Kodėl šiandien visi turėtume būti šiek tiek paranojais
Prisipažinsiu – kartais jaučiuosi kaip detektyvas, skaitydama naujienas. Ne todėl, kad man tai būtų smagu, o todėl, kad tiesiog nebeturiu pasirinkimo. Kiekvieną dieną mūsų smegenys apdorojamos tūkstančių žinučių, straipsnių, antraščių ir vaizdo įrašų. Dalis jų – objektyvi informacija, kita dalis – gerai užmaskuota propaganda, o dar kita – tiesiog kažkieno verslo interesai, apvilkti žurnalistikos skraiste.
Problema ta, kad manipuliacijos žiniasklaidoje šiandien tapo tokios rafinuotos, jog net išsilavinę žmonės dažnai nepastebi, kaip jų nuomonė formuojama. Nebereikia grubaus melų – pakanka subtilių akcentų, strategiškai išmestų faktų ar emociškai įkrautos kalbos. O rezultatas? Mes manome, kad patys priėmėme sprendimą, nors iš tikrųjų mums jį subtilius įdiegė.
Bet štai gera žinia – manipuliacijas galima atpažinti. Reikia tik žinoti, kur žiūrėti ir kokių klausimų užduoti. Šiame straipsnyje pasidalinsiu septyniais praktiniais būdais, kaip tapti sunkiau manipuliuojamu naujienų vartotoju. Ne, netapsime cinikai, kurie netiki niekuo – tiesiog tapsime protingesniais informacijos vartotojais.
Antraštės anatomija: kaip jus vilioja paspausti
Pradėkime nuo to, kas dažniausiai pagauna mus pirmiausia – nuo antraščių. Žinote, kodėl Facebook’o srautas toks patrauklus? Ne todėl, kad ten būtų kokybiškas turinys, o todėl, kad antraštės sukurtos taip, kad negalėtumėte nepaspausti.
Emocinis šantažas antraštėse – vienas populiariausių triukų. „Jūs netikėsite, kas nutiko toliau”, „Šokiruojanti tiesa, kurią nuo jūsų slepia”, „Kiekvienas tėvas turėtų tai žinoti” – šios frazės nėra atsitiktinės. Jos sukurtos aktyvuoti jūsų smegenyse konkrečias emocines reakcijas: smalsumą, baimę, susirūpinimą.
Realus pavyzdys: matysite antraštę „Naujas tyrimas atskleidžia šokiruojančią tiesą apie kavą”. Skamba dramatiška, tiesa? Bet kai perskaitote straipsnį, paaiškėja, kad tyrimas parodė, jog per daug kofeino gali sukelti nemigą. Wow, kokia sensacija! Bet antraštė jau padarė savo – jūs paspaudėte, svetainė gavo reklamos peržiūrą, o jūs – išeikvotą laiką.
Kaip apsiginti? Prieš skaitydami straipsnį, sustokite sekundei ir paklauskit savęs: „Ar ši antraštė bando mane manipuliuoti emociškai?” Jei antraštė skamba per dramatiškai ar žada kažką „šokiruojančio”, yra didelė tikimybė, kad turinys bus daug nuobodnesnis nei pažadas. Ir tai gerai – normali žurnalistika paprastai yra šiek tiek nuobodi, nes operuoja faktais, ne emocijomis.
Šaltinių žaidimas: kas iš tikrųjų kalba
Vienas mano mėgstamiausių manipuliacijos būdų žiniasklaidoje – tai šaltinių manipuliavimas. Skamba sudėtingai? Iš tikrųjų tai paprasta kaip trys kapeikos.
Štai kaip tai veikia: straipsnyje rašoma „Ekspertai teigia…”, „Tyrimai rodo…”, „Šaltiniai praneša…”. Bet kas tie ekspertai? Kokie tyrimai? Kurie šaltiniai? Dažnai – niekas nepaaiškina. O jei ir paaiškina, tai paaiškėja, kad „ekspertas” yra kažkoks blogeris su 500 sekėjų, „tyrimas” – internetinė apklausa su 50 respondentų, o „šaltiniai” – anoniminiai komentatoriai.
Konkretus pavyzdys iš gyvenimo: prieš kelerius metus vienas Lietuvos portalas publikavo straipsnį apie tai, kaip „mokslininkai įrodė” tam tikro produkto žalingumą. Kai pasidomėjau giliau, paaiškėjo, kad „mokslininkai” buvo vienas studentas, rašęs bakalauro darbą, o „įrodymas” – tik preliminari hipotezė, kurią dar reikėjo patikrinti.
Ką daryti? Visada ieškokite konkretaus šaltinio. Jei straipsnyje minimas tyrimas – turėtų būti nuoroda į jį. Jei cituojamas ekspertas – turėtų būti nurodytas jo vardas, pavardė ir kvalifikacija. Jei rašoma „šaltiniai praneša” – būkite ypač atsargūs, nes tai gali reikšti bet ką nuo „mano pusbrolis pasakė” iki „išgalvojau pietų pertraukos metu”.
Konteksto vagystė: kaip faktai tampa melu
Čia tampa įdomu. Žinote, kas yra gražiausia manipuliacijos forma? Kai jums pateikiami teisingi faktai, bet taip, kad jūs padarote klaidingą išvadą. Tai kaip parodyti jums tik vieną puzzle dalį ir pasakyti, kad tai visas paveikslas.
Pavyzdžiui, straipsnis gali rašyti: „Nusikalstamumas šalyje išaugo 20%!” Skamba baisu, tiesa? Bet kas nutylima? Galbūt tai, kad nusikalstamumas augo nuo istoriškai žemiausio lygio. Arba kad išaugo tik tam tikrų smulkių nusikaltimų skaičius, o sunkių nusikaltimų sumažėjo. Arba kad pasikeitė registravimo metodika ir dabar registruojama daugiau atvejų, kurie anksčiau būdavo ignoruojami.
Statistikos manipuliavimas – atskira meno forma. Galite paimti bet kokius duomenis ir, priklausomai nuo to, ką norite įrodyti, pateikti juos visiškai skirtingai. Tas pats duomenų rinkinys gali pasakoti visiškai skirtingas istorijas, priklausomai nuo to, kokį laikotarpį pasirenkate, su kuo lyginate ir kokius aspektus akcentuojate.
Realus patarimas: kai matote straipsnyje skaičius ar statistiką, visada klauskite savęs: „Kas čia palyginimo bazė? Koks laikotarpis? Kas dar nutylėta?” Dažniausiai atsakymai į šiuos klausimus atskleidžia visai kitokį vaizdą nei tas, kurį norėjo parodyti straipsnio autorius.
Emocijų ekonomika: kaip jausmai nustelbia faktus
Leiskite papasakoti, kaip veikia šiuolaikinė žiniasklaida. Ji nebeparduoda informacijos – ji parduoda emocijas. Pyktis, baimė, pasipiktinimas, susižavėjimas – tai valiuta, kuria prekiaujama. O kodėl? Nes emocijos verčia mus dalintis, komentuoti, grįžti dar kartą.
Pastebėjote, kaip dažnai naujienų portaluose matote istorijas apie kažką pasibaisėtiną, kas nutiko kažkur toli? Nelaimė, nusikaltimas, skandalas. Tai ne todėl, kad tai būtų svarbiausia informacija, kurią turėtumėte žinoti – tai todėl, kad tokios istorijos sukelia stipriausias emocines reakcijas.
Manipuliavimo per emocijas požymiai:
- Straipsnyje daug emociškai įkrautų žodžių: „šokiruojantis”, „pasibaisėtinas”, „skandalingas”
- Daugiau dėmesio skiriama tam, kaip turėtumėte jausti, o ne faktams
- Istorija pasakojama per asmeninę dramą, o ne per platesnį kontekstą
- Jums sukeliama aiški emocija (dažniausiai pyktis ar baimė) ir parodoma, į ką ją nukreipti
Aš ne prieš emocijas – jos daro mus žmonėmis. Bet kai emocijos naudojamos kaip įrankis jūsų nuomonei formuoti, tai jau manipuliacija. Gera žurnalistika gali būti emocinga, bet ji niekada nepaaukoja faktų dėl emocijų.
Tylėjimo galia: kas nutylima yra svarbiau nei kas pasakoma
Vienas subtiliausių manipuliacijos būdų – tai tiesiog nutylėti tam tikrus faktus. Jums nepameluojama, jums tiesiog nepasakoma viso vaizdo. Ir tai veikia nuostabiai, nes jūs net nežinote, ko nežinote.
Pavyzdžiui, žiniasklaida gali intensyviai rašyti apie vieną politiko klaidą, bet visiškai ignoruoti kito politiko panašią ar net didesnę klaidą. Rezultatas? Jūs manote, kad tik vienas politikas daro klaidas, nors realybėje abi pusės jas daro. Bet jūsų suvokimas formuojamas ne tuo, kas pasakoma, o tuo, kas nutylima.
Kaip tai pastebėti? Tai sudėtingiausia dalis, nes kaip pastebėti tai, ko nematote? Štai keletas praktinių būdų:
Pirmiausia, skaitykite naujienas iš skirtingų šaltinių su skirtingomis politinėmis orientacijomis. Taip, tai reiškia, kad kartais turėsite skaityti tuos „kvailus” portalus, su kuriais nesutinkate. Bet būtent taip pamatysite, kokios istorijos ignoruojamos jūsų mėgstamoje žiniasklaidoje.
Antra, atkreipkite dėmesį į tai, kas straipsnyje minima tik trumpai ar praeina. Dažnai pats svarbiausias faktas bus paminėtas vienoje pastraipoje, o visas straipsnis bus sukoncentruotas į kažką mažiau svarbaus, bet emociškai įkrautesnio.
Ekspertų cirkas: kai nuomonė apsimeta faktu
Šiuolaikinėje žiniasklaidoje yra epidemija – ekspertų infliacija. Kiekvienas, kas turi diplomą ar dirbo kokioje nors srityje, staiga tampa „ekspertu”, kurio nuomonė pateikiama kaip faktas.
Bet štai problema: ekspertų nuomonės dažnai labai skiriasi. Galite rasti ekspertą, kuris pasakys beveik bet ką, ką norite išgirsti. Ir žiniasklaida tai puikiai žino. Todėl ji pasirenka tuos ekspertus, kurių nuomonės atitinka norimo papasakoti naratyvo.
Raudonos vėliavėlės:
- Eksperto kvalifikacija neatitinka temos (pvz., dentistas kalba apie klimato kaitą)
- Ekspertas turi akivaizdų interesų konfliktą (pvz., tabako kompanijos finansuojamas mokslininkas kalba apie rūkymo žalą)
- Pateikiama tik vieno eksperto nuomonė, nors tema yra kontroversška
- Ekspertas pateikia kategoriškas išvadas ten, kur mokslo bendruomenė dar diskutuoja
Realus patarimas: kai straipsnyje cituojamas ekspertas, pagooglinkite jį. Kas jis? Kokia jo kvalifikacija? Ar jis pripažintas savo srityje? Ar jis turi kokių nors interesų konfliktų? Kartais 30 sekundžių paieška Google’e atskleidžia, kad „ekspertas” iš tikrųjų yra marginalas, kurio nuomonė neturi nieko bendra su moksline konsensija.
Socialinių tinklų efektas: kai algoritmai sprendžia, ką matote
Dabar palieskime šiek tiek skaudesnę temą – tai, kaip mes patys tampame manipuliacijų dalyviais net to nesuvokdami. Socialiniai tinklai pakeitė žaidimo taisykles. Anksčiau žiniasklaida spręsdavo, kas yra svarbu. Dabar tai sprendžia algoritmai, kurie optimizuoti ne tam, kad jums pateiktų svarbiausią informaciją, o tam, kad jūs praleistumėte kuo daugiau laiko platformoje.
Rezultatas? Jūs matote ne tai, kas svarbu, o tai, kas jus įtraukia emociškai. Algoritmas greitai išmoksta, kas jus pykdo, kas jus džiugina, kas verčia komentuoti. Ir jis teikia jums vis daugiau tokio turinio. Tai vadinama „filter bubble” arba „echo chamber” – jūs gyvename savo informaciniame burbule, kur visi sutinka su jumis ir visi mato pasaulį panašiai.
Praktiniai veiksmai, kaip ištrūkti iš burbulo:
Pirma, sąmoningai ieškokite skirtingų perspektyvų. Taip, tai nemalonu skaityti nuomones, su kuriomis nesutinkate. Bet būtent taip išlaikote savo galvoseną lankstų ir kritinį mąstymą aštrų.
Antra, reguliariai išvalykite savo socialinių tinklų srautą. Atsisakykite sekti puslapius, kurie nuolat jus pykdo ar sukelia stiprias emocines reakcijas. Tai ne cenzūra – tai higiena. Jūsų psichinė sveikata ir objektyvus pasaulio suvokimas yra svarbesni nei teisė būti nuolat piktam.
Trečia, skaitykite naujienas tiesiogiai iš šaltinių, o ne per socialinių tinklų filtrus. Eikite tiesiai į naujienų portalus, o ne laukite, kol algoritmas jums kažką parodys. Taip jūs pats kontroliuojate, ką vartojate, o ne algoritmas kontroliuoja jus.
Kai kritinis mąstymas tampa gyvenimo būdu
Žinote, kas yra juokingiausia? Rašydama šį straipsnį, aš pati turėjau save patikrinti – ar nemanipuliuoju jumis? Ar neperdedu grėsmės? Ar nepateikiu dalinio vaizdo? Nes tai yra problema – kai pradedi matyti manipuliacijas visur, rizikuoji tapti paranoiku, kuris netiki niekuo ir niekam.
Bet tikslas nėra tapti ciniku. Tikslas – tapti sąmoningu informacijos vartotoju. Tai reiškia ne atmesti viską kaip melą, o mokėti atskirti kokybišką žurnalistiką nuo propagandos, faktus nuo nuomonių, objektyvų pateikimą nuo manipuliacijos.
Praktiškai tai reiškia kelių paprastų įpročių ugdymą. Prieš pasidalinant straipsniu – perskaityti jį, o ne tik antraštę. Prieš formuojant nuomonę – patikrinti faktus keliuose šaltiniuose. Prieš emociškai reaguojant – sustoti ir paklausti savęs, ar ši reakcija yra racionali.
Taip, tai reikalauja daugiau pastangų nei tiesiog vartoti informaciją pasyviai. Bet alternatyva – būti lengvai manipuliuojamu, gyventi iliuzijose ir priimti sprendimus remiantis ne realybe, o kažkieno sukurtu naratyvu.
Gera žinia ta, kad kuo daugiau praktikuojate kritinį mąstymą, tuo lengviau jis tampa. Tai kaip raumenys – kuo daugiau treniruojate, tuo stipresni tampate. Po kurio laiko pradėsite automatiškai pastebėti manipuliacijas, užduoti teisingus klausimus, ieškoti trūkstamos informacijos.
Ir štai ko tikrai nenoriu – kad po šio straipsnio jūs nustotumėte skaityti naujienas ar sekti įvykius. Informuotas pilietis yra demokratijos pagrindas. Bet informuotas nereiškia apdorotas propaganda. Tai reiškia turėti įrankius atskirti tiesą nuo manipuliacijos, faktus nuo nuomonių, svarbią informaciją nuo triukšmo.
Gyvename sudėtingais laikais, kai informacijos yra per daug, o dėmesio – per mažai. Kai kiekvienas nori jūsų dėmesio, jūsų paspaudimo, jūsų emocijos. Bet jūsų protas priklauso jums. Ir tik jums spręsti, kam leisite jį formuoti. Tad būkite sąmoningi, būkite kritiškai mąstantys, būkite sunkiai manipuliuojami. Pasaulis to reikalauja.