Kodėl socialiniai tinklai tapo dezinformacijos žaidimo aikšte
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas pasidalino Facebook’e sensacinga naujiena apie tai, kad mokslininkai rado būdą išgydyti vėžį per 48 valandas. Straipsnis atrodė įtikinamas – buvo nuotraukos, citatų, net kažkokių „ekspertų” komentarų. Tik kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad visa tai – grynas melas. Tačiau per kelias valandas tą įrašą pasidalino šimtai žmonių, o kai kurie net atšaukė savo gydymą tradicinėmis priemonėmis.
Tai nėra izoliuotas atvejis. Socialiniai tinklai tapo viena didžiausių klaidinančios informacijos platinimo platformų pasaulyje. Ir problema ne tik tai, kad tokia informacija egzistuoja – ji visada egzistavo. Problema ta, kad dabar ji sklinda greičiau nei bet kada istorijoje, o algoritmai, kurie turėtų mums padėti rasti kokybišką turinį, dažnai daro priešingai.
Kodėl taip nutinka? Socialinių tinklų verslo modelis pagrįstas įsitraukimu. Kuo ilgiau žmonės praleidžia laiko platformoje, tuo daugiau pinigų uždirba kompanija. O kas verčia žmones likti? Emocijos. Pyktis, baimė, šokas – visa tai verčia mus klikti, dalintis, komentuoti. Ir deja, klaidinančios naujienos dažnai būna daug emocingesės už tikrąją tiesą.
Kaip veikia mūsų smegenys susidūrus su informacija
Norint suprasti, kodėl taip lengva patikėti netikromis naujienomis, reikia suprasti, kaip mūsų smegenys apdoroja informaciją. Turime tai, ką psichologai vadina patvirtinimo šališkumu – tendenciją ieškoti ir tikėti informacija, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus.
Jei manau, kad tam tikra politinė partija yra bloga, aš daug greičiau patikėsiu negatyvia informacija apie ją, net jei ji nepagrįsta. Jei bijau skiepų, kiekviena istorija apie tariamus šalutinių poveikių atvejus man atrodys kaip įrodymas, kad esu teisus. Mūsų smegenys tiesiog taip veikia – jos stengiasi sutaupyti energijos ir vengia kognityvinio disonanso.
Be to, turime emocinio užkrėtimo fenomeną. Kai matome, kad mūsų draugai dalijasi kažkokia informacija, mes automatiškai linkę jai labiau pasitikėti. Jei dešimt mano draugų Facebook’e dalijasi straipsniu apie tai, kad vyriausybė slapta stebi mus per mikrobangų krosneles, dalis manęs pradeda galvoti: „Na, gal čia kažkas ir yra…”
Dar viena problema – dėmesio ekonomika. Mes kasdien esame bombarduojami tūkstančiais informacijos fragmentų. Mūsų smegenys fiziškai negali visko patikrinti ir įvertinti. Todėl dažnai priimame sprendimus remiantis pavirtiniais požymiais: ar antraštė atrodo įtikinama? Ar straipsnyje yra profesionaliai atrodančių nuotraukų? Ar daug žmonių jį dalijasi?
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti klaidinančią informaciją
Per metus dirbdamas su skaitmeninio raštingumo programomis, išmokau atpažinti tam tikrus šablonus, kurie beveik visada rodo, kad informacija gali būti klaidinanti. Štai svarbiausi ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Pirma, antraštės. Jei antraštė rašoma DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, naudoja daug šauktuką ir skamba per gerai, kad būtų tiesa – greičiausiai taip ir yra. „ŠOKAS! Vyriausybė slepia TIESĄ apie…” – tokios antraštės beveik visada veda į klaidinantį turinį. Rimti žurnalistai nenaudoja tokių metodų, nes jiems nereikia – jie turi faktus.
Antra, šaltiniai. Ar straipsnyje nurodyti konkretūs šaltiniai? Ar galite juos patikrinti? Jei straipsnyje rašoma „mokslininkai sako” arba „ekspertai teigia”, bet nenurodoma, kokie mokslininkai ar ekspertai – tai rimtas įspėjamasis signalas. Tikri straipsniai nurodo konkrečius vardus, institucijas, tyrimus.
Trečia, data ir kontekstas. Dažnai senos naujienos cirkuliuoja iš naujo, tarsi jos būtų šviežios. Matau straipsnį apie siaubingą įvykį, bet kai patikrinu datą, paaiškėja, kad tai nutiko prieš penkerius metus ir visiškai kitame kontekste. Arba dar blogiau – nuotrauka iš vieno įvykio naudojama iliustruoti visiškai kitą istoriją.
Ketvirta, emocinis tonas. Jei straipsnis skirtas jus supykdyti, išgąsdinti ar šokiruoti – sustokite ir pagalvokite. Tai nereiškia, kad visa emocinė informacija yra klaidinga, bet tai reiškia, kad turite būti ypač atsargūs. Manipuliatoriai puikiai žino, kad emocingi žmonės mažiau kritiškai mąsto.
Praktiniai įrankiai ir metodai faktų tikrinimui
Gerai, supratote, kad kažkas gali būti ne taip. Bet kaip tai patikrinti? Čia keletas praktinių metodų, kuriuos galite naudoti kasdien.
Pirmiausia – atvirkštinė vaizdo paieška. Jei matote šokiruojančią nuotrauką ar vaizdo įrašą, nukopijuokite jį ir įkelkite į Google Images arba TinEye. Dažnai paaiškės, kad ta pati nuotrauka buvo naudojama visiškai kitame kontekste prieš kelerius metus. Tai vienas paprasčiausių ir efektyviausių būdų demaskuoti klaidinančią informaciją.
Antra – patikrinkite domeną. Jei straipsnis paskelbtas svetainėje, kurios niekada nesate girdėję, įveskite jos pavadinimą į Google kartu su žodžiu „fake news” arba „fact check”. Dažnai rasite, kad kiti jau yra identifikavę šią svetainę kaip nepatikimą. Taip pat atkreipkite dėmesį į domenų pabaigą – .com.co arba kitokios keistos kombinacijos dažnai būna naudojamos klaidinančių svetainių.
Trečia – naudokite faktų tikrinimo svetaines. Yra puikių tarptautinių išteklių kaip Snopes, FactCheck.org, PolitiFact. Lietuvoje veikia „Melo detektorius” ir „Delfi Faktai tikrinimas”. Tiesiog įveskite pagrindinius tvirtinimo žodžius į šių svetainių paieškos laukelį – dažnai rasite, kad kažkas jau yra išnagrinėjęs šį klausimą.
Ketvirta – skaitykite toliau nei antraštę. Tai skamba akivaizdžiai, bet dauguma žmonių dalijasi straipsniais neperskaitę jų. Kartais net pati antraštė būna klaidinanti, nors straipsnio tekstas yra ganėtinai tikslus. O kartais pastebėsite, kad straipsnis iš viso neturi jokio turinio – tik antraštė ir keletas neaiškių sakinių.
Socialinių tinklų algoritmai ir jūsų informacinė burbulas
Viena didžiausių problemų šiuolaikiniame informaciniame kraštovaizdyje yra tai, kad mes visi gyvename savo informaciniuose burbulėse. Facebook, Instagram, Twitter – visi šie tinklai naudoja algoritmus, kurie rodo mums turinį, kurį, jų manymu, norėsime matyti. Ir kaip jie tai nusprendžia? Pagal tai, ką jau esame matę ir su kuo sąveikavome.
Jei daug laiko praleidžiate skaitydami apie sveikos gyvensenos teorijas, algoritmas pradės rodyti jums vis daugiau tokio turinio. Jei kartą paspaudėte „patinka” ant konspiracinės teorijos, algoritmas tai užsifiksuos ir pradės siūlyti panašaus turinio. Problema ta, kad greitai pradėsite galvoti, jog visi mąsto kaip jūs, nes visi jūsų srautas yra pilnas žmonių, kurie dalijasi panašiomis idėjomis.
Tai sukuria pavojingą situaciją. Kai visi aplink jus sako tą patį, tampa sunku įsivaizduoti, kad galite klysti. Kai matote šimtus žmonių, dalijančių tą pačią informaciją, ji pradeda atrodyti kaip tiesa, net jei tai visiškas melas.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, sąmoningai sekite įvairius šaltinius. Net jei nesutinkate su tam tikra perspektyva, svarbu ją girdėti. Antra, reguliariai išvalykite savo srautą. Atsisakykite sekti puslapius, kurie nuolat dalijasi klaidinančia informacija. Trečia, naudokite keletą skirtingų platformų ir šaltinių – nesirėmkite tik vienu socialiniu tinklu.
Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie tiki netikromis naujienomis
Tai galbūt sudėtingiausia dalis. Ką daryti, kai jūsų mama dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija? Kaip reaguoti, kai kolega darbe kartoja konspiracinę teoriją?
Pirmiausia – neužpulkite. Tai natūralus impulsas, ypač kai matote, kad kažkas skleidžia akivaizdžiai neteisingą informaciją. Bet užpuolimas beveik niekada neveikia. Žmonės tampa gynybiniai, dar labiau įsitvirtina savo pozicijose. Psichologai tai vadina atoveiksmio efektu – kai žmogui sakoma, kad jis klysta, jis dažnai dar labiau įsitvirtina savo įsitikinimuose.
Vietoj to, užduokite klausimus. „Įdomu, iš kur sužinojai šią informaciją?” „Ar matei kitus šaltinius, kurie tai patvirtintų?” „Kaip manai, ar čia gali būti kitas paaiškinimas?” Klausimai verčia žmogų sustoti ir pagalvoti, bet nedaro jo jausti, kad jis puolamas.
Taip pat svarbu pripažinti jausmų realumą. Jei kažkas dalijasi klaidinga informacija apie skiepus, nes bijo dėl savo vaiko sveikatos, tas baimė yra reali, net jei informacija nėra. Galite pasakyti: „Suprantu, kad tau rūpi vaiko sveikata – man taip pat rūpėtų. Pažiūrėkime kartu, ką sako patikimi šaltiniai…”
Ir kartais tiesiog turite pripažinti, kad negalite pakeisti žmogaus nuomonės. Tai sunku, ypač kai tai artimas žmogus. Bet jūs negalite prievarta įdiegti kritinio mąstymo. Galite tik pasiūlyti informaciją, užduoti klausimus ir tikėtis, kad ilgainiui tai turės įtakos.
Mokykime vaikus ir paauglius skaitmeninio raštingumo
Jei norime ilgalaikio sprendimo, turime pradėti nuo jaunesnės kartos. Vaikai ir paaugliai auga pasaulyje, kur socialiniai tinklai yra natūrali aplinkos dalis. Jie niekada nežinojo pasaulio be Facebook ar Instagram. Ir nors jie gali būti techniškai rafinuoti, tai nereiškia, kad jie turi kritinio mąstymo įgūdžius, reikalingus informacijos vertinimui.
Mokyklose turėtume mokyti ne tik matematikos ir istorijos, bet ir skaitmeninio raštingumo. Kaip atpažinti patikimus šaltinius? Kaip veikia algoritmai? Kodėl žmonės kuria klaidinančią informaciją? Kaip patikrinti faktus? Tai turėtų būti tokia pat svarbi dalis ugdymo kaip ir bet kuris kitas dalykas.
Tačiau tai neturėtų būti tik mokyklos atsakomybė. Tėvai taip pat turi vaidmenį. Kalbėkite su savo vaikais apie tai, ką jie mato internete. Neužtenka tiesiog stebėti jų ekrano laiką – turite suprasti, ką jie mato per tą laiką. Žiūrėkite kartu vaizdo įrašus, diskutuokite apie tai, kas gali būti tiesa, o kas ne.
Viena efektyvi strategija – žaisti „detektyvo” žaidimą. Paimkite straipsnį ar vaizdo įrašą ir kartu su vaiku bandykite išsiaiškinti, ar jis tikras. Tai gali būti smagu ir kartu mokoma. Vaikai mėgsta spręsti mįsles, o faktų tikrinimas iš esmės ir yra mįslės sprendimas.
Kai informacijos karas tampa asmeniniu
Galiausiai turime kalbėti apie tai, kaip visa tai veikia mus asmeniškai. Gyvenimas pasaulyje, pilname dezinformacijos, yra išsekantis. Nuolatinis budėjimas, nuolatinis abejojimas, nuolatinis tikrinimas – visa tai kainuoja psichologiškai.
Aš pats kartais jaučiuosi pervargęs nuo to, kad turiu viską tikrinti. Kartais tiesiog noriu pasitikėti tuo, ką matau. Bet paskui prisimenu tas pasekmes – žmones, kurie priėmė blogus sprendimus remdamiesi klaidinga informacija. Žmones, kurie atsisakė medicininės pagalbos. Žmones, kurie nutraukė santykius su šeima dėl politinių konspiracijų.
Svarbu rasti balansą. Negalite tikrinti kiekvieno dalyko, kurį matote internete – tai būtų neįmanoma ir nevaisinga. Bet galite išmokti atpažinti situacijas, kai tikrinimas yra būtinas. Jei informacija atrodo šokiruojanti, jei ji verčia jus priimti svarbų sprendimą, jei ketinate ja dalintis su kitais – tada verta sustoti ir patikrinti.
Taip pat svarbu pripažinti, kad visi kartais suklysdame. Aš esu pasidalinęs klaidinga informacija. Jūs tikriausiai taip pat. Tai nereiškia, kad esame blogi žmonės ar kvailiai. Tai tiesiog reiškia, kad esame žmonės, gyvenantys sudėtingame informaciniame pasaulyje. Svarbu ne tai, kad niekada neklystame, o tai, kad mokamės iš savo klaidų ir stengiamės būti geresni.
Skaitmeninis raštingumas nėra vienkartinis pasiekimas – tai nuolatinė praktika. Kaip ir fizinis pratimas, jis reikalauja reguliaraus dėmesio ir pastangų. Bet kaip ir fizinis pratimas, jis tampa lengvesnis ir natūralesnis, kuo daugiau jį praktikuojate. Pradėkite nuo mažų žingsnių. Patikrinkite vieną faktą šiandien. Užduokite vieną klausimą. Sustokite prieš dalindamiesi kažkuo, kas atrodo per gerai, kad būtų tiesa. Ir pamažu, žingsnis po žingsnio, mes visi galime tapti atsporesni dezinformacijai ir padėti sukurti sveikesnę informacinę aplinką sau ir kitiems.