Kai vietinis laikraštis užsidaro, užsidaro ir bendruomenė
Kažkada kiekvienas didesnis Lietuvos miestelis turėjo savo laikraštį. Ne kokį ten biuletenį, o tikrą redakciją su žurnalistais, kurie žinojo kiekvieno savivaldybės tarybos nario vardą, sekė vietos verslo skandalus ir spausdino nekrologus, kuriuos žmonės kirpdavo ir dėdavo į stalčius. Dabar tų redakcijų vis mažiau. O ten, kur jų nebėra, gyvenimas tarsi nutyla – bent jau viešojoje erdvėje.
Žurnalistikos krizė regionuose nėra naujiena. Bet ji ir neišnyksta. Ji tiesiog lėtai gilinasi, kaip duobė kelyje, kurią visi aplenkia ir niekas neužtaiso.
Sostinė valgo viską
Vilnius sutraukia ir pinigus, ir žmones, ir dėmesį. Tai galioja ir žiniasklaidai. Didžiosios redakcijos sėdi sostinėje, jų žurnalistai važiuoja į regionus tik tada, kai nutinka kažkas dramatiško – potvynis, gaisras, skandalas. Tada atsiranda straipsnis, kartais net su nuotrauka. O paskui vėl tyla.
Tuo tarpu kasdieniai dalykai – kaip savivaldybė išleidžia biudžetą, kodėl užsidaro vietinė ligoninė, kas iš tikrųjų vyksta su tuo nauju pramonės parku – lieka neaprašyti. Ir tai nėra tik žurnalistikos problema. Tai demokratijos problema. Kai nėra kas stebi valdžią, valdžia stebi save pati. O tai retai baigiasi gerai.
Ekonomika, kuri neveikia regionams
Vietinis laikraštis ar portalas negali išgyventi vien iš skaitytojų. Reikia reklamos. O reklama eina ten, kur auditorija – į Vilnių, į didžiuosius portalus, į socialinius tinklus. Regioninis leidinys su keliais tūkstančiais skaitytojų reklamuotojui atrodo kaip prasta investicija, net jei tie skaitytojai yra ištikimiausi pasaulyje.
Valstybės parama egzistuoja, bet ji menka ir dažnai paskirstoma taip, kad didesnę dalį gauna tie, kurie jau ir taip stipresni. Žurnalistikos fondai, projektiniai finansavimai – visa tai gera, bet nestabilu. Šiandien gavai dotaciją, kitais metais – gal ne. Ant tokio pamato sunku statyti redakciją.
Kai kurie regionai jau dabar yra tai, ką mokslininkai vadina news deserts – naujienų dykumomis. Nėra nė vieno žurnalisto, kuris sistemingai sektų vietos reikalus. Yra tik Facebook grupės, kuriose sklinda gandai, ir savivaldybės puslapis, kuris skelbia tai, ką savivaldybė nori paskelbti.
Žmonės, kurie vis tiek bando
Bet ne viskas taip niūru. Po visą Lietuvą išsibarstę žurnalistai, kurie galėjo išvažiuoti į Vilnių ir dirba regionuose – ne iš neišmanymo, o iš įsitikinimo. Jie rašo už menką atlygį arba visai be jo, veda vietinius podcast’us, kuria YouTube kanalus apie savo miestą.
Yra ir naujų bandymų – bendruomeniniai leidiniai, kooperatyvai, skaitytojų finansuojami projektai. Kai kurie iš jų veikia. Kai kurie – ne. Bet pats faktas, kad žmonės bando, rodo, jog poreikis yra. Žmonės nori žinoti, kas vyksta jų kieme. Jiems tiesiog reikia kažko, kas tą žinojimą suorganizuotų.
Tyla, kuri kainuoja
Regionų žurnalistikos krizė nėra sentimentali istorija apie gražius senus laikus, kai visi skaitė vietinius laikraščius. Ji yra labai konkreti ir labai šiuolaikiška. Kuo mažiau žurnalistų stebi vietos valdžią, tuo daugiau vietos korupcijai, nekompetencijai ir paprasčiausiam aplaidumui. Kuo mažiau vietos bendruomenė mato save viešojoje erdvėje, tuo labiau ji jaučiasi nematoma – ir tuo labiau traukiasi į save arba į radikalias balsas, kurios bent jau šaukia garsiai.
Sprendimų nėra paprastų. Bet pradėti reikėtų nuo pripažinimo: tai, kad Molėtuose ar Skuode nėra nė vieno žurnalisto, nėra normalu. Tai yra problema, kuri liečia ne tik tuos miestelius, bet ir tai, kokia demokratija mes esame iš tikrųjų – ne sostinės centrinėse gatvėse, o ten, kur gyvena dauguma.