Kaliningradas – tai ne tik geografinė anomalija Europos žemėlapyje, bet ir viena iš labiausiai militarizuotų teritorijų pasaulyje. Šis Rusijos eksklavas, įsiterpęs tarp Lietuvos ir Lenkijos, per pastaruosius dešimtmečius virto tikra karinio arsenalo sandėliu. Lietuvai, turinčiai su šia sritimi beveik 300 kilometrų bendrą sieną, Kaliningrado karinė galia yra ne abstrakti grėsmė, o kasdienė realybė, su kuria tenka gyventi.
Kaip Karaliaučius tapo Kaliningradu
Istorija čia tikrai keista. Karaliaučius – senas vokiškas miestas, kuris šimtmečius priklausė Prūsijai, o vėliau Vokietijai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-aisiais, Sovietų Sąjunga užėmė šią teritoriją ir tiesiog išvarė beveik visus vietinius gyventojus. Vokiečiai buvo iškelti, o jų vietoje atsikėlė rusai. Miestas buvo pervadintas Michailo Kalinino – vieno iš sovietinių veikėjų – garbei.
Šaltojo karo metais Kaliningradas tapo uždaru kariniu miestu. Čia negalėjo patekti net sovietų piliečiai be specialaus leidimo. Buvo statomi kariniai objektai, dislokuojami laivynai, kuriamos raketų bazės. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais Kaliningradas tapo Rusijos eksklavas – teritorija, atskirta nuo pagrindinės šalies dalies kitų valstybių žemėmis. Bet karinė jo reikšmė nė kiek nesumažėjo, priešingai – tik augo.
Ką rusai čia sukrovė
Šiandien Kaliningrade dislokuota tokia karinė technika, nuo kurios galva eina aplinkui. Baltijos laivynas čia turi savo pagrindinę bazę – nors ir ne tokią didelę kaip Kronštate prie Sankt Peterburgo, bet vis tiek rimtą. Kalbama apie dešimtis karo laivų, įskaitant fregatą „Neustrašimyj”, korvetes, desantines priemones.
Bet labiausiai Lietuvą ir kitas Baltijos šalis neramina ne laivai, o raketų sistemos. 2016 metais rusai į Kaliningradą atgabeno „Iskander” raketas – tai taktiniai raketų kompleksai, kurie gali smogti tikslams už 500 kilometrų. Tai reiškia, kad iš Kaliningrado galima pasiekti beveik visą Lenkiją, Baltijos šalis, dalį Vokietijos, Švediją. Dar blogiau – šios sistemos gali nešti ne tik įprastinius, bet ir branduolinius užtaisus.
Be to, srityje yra S-400 priešlėktuvinės gynybos sistemos – vienos moderniausių, kokias Rusija turi. Jos gali numušti lėktuvus, raketas, bepiločius aparatus dideliu atstumu. Faktiškai Kaliningradas yra apsuptas tokių sistemų, kurios kontroliuoja oro erdvę virš Baltijos jūros pietinės dalies.
Kodėl tai svarbu Lietuvai
Lietuvos ir Kaliningrado siena – tai ne eilinė siena. Čia susiduria NATO ir Rusija, Europos Sąjunga ir agresyviai nusiteikęs kaimynas. Suvalkų koridorius – siauras sausumos ruožas tarp Kaliningrado ir Baltarusijos – yra laikomas vienu labiausiai pažeidžiamų NATO teritorijos taškų. Jei rusai nuspręstų, jie teoriškai galėtų per kelias valandas užblokuoti šį koridorių ir atskirti Baltijos šalis nuo likusios NATO dalies.
Tai nėra paranoja ar fantazijos. Rusijos kariškiai reguliariai vykdo pratybas, kuriose simuliuojami būtent tokie scenarijai. 2017 metų pratybos „Zapad” (Vakarai) buvo didžiulės – dalyvavo dešimtys tūkstančių karių, šimtai tankų, lėktuvų. Ir didelė dalis šių pratybų vyko būtent Kaliningrade ir Baltarusijoje.
Lietuvos gynybos specialistai nuolat stebi, kas vyksta anapus sienos. Rusijos karinė technika juda, vyksta mokymai, atliekamos provokacijos. Kartais rusų lėktuvai tyčia pažeidžia Baltijos šalių oro erdvę, verčia keltis NATO naikintuvus. Tai psichologinis spaudimas, bandymas parodyti jėgą.
Tranzito problema ir politiniai žaidimai
Viena didžiausių problemų – tai tranzitas tarp Rusijos ir Kaliningrado. Kadangi eksklavas yra atskirtas, rusai turi vežti prekes ir žmones per Lietuvos teritoriją arba jūra. Tai nuolat tampa politinių spekuliacijų objektu. Rusija reguliariai kaltina Lietuvą „blokada”, nors iš tikrųjų Lietuva tiesiog taiko ES sankcijas.
2022 metais, po Rusijos invazijos į Ukrainą, kai ES įvedė griežtas sankcijas, Lietuva pradėjo riboti kai kurių prekių tranzitą į Kaliningradą geležinkeliu. Rusijos reakcija buvo isteriška – grasinimai, kaltinimai, net užuominos apie galimą karinį atsaką. Nors vėliau situacija buvo išspręsta diplomatiškai, incidentas parodė, kaip jautri ši tema.
Kaliningradas Rusijai yra ne tik karinė bazė, bet ir simbolis. Tai vienintelis Rusijos „langas” į Baltijos jūros pietinę dalį, į Vidurio Europą. Kremlius čia investuoja milijardus rublių, stato infrastruktūrą, nors pati sritis ekonomiškai yra gana silpna ir labai priklauso nuo subsidijų iš Maskvos.
Gyvenimas šešėlyje
Kaip gyvena patys kaliningradietiškiai? Sudėtingai. Viena vertus, daugelis iš jų dirba karinėse struktūrose arba su jomis susijusiose įmonėse. Kita vertus, jie jaučiasi izoliuoti. Norint nuvažiuoti į pagrindinę Rusijos dalį, reikia kirsti Lietuvos arba Baltarusijos teritoriją. Tai reiškia sienos kontrolę, dokumentų tikrinimus, galimus vėlavimus.
Kaliningrado gyventojai yra įpratę prie karinės technikos gatvėse, prie pratybų, prie to, kad jų miestas yra tvirtovė. Bet ne visi su tuo sutinka. Yra ir tokių, kurie norėtų normalaus gyvenimo, be nuolatinio militarizmo. Tiesa, viešai to nepasakysi – Rusijoje už „netinkamas” nuomones gali greitai atsidurti teisme.
Lietuvos pasienio gyventojai taip pat jaučia šį spaudimą. Kai kuriose vietose iki sienos – vos keletas kilometrų. Žmonės mato rusų karinius sraigtasparnius, girdi pratybų garsus, žino, kad anapus – raketų sistemos. Tai kuria specifinę atmosferą – ne panika, bet nuolatinis budėjimas, suvokimas, kad gyveni geopolitinės įtampos epicentre.
NATO atsakas ir Lietuvos pasiruošimas
NATO ir Lietuva į Kaliningrado grėsmę reaguoja rimtai. Lietuvoje dislokuoti NATO kariai, reguliariai vyksta tarptautinės pratybos, stiprinama infrastruktūra. Lietuvos kariuomenė, nors ir nedidelė, yra profesionali ir gerai apginkluota. Šalis perka modernios ginkluotės, stato gynybines įtvirtinimus, kuria rezervo sistemą.
Lenkija, kuri taip pat turi sieną su Kaliningradu, elgiasi panašiai. Lenkai didina savo kariuomenę, perka amerikietiškų ginklų, stato bazes. Abi šalys supranta, kad Kaliningradas – tai ne tik Rusijos problema, bet ir bendra NATO iššūkis.
Baltijos jūroje NATO laivai ir lėktuvai nuolat patruliuoja. Vyksta oro policijos misija – NATO naikintuvai, dislokuoti Lietuvoje ir Estijoje, budėja 24 valandas per parą, pasiruošę kilti bet kuriuo momentu. Tai atgraso rusus nuo pernelyg drąsių veiksmų.
Bet kartu visi supranta, kad tikro konflikto atveju Kaliningradas būtų vienas pirmųjų taikinių. Ir rusai tai žino, todėl eksklavą pavertė tikra tvirtove, pripildyta ginkluotės. Tai tokia šachmatų partija, kur abi pusės žino viena kitos ėjimus, bet niekas nenori pradėti žaisti.
Kas laukia ateityje ir kaip su tuo gyventi
Kaliningradas greičiausiai dar ilgai išliks karinė tvirtovė. Kol Rusija bus valdoma dabartinio režimo, kol Kremlius matys NATO kaip priešą, tol šis eksklavas bus ginkluojamas ir naudojamas kaip spaudimo įrankis. Lietuvai ir kitoms kaimyninėms šalims tai reiškia, kad reikia gyventi su šia realybe.
Praktiškai tai reiškia keletą dalykų. Pirma, gynybos stiprinimas turi būti prioritetas. Ne dėl to, kad rytoj prasidės karas, bet dėl to, kad stipri gynyba atgraso nuo karo. Antra, NATO buvimas Baltijos šalyse turi būti nuolatinis ir pastebimas. Trečia, reikia stiprinti visuomenės atsparumą – žmonės turi žinoti, kas vyksta, bet ne paniką kelti, o būti pasirengę.
Lietuvos žmonėms svarbu suprasti, kad Kaliningradas – tai ne abstrakti grėsmė, bet konkreti realybė. Bet kartu tai nereiškia, kad reikia gyventi baimėje. Lietuva yra NATO narė, turi sąjungininkus, turi stiprią kariuomenę. Rusija žino, kad bet koks agresyvus veiksmas prieš Lietuvą reikštų karą su visa NATO, o to Kremlius nenori.
Taigi gyvename su Kaliningradu kaip su nepatogiu, bet neišvengiamu kaimynu. Stebime, ruošiamės, bendradarbiaujame su sąjungininkais. Ir tuo pačiu metu gyvename savo gyvenimą, statome ekonomiką, kuriame ateitį. Nes leisti Rusijai diktuoti mūsų gyvenimo būdą – tai būtų didžiausia klaida. Kaliningradas yra Rusijos problema, ne mūsų. Mūsų darbas – būti pasiruošusiems ir stipriems, kad ši problema niekada netaptų mūsų tragedija.