Ar įmanoma sukurti savo valstybę XXI amžiuje?
Kai kurie žmonės svajoja apie savo šalį – vietą, kur galioja jų sukurtos taisyklės, kur niekas netrukdo įgyvendinti vizijų ir kur galima pradėti viską iš naujo. Skamba kaip fantazija, tiesa? Tačiau istorija rodo, kad naujos valstybės atsiranda ir šiandien. Nuo Pietų Sudano, kuris nepriklausomybę įgijo 2011 metais, iki įvairiausių mikronacijų, kurios egzistuoja teisinėje pilkojoje zonoje – valstybingumo klausimas tebėra aktualus.
Bet ar tikrai galite tiesiog paskelbti savo kiemą nepriklausoma respublika? Trumpas atsakymas – ne, bent jau ne taip, kaip tai supranta tarptautinė teisė. Ilgas atsakymas – sudėtingas, įdomus ir pilnas niuansų. Valstybės kūrimas nėra vien tik vėliavos iškėlimas ir himno parašymas. Tai kompleksinis procesas, apimantis teritoriją, gyventojus, valdžią ir, svarbiausia, tarptautinį pripažinimą.
Reikia suprasti, kad egzistuoja skirtumas tarp realios valstybės ir mikronacijos. Mikronacijos – tai dažnai vieno žmogaus ar nedidelės grupės projektai, kurie skelbia nepriklausomybę, bet neturi tikro tarptautinio pripažinimo. Sealando kunigaikštystė, įsikūrusi ant senos platformos Šiaurės jūroje, ar Liberland, skelbianti save valstybe tarp Kroatijos ir Serbijos sienos – tai įdomūs projektai, bet ne valstybės tradicine prasme.
Montevideo konvencija: keturi būtini valstybės elementai
Jei rimtai kalbame apie valstybės kūrimą, turime pradėti nuo 1933 metų Montevideo konvencijos. Šis dokumentas apibrėžia keturis pagrindinius kriterijus, kuriuos turi atitikti bet kuri valstybė:
Nuolatinė gyventojų populiacija – jums reikia žmonių, kurie gyvena jūsų teritorijoje. Ne turistų, ne laikinų svečių, o nuolatinių gyventojų. Kiek jų reikia? Konvencija nenurodo konkretaus skaičiaus. Vatikanas turi apie 800 gyventojų ir yra pripažinta valstybė. Tačiau vienas žmogus ar šeima vargu ar užteks.
Apibrėžta teritorija – reikia fizinės erdvės. Ir čia prasideda didžiausi iššūkiai, nes beveik visa Žemės sausumos paviršius jau priklauso esamoms valstybėms. Galite bandyti ieškoti niekieno žemės (terra nullius), bet tokių vietų beveik nebeliko. Antarktida? Apsaugota tarptautinių sutarčių. Dirbtinės salos? Tarptautinė jūrų teisė turi daug ką pasakyti apie tai.
Veikianti vyriausybė – reikia institucijų, kurios realiai valdo teritoriją. Ne tik popieriuje, bet praktiškai. Vyriausybė turi gebėti užtikrinti tvarką, teikti paslaugas, priimti ir įgyvendinti sprendimus.
Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis – tai reiškia diplomatinį pajėgumą. Jūsų valstybė turi gebėti derėtis, sudaryti sutartis ir būti pripažinta kaip lygiateisis partneris tarptautinėje arenoje.
Visi keturi elementai turi egzistuoti vienu metu. Trūksta vieno – neturite valstybės, turite projektą, svajonę ar politinį pareiškimą.
Teritorijos paieška: kur rasti žemės XXI amžiuje?
Čia daugelis valstybės kūrimo projektų ir žlunga. Kur gauti teritoriją, kai visa žemė jau padalinta? Yra keletas teorinių galimybių, nors kiekviena turi rimtų trūkumų.
Niekieno žemė – teoriškai, jei rastumėte teritoriją, kuri nepriklauso jokiai valstybei, galėtumėte ją pasisavinti. Problema – tokių vietų praktiškai neliko. Bir Tavilis trikampis tarp Egipto ir Sudano yra viena iš nedaugelio vietų, kurių nė viena valstybė oficialiai nepretenduje. 2014 metais amerikietis Jeremiahas Heaton ten nuvyko ir paskelbė Šiaurės Sudano karalystę, kad jo dukra galėtų būti princesė. Gražu, bet nei Egiptas, nei Sudanas, nei kitos valstybės šio „karalystės” nepripažino.
Dirbtinės salos – kai kurie entuziastai svajoja apie dirbtinių salų statybą tarptautiniuose vandenyse. Problema – pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją, dirbtinės struktūros tarptautiniuose vandenyse nesuteikia teritorinių teisių. Jūs galite pastatyti platformą, bet tai nebus suvereninė teritorija.
Atskyrimas nuo egzistuojančios valstybės – istoriškai daugelis naujų valstybių atsirado būtent taip. Tačiau tai paprastai vyksta per konfliktus, referendumus ir ilgus politinius procesus. Katalonijos, Škotijos, Kurdistano pavyzdžiai rodo, kad net turėdami aiškią teritoriją, gyventojus ir valdžios struktūras, nepriklausomybės pasiekti nepaprastai sunku.
Pirkimas – teoriškai galėtumėte nusipirkti žemę iš egzistuojančios valstybės. Istorijoje yra precedentų – JAV pirko Aliaską iš Rusijos, Luizianą iš Prancūzijos. Bet šiuolaikinėje politikoje valstybės nepardavinėja savo teritorijų. Kai 2019 metais Donaldas Trumpas pasiūlė nusipirkti Grenlandiją, Danija atsakė, kad sala neparduodama.
Realistiškai žiūrint, jei neturite armijos, tarptautinės paramos ar nepaprastų aplinkybių, naujos teritorijos įsigijimas yra beveik neįmanomas. Todėl dauguma „naujų valstybių” projektų baigiasi kaip mikronacijos – simboliniai dariniai be realios galios.
Gyventojų klausimas: kas norės gyventi jūsų valstybėje?
Tarkime, stebuklingu būdu radote teritoriją. Dabar reikia žmonių. Ne bet kokių žmonių, o tokių, kurie norės ten gyventi nuolat, mokėti mokesčius, laikytis įstatymų ir kurti bendruomenę.
Kai kurie mikronacijų kūrėjai išduoda „pilietybę” internetu. Liberland, pavyzdžiui, teigia turintis šimtus tūkstančių „piliečių”, kurie užsiregistravo internete. Bet kiek iš jų realiai gyvena toje teritorijoje? Nulis arba beveik nulis. Tai ne valstybė – tai internetinė bendruomenė su politinėmis ambicijomis.
Realiai veikiančiai valstybei reikia žmonių, kurie:
– Fiziškai gyvena teritorijoje
– Dirba ir kuria ekonomiką
– Moka mokesčius, kurie finansuoja valdžią
– Dalyvauja politiniame gyvenime
– Kuria kultūrą ir tapatybę
Istorija rodo, kad sėkmingos naujos valstybės paprastai atsiranda ten, kur jau egzistuoja aiški bendruomenė su bendra tapatybe. Baltijos šalys atkūrė nepriklausomybę, nes turėjo aiškią tautinę tapatybę. Rytų Timoras tapo nepriklausomas, nes jo gyventojai jautė save skirtingais nuo Indonezijos.
Jei bandote sukurti valstybę nuo nulio, be egzistuojančios bendruomenės, susidursite su milžinišku iššūkiu: kaip pritraukti žmones į vietą, kuri neturi infrastruktūros, ekonomikos, saugumo garantijų ar tarptautinio pripažinimo?
Vyriausybės struktūra: kaip valdyti savo respubliką?
Tarkime, turite teritoriją ir gyventojus. Dabar reikia valdžios, kuri veiktų. Ne tik konstitucijos teksto, bet realių institucijų, kurios kasdien spręstų praktines problemas.
Konstitucija – pradėkite nuo pagrindinio įstatymo. Jis turi apibrėžti:
– Valdžios formą (prezidentinė, parlamentinė, mišri?)
– Valdžių padalijimą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė)
– Piliečių teises ir pareigas
– Sprendimų priėmimo mechanizmus
Galite kopijuoti egzistuojančių valstybių konstitucijas arba kurti savo. Liberland, pavyzdžiui, sukūrė libertarišką konstituciją, pagrįstą minimalios valdžios principais. Gražu popieriuje, bet kaip tai veikia praktiškai, kai reikia spręsti ginčus, teikti sveikatos paslaugas ar tiesti kelius?
Institucijos – reikia realių žmonių, kurie dirbtų vyriausybėje:
– Prezidentas ar ministras pirmininkas
– Parlamentas ar taryba
– Teismai
– Policija ar saugumo tarnyba
– Administracija (registrai, mokesčių tarnyba, kt.)
Mažai valstybei užtenka kelių žmonių, kurie atlieka kelias funkcijas. Vatikanas turi tik kelis šimtus valstybės tarnautojų, bet jie efektyviai valdo visą teritoriją. Tačiau net mažiausioje valstybėje reikia bent minimalių institucijų.
Finansavimas – vyriausybei reikia pinigų. Iš kur jų gauti?
– Mokesčiai (bet kas mokės, jei nėra ekonomikos?)
– Užsienio parama (bet kas duos, jei nesate pripažinti?)
– Verslas (bet kokį verslą galite vykdyti be pripažinimo?)
Daugelis mikronacijų bando užsidirbti pardavinėdamos pasus, monetas ar pašto ženklus kolekcininkams. Tai gali atnešti šiek tiek pajamų, bet neužteks realiai valstybei išlaikyti.
Tarptautinis pripažinimas: sunkiausias žingsnis
Galite turėti viską – teritoriją, gyventojus, veikiančią vyriausybę – bet be tarptautinio pripažinimo jūsų „valstybė” liks politiniu projektu, ne lygiateisiu tarptautinės bendruomenės nariu.
Tarptautinis pripažinimas vyksta dviem lygmenimis: dvišaliu ir daugiašaliu.
Dvišalis pripažinimas – kai kitos valstybės individualiai pripažįsta jūsų valstybę. Tai paprastai reiškia diplomatinių santykių užmezgimą, ambasadų atidarymą, sutarčių pasirašymą. Problema – kodėl kita valstybė turėtų jus pripažinti? Ką ji iš to laimės?
Naujos valstybės paprastai pradeda nuo kaimyninių šalių arba nuo valstybių, kurios turi politinį interesą jas palaikyti. Kai Kosovo paskelbė nepriklausomybę 2008 metais, pirmosios ją pripažino Vakarų šalys – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija. Tačiau Rusija, Kinija ir daugelis kitų šalių iki šiol nepripažįsta Kosovo kaip nepriklausomos valstybės.
Daugiašalis pripažinimas – narystė tarptautinėse organizacijose. Svarbiausia iš jų – Jungtinės Tautos. JT narystė faktiškai reiškia, kad esate pripažinta valstybė. Bet patekti į JT nepaprastai sunku – reikia Saugumo Tarybos rekomendacijos, o ten penkios nuolatinės narės (JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija) turi veto teisę.
Yra ir kitų svarbių organizacijų: Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, regioninės organizacijos kaip Europos Sąjunga ar Afrikos Sąjunga. Narystė jose suteikia legitimumo ir praktinių privalumų.
Kodėl pripažinimas toks svarbus? Be jo:
– Negalite sudaryti teisiškai įpareigojančių tarptautinių sutarčių
– Jūsų pasai nepripažįstami (jūsų piliečiai negali keliauti)
– Negalite dalyvauti tarptautinėje prekyboje normaliai
– Neturite prieigos prie tarptautinių finansų sistemų
– Negalite kreiptis į tarptautinius teismus
– Esate tarptautinėje izoliacijoje
Kai kurios valstybės egzistuoja be plačio pripažinimo dešimtmečius. Šiaurės Kipras, Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė – tai teritorijos su visais valstybės požymiais, bet ribotas tarptautinis pripažinimas daro jas tarptautiniais autsaideriais.
Praktiniai iššūkiai: nuo valiutos iki interneto
Net jei teoriškai įveiktumėte visus aukščiau minėtus iššūkius, liktų daugybė praktinių problemų, kurias reikia išspręsti kasdien.
Valiuta – ar kurti savo, ar naudoti kitos valstybės? Savo valiuta suteikia nepriklausomybę, bet reikalauja centrinį banką, valiutos rezervų, infliacijos kontrolės. Daugelis mažų valstybių naudoja kitų šalių valiutas – Ekvadoras naudoja JAV dolerį, Juodkalnija naudojo eurą dar prieš įstojimą į ES.
Infrastruktūra – reikia kelių, elektros, vandens, kanalizacijos, ryšių. Kas tai pastatys ir išlaikys? Infrastruktūros kūrimas kainuoja milijardus. Net turtingoms valstybėms tai didžiulis iššūkis.
Saugumas – kas gins jūsų teritoriją? Armija kainuoja milžiniškas sumas. Mažos valstybės kartais sudaro gynybos sutartis su didesnėmis šalimis. Monakas pasikliauja Prancūzija, San Marinas – Italija.
Ekonomika – iš ko gyventojų žmonės? Reikia darbo vietų, verslo, prekybos. Be tarptautinio pripažinimo prekyba tampa labai sudėtinga. Kai kurios nepripažintos teritorijos išgyvena per kontrabandą ar šešėlinę ekonomiką, bet tai ne pagrindas tvariai valstybei.
Švietimas ir sveikatos apsauga – kas mokys vaikus? Kas gydys ligonius? Šios sistemos reikalauja specialistų, įrangos, pastatų. Mažos valstybės kartais siunčia studentus mokytis užsienyje arba importuoja medikus.
Internetas ir telekomunikacijos – reikia šalies kodo, interneto domenų zonos, ryšių infrastruktūros. Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU) skirsto šalių kodus, bet tik pripažintoms valstybėms.
Teisės sistema – reikia ne tik įstatymų, bet ir teismų, kurie juos taikytų, kalėjimų, kur bausti nusikaltėlius, policijos, kuri užtikrintų tvarką. Visa tai reikalauja žmonių, pastatų, įrangos.
Daugelis mikronacijų projektų žlunga būtent čia – jie turi simbolius (vėliavą, herbą, himną), bet neturi praktinių sprendimų kasdienėms problemoms.
Istorinės pamokos: kas pavyko, kas nepavyko?
Verta pažvelgti į istoriją ir pamatyti, kaip kiti bandė kurti naujas valstybes.
Sėkmės istorijos:
Singapūras – 1965 metais buvo priverstas tapti nepriklausomu, kai Malaizija jį išstūmė iš federacijos. Maža sala be gamtinių išteklių per kelias dešimtmečius tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Kaip? Strateginė vieta, pragmatiška vadovybė, investicijos į švietimą ir infrastruktūrą, atvira prekyba.
Rytų Timoras – po dešimtmečių okupacijos ir kruvino konflikto 2002 metais tapo nepriklausomas. Turėjo tarptautinę paramą, aiškią tautinę tapatybę, gamtinius išteklius (naftą). Vis tiek susidūrė su milžiniškais iššūkiais ir tebėra viena neturtingiausių Azijos šalių.
Pietų Sudanas – 2011 metais tapo jauniausia pasaulio valstybe po referendumo. Turėjo tarptautinį pripažinimą, naftos išteklius, paramą. Bet greitai įsiliepsnojo pilietinis karas, ekonomika žlugo, milijonai žmonių tapo pabėgėliais. Valstybės sukūrimas negarantuoja sėkmės.
Nesėkmės istorijos:
Sealando kunigaikštystė – 1967 metais įkurta ant senos platformos Šiaurės jūroje. Turi konstituciją, vėliavą, valiutą, netgi išduoda pasus. Bet nė viena valstybė jos nepripažįsta. Didžioji Britanija teigia, kad tai jos jurisdikcija, nors ir nepriima konkrečių veiksmų.
Hutt upės provincija – 1970 metais Naujojoje Zelandijoje fermeras paskelbė nepriklausomybę protestuodamas prieš mokesčius. Egzistavo 10 metų kaip mikronacija, bet neturėjo jokio realaus statuso.
Minerva respublika – 1972 metais amerikietis milijonierius bandė sukurti libertarišką valstybę ant dirbtinės salos Ramiajame vandenyne. Tonga karalystė atsiuntė kariuomenę ir užėmė teritoriją, pareikšdama, kad tai jų teritoriniai vandenys.
Esmė – valstybės kūrimas reikalauja ne tik entuziazmo ir idėjų, bet ir realios galios, tarptautinės paramos ir palankių aplinkybių. Istorija rodo, kad naujos valstybės paprastai atsiranda per dekolonizaciją, valstybių skilimą ar tarptautinius konfliktus, ne per individualias iniciatyvas.
Alternatyvos valstybės kūrimui: kaip įgyvendinti savo viziją
Jei jūsų tikslas ne būtinai sukurti pripažintą valstybę, bet įgyvendinti tam tikrą politinę, socialinę ar ekonominę viziją, yra realistesnių būdų.
Specialiosios ekonominės zonos – daugelis šalių kuria zonas su specialiomis taisyklėmis. Honkongas, Makao, Dubajus – tai teritorijos su dideliu autonomijos laipsniu. Galite bandyti įtikinti egzistuojančią valstybę sukurti tokią zoną su jūsų siūlomomis taisyklėmis.
Privačios bendruomenės – galite nusipirkti žemę ir sukurti bendruomenę su savo taisyklėmis (žinoma, laikantis šalies įstatymų). Yra sėkmingų intencinių bendruomenių pavyzdžių visame pasaulyje.
Skaitmeninės valstybės – Estija sukūrė e-rezidencijos programą, leidžiančią žmonėms iš viso pasaulio tapti skaitmeniniais rezidentais ir vykdyti verslą. Galbūt ateitis priklauso hibridiniams modeliams, kur fizinė teritorija nėra tokia svarbi.
Politinis aktyvizmas – vietoj naujos valstybės kūrimo, galite bandyti pakeisti egzistuojančią. Daugelis mikronacijų iš tikrųjų yra politiniai protestai prieš tam tikrą politiką. Kartais tiesioginis dalyvavimas politikoje efektyvesnis nei simbolinis atskyrimas.
Verslo imperijos – kai kurios korporacijos turi daugiau galios nei mažos valstybės. Jei jūsų tikslas – įtaka ir autonomija, galbūt verslo kūrimas efektyvesnis kelias nei valstybės.
Kai svajonė susiduria su realybe
Grįžkime prie pradinio klausimo: ar galite sukurti savo valstybę? Techniškai – taip, jei turite teritoriją, gyventojus, veikiančią vyriausybę ir tarptautinį pripažinimą. Praktiškai – beveik neįmanoma, nebent esate labai turtingas, turite galingų sąjungininkų arba atsirandate nepaprastų istorinių aplinkybių sūkuryje.
Daugelis žmonių, svajojančių apie savo valstybę, iš tikrųjų ieško ne tiek suvereniteto, kiek laisvės gyventi pagal savo vertybes. Gera žinia – tam nebūtinai reikia valstybės. Galite kurti bendruomenes, įmones, judėjimus, kurie įgyvendina jūsų viziją be tarptautinio pripažinimo ceremonijų.
Jei vis tiek nuspręsite bandyti, štai ką turėtumėte žinoti: tai bus brangiausia, sudėtingiausia ir greičiausiai nesėkminga jūsų gyvenimo avantiūra. Bet jei pasiseks – tapsite istorijos dalimi. Kiekviena šiandien egzistuojanti valstybė kažkada buvo tik idėja kieno nors galvoje. Skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės dažnai priklauso ne nuo idėjos kokybės, bet nuo istorinių aplinkybių, politinės valios ir, tiesą sakant, nemažo sėkmės kiekio.
Galbūt protingiau pradėti nuo mažesnių tikslų – sukurti stiprią bendruomenę, įkurti sėkmingą organizaciją, pakeisti politiką vietiniame lygmenyje. O jei likimas lems ir aplinkybės susiklostys, kas žino – galbūt jūsų anūkai mokysis istorijos pamokose apie valstybę, kurią jūs įkūrėte. Tik nepamirškite: tikros valstybės kuriamos ne vienišų svajotojų, bet bendruomenių, kurios turi bendrą viziją, ryžtą ir, svarbiausia, pasaulio pripažinimą, kad jos vizija verta egzistavimo.