Regionai – nebe tik sostinės šešėlyje
Dar prieš dešimtmetį kalbos apie investicijas Lietuvoje dažniausiai sukosi apie Vilnių. Kaunas dar galėjo pretenduoti į antrą vietą, tačiau Panevėžys, Alytus ar Marijampolė investuotojų žemėlapiuose dažnai tiesiog neegzistavo. Dabar situacija keičiasi – ir ne dėl to, kad sostinė tapo per brangi, nors tai irgi vaidina vaidmenį.
Regionai pradeda siūlyti tai, ko didmiesčiai nebegali: laisvą žemę, pigesnę darbo jėgą, mažesnę konkurenciją dėl darbuotojų ir, svarbiausia, savivaldybių, kurios tikrai nori, kad verslas ateitų.
Kaunas ir Klaipėda – jau nebe „regionai”
Sąžiningai kalbant, Kaunas šiandien yra atskira istorija. Čia įsikūrę Nasdaq technologijų centras, Western Union operacijų padalinys, o laisvosios ekonominės zonos plėtra nesiliauja. Klaipėda – uosto miestas su sava logistikos ekosistema – taip pat seniai išėjo iš „regioninio” statuso.
Tačiau įdomesni dalykai vyksta kitur.
Panevėžys: pramonės miestas, kuris reinventavo save
Panevėžys ilgai buvo žinomas kaip sovietmečio pramonės centras su visa to našta – senomis gamyklomis, išvykstančiais gyventojais, niūria reputacija. Bet per pastaruosius kelerius metus miestas pritraukė rimtų investicijų į elektronikos ir precizinės mechanikos sektorius.
Čia veikia Intersurgical medicinos įrangos gamykla, plečiasi vietiniai gamintojai, dirbantys subrangovais Vakarų Europos bendrovėms. Miesto savivaldybė aktyviai bendradarbiauja su Invest Lithuania – valstybine agentūra, kuri padeda užsienio investuotojams orientuotis biurokratiniame labirinte.
Ekspertai pastebi, kad Panevėžio privalumas – techninį išsilavinimą turintys darbuotojai, kurių dar galima rasti, ir darbo užmokesčio lygis, leidžiantis gamintojams išlikti konkurencingiems Europos rinkoje.
Alytus ir pietų Lietuva: geografija kaip argumentas
Alytaus regionas ilgai kentėjo nuo emigracijos ir ekonominės stagnacijos. Tačiau jo geografinė padėtis – ties Lenkijos ir Baltarusijos pasieniu – dabar vertinama kitaip. Logistikos ir sandėliavimo įmonės, ieškančios vietos tarp Baltijos ir Vidurio Europos rinkų, pradeda žiūrėti į šį regioną rimčiau.
Be to, po „Alytaus gaisro” 2019 metais miestas paradoksaliai sulaukė daugiau dėmesio – ir dalį jo pavyko paversti konstruktyviu pokalbiu apie pramoninę infrastruktūrą bei saugos standartus, kurie dabar yra aukštesni nei daugelyje kitų vietų.
Ką sako tie, kurie investuoja
Investuotojai, su kuriais kalbasi verslo žiniasklaida, mini kelis pasikartojančius motyvus. Pirma – savivaldybių požiūris. Regionuose, skirtingai nei kartais nutinka sostinėje, verslo atstovai dažniau jaučia, kad jų laukia, o ne toleruoja. Antra – infrastruktūra, kuri po europinių fondų investicijų tapo tikrai prieinama. Trečia – darbuotojų lojalumas: mažesniuose miestuose žmonės rečiau keičia darbą vien dėl kelių šimtų eurų skirtumo.
Vis dėlto ne viskas rožinė. Kvalifikuotų specialistų trūkumas regionuose išlieka rimta problema, ypač IT ir inžinerijos srityse. Universitetai sutelkti Vilniuje ir Kaune, o jaunimas, baigęs studijas, ne visada grįžta.
Tai ne mados reikalas, o struktūrinis pokytis
Regionų atgimimas kaip investicijų vietos nėra trumpalaikė tendencija ar valdžios reklaminė kampanija. Tai atspindi realius pokyčius: augančias kaštus sostinėje, geresnes komunikacijas, brandesnę savivaldą ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų poveikį, kuris, nors ir lėtai, keičia fizinę ir socialinę infrastruktūrą.
Klausimas ne ar regionai taps investicijų centrais – jie jau tampa. Klausimas, ar pavyks išlaikyti pagreitį ir ar bus sukurta pakankamai sąlygų, kad žmonės ne tik dirbtų regionuose, bet ir norėtų ten gyventi. Nes gamykla be bendruomenės – tai tik pastatas.