Kai tikrovė tampa prekė informacijos turguje
Rytmetis prasideda įprastai – rankos instinktyviai siekia telefono, pirštai beveik automatiškai atrakina ekraną, ir štai jau skenuojame naujienų srautą. Tarp draugų nuotraukų ir juokingų video įsiterpia antraštė, kuri verčia sustoti: „Mokslininkai įrodė, kad kava sukelia vėžį!” arba „Vyriausybė slapta planuoja uždrausti…”. Širdis suvirpa, pirštai jau baigia dalintis įrašu, bet kažkas sustabdo. O gal tai tiesa? O gal ne?
Gyvename laikais, kai informacija keliauja greičiau nei bet kada istorijoje, tačiau kartu su ja sklinda ir dezinformacija, pustiesos, manipuliacijos. Socialiniai tinklai tapo ne tik bendravimo erdve, bet ir tikru mūšio lauku, kuriame kovojama dėl mūsų dėmesio, įsitikinimų, net pasaulėžiūros. Ir šiame mūšyje ginklai yra rafinuoti – emociškai krūviai pavadinimai, profesionaliai sumontuoti vaizdai, patikimų šaltinių imitacijos.
Problema ta, kad mūsų smegenys evoliucionavo ne tam, kad kritiškai vertintų skaitmeninę informaciją. Jos puikiai tiko išgyventi savanoje, kur greitai priimti sprendimai reiškė skirtumą tarp gyvybės ir mirties. Bet dabar tas pats mechanizmas, verčiantis mus reaguoti į pavojų ar sensaciją, tampa mūsų silpnąja vieta. Klaidinančių naujienų kūrėjai tai puikiai žino ir naudoja prieš mus.
Kodėl mes tokie lengvatikiai emocijų sūkuryje
Įsivaizduokite, kad jūsų protas – tai dviejų sistemų derinys. Pirmoji sistema veikia greitai, intuityviai, emociškai. Antroji – lėtai, analitiškai, racionaliai. Kai naršome socialiniuose tinkluose, dažniausiai valdžią perima pirmoji sistema. Slenkame srautą beveik meditacijos būsenoje, ir staiga – kažkas mus sukrėčia.
Būtent čia slypi klaidinančių naujienų galia. Jos sukurtos taip, kad aktyvuotų mūsų pirmąją sistemą – tą, kuri reaguoja, o ne galvoja. Pykčio, baimės, pasipiktinimo ar net euforijos bangos užlieja protą anksčiau, nei spėjame įjungti kritiškumą. Ir kai emocijos viršija, mes dalijamės, komentuojame, reaguojame – būtent to ir siekiama.
Tyrimai rodo, kad klaidinančios naujienos socialiniuose tinkluose plinta 70 procentų greičiau nei tikros. Kodėl? Nes jos dažniausiai yra šokiruojančios, neįprastos, sukelia stiprią emocinę reakciją. O mūsų smegenys evoliuciškai nusiteikusios labiau atkreipti dėmesį į tai, kas neįprasta ar potencialiai pavojinga. Tai, kas nuobodu ir įprasta, praeina pro šalį.
Be to, veikia ir patvirtinimo šališkumas – mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Jei jau abejojame vakcinomis, lengviau patikėsime straipsniu apie jų žalą. Jei nekenčiame tam tikro politiko, su malonumu patikėsime bet kokiu jo skandalu, net nepatikrinę faktų. Mūsų protas veikia kaip filtras, praleidžiantis tai, kas mums patinka, ir blokuojantis tai, kas verčia abejoti savimi.
Anatomija šiuolaikinės melo mašinos
Klaidinančios naujienos nėra vieno tipo. Jos įvairuoja kaip virusai, prisitaikydamos prie skirtingų auditorijų ir tikslų. Supratimas, kokių formų jos gali įgyti, padeda jas atpažinti.
Visiškai sufabrikuotos naujienos – tai klasika. Įvykis, kurio niekada nebuvo, pateikiamas kaip faktas. Pavyzdžiui, straipsnis su antrašte „Gydytojai ligoninėje atsisakė gydyti pacientą dėl jo tautybės” gali būti visiškai išgalvotas, tačiau sukelia tokią emocinę reakciją, kad žmonės dalina jį tūkstančiais, net nesusimąstydami patikrinti.
Manipuliuojančios antraštės – tai kai antraštė sąmoningai iškraipo straipsnio turinį. Pats straipsnis gali būti santūrus ir subalansuotas, bet antraštė šaukia: „Šokas! Visi, kas vartoja pieną, rizikuoja susirgti!” Daugelis žmonių skaito tik antraštes, todėl šis metodas veikia puikiai.
Ištrauktos iš konteksto citatos ar vaizdai – ypač pavojingas ginklas. Politiko frazė, iškirpta iš ilgesnės kalbos, gali skambėti visiškai kitaip. Sena nuotrauka iš vieno įvykio gali būti pateikta kaip šviežia žinia iš kito. Vaizdo medžiaga gali būti sumontuota taip, kad sukurtų klaidingą įspūdį.
Satyrą ar parodijas, kurios pradeda gyventi savo gyvenimą – tai ironiška situacija. Kažkas sukuria juokingą, akivaizdžiai absurdišką straipsnį, bet jis pradeda plisti tarp žmonių, kurie nesupranta sarkazmo ir priima jį kaip tikrą naujieną.
Pustiesos ir iškraipymai – galbūt pavojingiausi, nes juose yra tiesos grūdelis. Statistika gali būti tikra, bet pateikta taip, kad sukuria klaidingą vaizdą. Faktas gali būti tikras, bet aplinka, kurioje jis pateikiamas, visiškai keičia jo reikšmę.
Skaitmeninė higiena kaip kasdienė praktika
Apsisaugoti nuo klaidinančių naujienų – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika, tarsi dantų valymas. Reikia išsiugdyti įpročius, kurie laikui bėgant tampa automatiniais.
Pirmasis ir svarbiausias įprotis – sustoti prieš dalinantis. Kai matote kažką šokiruojančio, kas verčia širdį plakti greičiau, duokite sau penkias sekundes. Giliai įkvėpkite. Paklauskite savęs: „Kodėl aš jaučiuosi taip stipriai dėl šito?” Jei atsakymas – dėl to, kad tai sukelia pykčio, baimės ar pasipiktinimo, būkite ypač atsargūs. Būtent tokios emocijos yra klaidinančių naujienų kuras.
Antrasis įprotis – tikrinti šaltinį. Kas paskelbė šią informaciją? Ar tai žinomas, patikimas leidinys? Ar tai kažkoks svetainės pavadinimas, kuris skamba panašiai į tikrą naujienų portalą, bet su keista pabaiga (.net, .info, .blog)? Dažnai klaidinančių naujienų skleidėjai tyčia kuria svetaines, kurių pavadinimai atrodo patikimai, bet iš tikrųjų tai tik fasadas.
Trečiasis įprotis – ieškoti tos pačios naujienos kituose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbus įvykis, apie jį rašys ne vienas portalas. Jei rasite tik vieną šaltinį arba tik kelis įtartinus puslapius, tai raudonas signalas. Tikros naujienos plinta per įvairius patikimus kanalus.
Ketvirtasis įprotis – skaityti toliau nei antraštė. Tai atrodo akivaizdu, bet statistika rodo, kad dauguma žmonių dalina straipsnius neperskaitę jų turinio. Dažnai antraštė yra provokuojanti, o pats tekstas daug nuosaikesnis arba net prieštarauja antraštei.
Instrumentai ir technikų arsenalą
Laimei, nesame vieni šioje kovoje. Egzistuoja įrankiai ir metodai, kurie padeda atpažinti dezinformaciją.
Atvirkštinė vaizdo paieška – tai vienas galingiausių ginklų. Jei matote šokiruojančią nuotrauką ar video kadrą, galite įkelti jį į Google Images ar TinEye ir pamatyti, kur dar tas vaizdas buvo naudotas. Dažnai paaiškėja, kad „šviežia” nuotrauka iš vakarykščio įvykio iš tikrųjų yra penkerių metų senumo ir visiškai iš kito konteksto.
Faktų tikrinimo svetainės – tai specializuoti portalai, kurie profesionaliai tikrina virusines naujienas. Lietuvoje veikia „Delfi Faktai”, „15min Demaskuok”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact” ir daugybė kitų. Prieš patikėdami ar dalindamiesi kažkuo įtartinu, verta įvesti raktažodžius į šių svetainių paieškos laukelį.
Naršyklės plėtiniai – egzistuoja įrankiai kaip „NewsGuard”, kurie automatiškai vertina naujienų šaltinių patikimumą ir rodo spalvotą indikatorių šalia svetainės pavadinimo. Tai ne tobulas sprendimas, bet gali padėti greitai atpažinti žinomus dezinformacijos šaltinius.
Kritinio mąstymo klausimai – tai vidinė kontrolinė lentelė, kurią verta išsiugdyti. Kas yra autorius? Kokie jo motyvai? Ar pateikiami šaltiniai? Ar galima juos patikrinti? Ar naudojama emocinga kalba? Ar yra datos? Ar informacija aktuali? Šie klausimai veikia kaip filtras, per kurį praleidžiate informaciją.
Svarbu atkreipti dėmesį į URL adresą. Klaidinančių naujienų svetainės dažnai naudoja adresus, kurie atrodo panašūs į tikrus, bet su nedideliais skirtumais. Pavyzdžiui, vietoj „bbc.com” gali būti „bbc.com.co” arba „bbcnews.net”. Viena raidė ar pabaigos skirtumas gali reikšti skirtumą tarp patikimo šaltinio ir dezinformacijos fabriko.
Kai apgaudinėja tie, kuriems pasitikime
Ypač sudėtinga situacija, kai klaidinančią informaciją dalina žmonės, kuriuos pažįstame ir kuriais pasitikime – draugai, šeimos nariai, kolegos. Psichologiškai daug sunkiau abejoti informacija, kuri ateina iš artimo žmogaus, nei iš nepažįstamo šaltinio.
Čia svarbu suprasti, kad žmonės, dalijantys dezinformacija, dažniausiai tai daro ne iš piktos valios. Jie patys yra apgauti ir mano dalijantys kažkuo svarbiu. Jų motyvai gali būti kilnūs – įspėti kitus apie pavojų, pasidalinti „svarbia tiesa”, padėti. Tai daro situaciją dar sudėtingesnę.
Kaip reaguoti, kai artimas žmogus dalina akivaizdžiai klaidingą informaciją? Pirmiausia, vengti agresijos ir paniekinimo. „Kaip tu gali būti toks kvailas ir tuo tikėti?” – blogiausias galimas atsakymas. Tai tik sukels gynybinę reakciją ir sustiprins žmogaus įsitikinimus.
Geriau veikia švelnūs klausimai: „Įdomu, o iš kur tu tai sužinojai?” „Ar matei, kas dar apie tai rašo?” „Hmm, aš radau šitą faktų tikrinimo straipsnį, gal pažiūrėk?” Suteikti žmogui galimybę pačiam atrasti tiesą yra daug efektyviau nei bandyti ją įkalti.
Kartais geriausia strategija – tiesiog ignoruoti. Ne kiekviena dezinformacijos kibirkštis verta gesinti. Jei tai nėra kažkas itin žalingo ar pavojingo, galbūt verta tiesiog praleisti pro šalį. Nuolatinės diskusijos su žmonėmis, kurie giliai įsitikinę savo tiesomis, gali būti išsekančios ir neproduktyvios.
Vaikų ir paauglių apsauga skaitmeninėje džiunglėje
Jei suaugusiems sunku atskirti tiesą nuo melo internete, įsivaizduokite, kaip jaučiasi vaikai ir paaugliai. Jie užaugo su socialiniais tinklais, bet tai nereiškia, kad jie turi įgūdžių kritiškai vertinti informaciją. Atvirkščiai – dažnai jie yra dar pažeidžiamesni, nes jiems trūksta gyvenimo patirties ir konteksto.
Svarbiausia, ką galime padaryti, – kalbėti su jais apie tai atvirai ir be pamokslų. Ne „internetas pavojingas, niekuo netikėk”, o „žinai, kartais žmonės internete skelbia dalykus, kurie nėra tiesa, ir štai kaip galima tai pastebėti”. Paversti tai įdomia detektyvo žaidimo forma, o ne bauginančia paskaita.
Galima kartu žiūrėti į konkrečius pavyzdžius. Pamatyti kažką įtartino? Pasiūlykite vaikui kartu patikrinti. „Pažiūrėkim, ar kas nors dar apie tai rašo?” „Pabandykim surasti šito vaizdo originalą.” Tai moko praktinių įgūdžių, kurie pravers visą gyvenimą.
Svarbu ir patiems būti geru pavyzdžiu. Vaikai stebi, kaip mes naudojamės socialiniais tinklais. Jei patys kritiškai vertiname informaciją, tikriname faktus prieš dalindamiesi, diskutuojame apie šaltinius – jie perims šiuos įpročius natūraliai.
Mokyklose skaitmeninis raštingumas turėtų būti toks pat svarbus kaip skaitymas ir rašymas. Ne tik techninis mokėjimas naudotis įrenginiais, bet ir kritinio mąstymo ugdymas, šaltinių vertinimas, informacijos tikrinimo įgūdžiai. Tai turėtų būti integruota į visų dalykų mokymą, ne tik informatikos.
Kai tiesa tampa reliatyvi ir kas iš to išlošia
Viena pavojingiausių klaidinančių naujienų pasekmių – ne tai, kad žmonės patiki konkrečia melo istorija, o tai, kad ilgainiui jie nustoja tikėti bet kuo. Kai nuolat susiduri su prieštaringomis versijomis, kai nebeaišku, kam tikėti, lengviausia nuspręsti, kad „visi meluoja” ir „tiesos vis tiek neįmanoma sužinoti”.
Ši cinizmo ir pasitikėjimo krizė yra tikrasis dezinformacijos tikslas. Kai žmonės nebetiki jokia institucija, jokia žiniasklaida, jokiais ekspertais – jie tampa lengvai manipuliuojami. Jei visi vienodai nepatikimi, tai kodėl netikėti tuo, kas man emociškai patinka?
Šią situaciją tyčia kuria tie, kuriems naudinga chaosas. Autoritariniai režimai, kurie nori nuvertinti demokratinių šalių žiniasklaidą. Politinės jėgos, kurioms naudinga poliarizacija ir susiskaldymas. Komerciniai veikėjai, kurie uždirba iš paspaudimų ir dėmesio, nepriklausomai nuo tiesos.
Rusijos dezinformacijos strategija, pavyzdžiui, nėra įtikinti žmones konkrečia versija – ji siekia sukurti tiek daug prieštaringų versijų, kad žmonės pasimestų ir nuspręstų, jog tiesos neįmanoma sužinoti. Tai daug efektyviau nei tiesiog melą pateikti kaip tiesą.
Todėl mūsų pareiga – ne tik atpažinti konkrečias klaidingas naujienas, bet ir išlaikyti tikėjimą, kad tiesa egzistuoja ir ją galima atrasti. Taip, kartais tai sunku. Taip, kartais reikia pastangų. Bet alternatyva – kapituliacijos prieš chaosą – yra daug blogesnė.
Kelias į atsparias bendruomenes ir šviesesnę ateitį
Galbūt skamba idealistiškai, bet kovoje su dezinformacija svarbiausias ginklas – ne technologijos ar algoritmai, o bendruomenės. Kai žmonės pasitiki vienas kitu, kai egzistuoja bendras supratimas apie pagrindines vertybes ir faktus, klaidinančioms naujienoms daug sunkiau įsiskverbti.
Praktiškai tai reiškia kurti erdves, kur žmonės gali diskutuoti apie informaciją, kurią mato internete. Šeimos vakarienės, draugų susitikimai, bendruomeniniai renginiai – visos šios vietos gali tapti vieta švelniai aptarti, kas vyksta skaitmeniniame pasaulyje. Ne kaip konfrontacija, o kaip bendras tyrinėjimas.
Vietos bibliotekos, bendruomeniniai centrai gali organizuoti skaitmeninio raštingumo dirbtuves. Ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, kurie „nesupranta technologijų”, bet visiems – nes visi esame pažeidžiami. Šios dirbtuvės gali būti interaktyvios, įdomios, paremtos realiais pavyzdžiais iš vietos konteksto.
Žiniasklaida turi būti skaidresnė apie savo darbo procesus. Kai žmonės supranta, kaip kuriamos naujienos, kaip tikrinami faktai, kokie standartai taikomi – jie labiau pasitiki. Kai žiniasklaida pripažįsta savo klaidas ir jas taiso – tai kuria pasitikėjimą, o ne mažina jį.
Socialiniai tinklai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jų platformose. Ne cenzūra, bet skaidrumas – kaip veikia algoritmai, kodėl matome tai, ką matome, kaip galime kontroliuoti savo informacijos srautą. Įrankiai, padedantys atpažinti potencialiai klaidingą informaciją, turėtų būti integruoti į pačias platformas.
Švietimo sistema turi evoliucionuoti. Mokyklose reikia mokyti ne tik tradicinių dalykų, bet ir kritinio mąstymo, medijų raštingumo, informacijos vertinimo. Tai ne papildomas dalykas, o esminė XXI amžiaus kompetencija, be kurios neįmanoma funkcionuoti šiuolaikiniame pasaulyje.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo. Kiekvieną kartą, kai sustojame prieš dalindamiesi kažkuo įtartinu, kai švelniai paklausime draugo apie jo informacijos šaltinį, kai patikriname faktą prieš patikėdami – mes darome pasaulį šiek tiek geresnį. Tai nėra dramatiški veiksmai, bet kasdienė praktika, kuri laikui bėgant keičia kultūrą.
Tiesa ta, kad klaidinančios naujienos niekur nedings. Jos evoliucionuos, taps rafinuotesnės, sunkiau atpažįstamos. Dirbtinis intelektas jau dabar gali kurti beveik neatskiriamai tikroviškus vaizdus ir tekstus. Ateitį laukia dar didesni iššūkiai. Bet jei išsiugdysime įpročius, bendruomenes ir sistemas, kurios padeda atpažinti ir atsispirti dezinformacijai, mes būsime pasiruošę.
Galiausiai, tai ne tik apie faktų tikrinimą ar technologijų mokėjimą. Tai apie tai, kokią visuomenę norime kurti. Ar norime gyventi pasaulyje, kur kiekvienas tiki savo tiesa ir niekas negali susikalbėti? Ar norime kurti bendruomenę, kur egzistuoja bendra tikrovė, net jei nesutariame dėl išvadų? Kiekvienas mūsų pasirinkimas, kaip elgiamės su informacija, yra balsas už vieną ar kitą ateitį.