, kuris nuolat dalijasi abejotinu turiniu. Kaip reaguoti? Pirmasis impulsas – parašyti komentarą „tai netiesa!” ir įdėti nuorodą į faktų tikrinimo svetainę. Bet dažniausiai tai neveikia.
Kodėl? Nes žmonės nemėgsta jaustis kvailais. Kai viešai nurodote, kad jie klydo, jie užsiima gynybine pozicija. Vietoj to, kad pripažintų klaidą, jie dar labiau įsitvirtina savo pozicijoje. Psichologai tai vadina „atsparumo efektu”.
Geriau veikia privatus pokalbis. Parašykite asmeninę žinutę: „Ei, mačiau, kad pasidalinai ta naujiena. Radau informacijos, kad tai gali būti netiesa. Pažiūrėk čia…” Būkite draugiškas, ne pamokytojiškos. Parodykite, kad ir jūs kartais suklystate – tai žmogiška.
Jei tai artimas žmogus, su kuriuo galite atvirai kalbėti, pamėginkite suprasti, kodėl jis tuo tiki. Dažnai už netikrų naujienų tikėjimu slypi gilesni jausmai – baimė, neužtikrintumas, noras jaustis esant „tų, kurie žino”. Užuot kovoję su konkrečia netikra naujiena, pabandykite suprasti ir spręsti tas gilumines priežastis.
Ir atminkite – ne visus galima įtikinti. Kai kurie žmonės taip giliai įsipainioja į konspiracines teorijas, kad jokia logika nebepadeda. Tokiais atvejais tiesiog turite nuspręsti, kiek energijos norite tam skirti. Kartais geriausia strategija – sutikti, kad nesutinkate, ir pereiti prie kitų temų.
Skaitmeninis raštingumas kasdienybėje: nuo teorijos prie praktikos
Viskas, ką iki šiol aptarėme, gali atrodyti kaip daug darbo. Ir iš tiesų, jei bandytumėte tikrinti kiekvieną informacijos dalį, kurią matote internete, neturėtumėte laiko niekam kitam. Bet gera žinia ta, kad su praktika tai tampa automatišku.
Pradėkite nuo mažų žingsnių. Pasirinkite vieną dieną per savaitę, kai sąmoningai tikrinsite viską, ką norite pasidalinti. Pastebėsite, kad greitai pradėsite atpažinti įtartinus šablonus. Ta pati svetainė vis pasirodo su abejotinu turiniu. Tam tikri žmonės nuolat dalijasi klaidinančiomis naujienomis. Tam tikri formuluočių būdai rodo manipuliaciją.
Mokykite šių įgūdžių savo vaikus. Jei turite paauglių, kurie praleidžia daug laiko socialiniuose tinkluose, kalbėkitės su jais apie tai, ką jie ten mato. Ne pamokydami, o domėdamiesi. Paprašykite jų jums paaiškinti, kaip jie nusprendžia, kam tikėti. Pasidalinkite savo patirtimi.
Darbe ar mokykloje siūlykite organizuoti skaitmeninio raštingumo mokymus. Tai ne tik asmeninis įgūdis – tai tampa visuomenės sveikata. Kuo daugiau žmonių moka atpažinti klaidinančią informaciją, tuo sunkiau jai plisti.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – būkite kantrus sau. Visi kartais suklysdame. Visi kartais pasidalijame kažkuo, kas pasirodo esant netiesa. Svarbu ne niekada neklysti – svarbu pripažinti klaidas ir mokytis iš jų. Jei pasidalinote kažkuo klaidingu, drąsiai ištrinskite ir paskelbkite pataisymą. Tai rodo stiprybę, ne silpnumą.
Gyvename laikais, kai informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje, bet tai nereiškia, kad esame geriau informuoti. Priešingai – esame užversti informacijos potvyniu, kuriame sunku atskirti, kas tikra, o kas ne. Bet turėdami tinkamus įrankius ir įgūdžius, galime išmokti plaukti šiose vandenyse. Ne tobulai, ne be klaidų, bet vis geriau. Ir kiekvieną kartą, kai sustojame prieš paspausdami „pasidalinti”, kai užduodame klausimą „ar tai tikra?”, kai patikriname šaltinį – mes darome pasaulį šiek tiek mažiau klaidinantį. O tai jau yra kažkas.