Karo realybė po trejų metų: kas pasikeitė fronte
Ukrainos karas jau trečius metus tęsiasi be aiškių pergalės ženklų nė vienai pusei. Frontų linijos praktiškai sustingusios, o kiekvienas užimtas kilometras kainuoja šimtus gyvybių. Rusijos pajėgos vis dar kontroliuoja apie 18 procentų Ukrainos teritorijos, tačiau jų puolimo tempas gerokai sulėtėjo palyginti su 2022 metų pradžia.
Kariniai analitikai pastebi, kad karas įgavo pozicinio konflikto bruožus, primenančius Pirmąjį pasaulinį karą. Траншėjos, ilgalaikės įtvirtinimai, artilerijos dvikovos – visa tai tapo kasdienybe Donbase ir pietinėse Ukrainos srityse. Ukrainos kariuomenė, nors ir ginkluota Vakarų šalių tiekiamais ginklais, susiduria su nuolatine amunicijos stoka ir žmogiškųjų išteklių problema.
Ginklų tiekimas: ar Vakarai daro pakankamai
Vienas didžiausių klausimų, kuris nuolat keliamas ekspertų diskusijose – ar Vakarų šalių karinė pagalba yra pakankama Ukrainai laimėti. Atsakymas nėra vienareikšmis. JAV, Vokietija, Didžioji Britanija ir kitos NATO šalys jau perdavė Ukrainai ginklų už dešimtis milijardų dolerių, tačiau tiekimo greitis ir apimtys dažnai neatitinka fronto poreikių.
Ypač aštrūs ginčai kyla dėl tolimojo nuotolio raketų ir naikintuvų F-16. Nors šie ginklai jau pasiekė Ukrainą, jų skaičius ir naudojimo apribojimai kelia nerimą. Ukrainos vadovybė nuolat kartoja, kad be galimybės smogti strateginiams taikiniams giliai Rusijos teritorijoje, pergalė bus neįmanoma. Tačiau Vakarų sostinėse vis dar dominuoja atsargumas, bijant eskalacijos.
Ekspertai atkreipia dėmesį į dar vieną problemą – ginklų gamybos pajėgumai. Europos šalys paprasčiausiai negali pakankamai greitai gaminti artilerijos sviedinių, priešlėktuvinės gynybos sistemų ir kitų būtinų ginklų. Rusija, nors ir patiria sankcijų spaudimą, sugebėjo perorganizuoti savo karinę pramonę ir dabar gamina daugiau amunicijos nei visa Europa kartu paėmus.
Ekonominis ištvermės testas: kas ilgiau išlaikys
Karas tapo ne tik kariniu, bet ir ekonominiu ištvermės testu. Rusijos ekonomika, nors ir veikiama precedento neturinčių sankcijų, vis dar funkcionuoja. Naftos ir dujų eksportas į Aziją, „pilkosios” prekybos schemos, sankcijų apėjimas per trečiąsias šalis – visa tai leidžia Kremliui finansuoti karo mašiną.
Ukrainos ekonomika, aišku, nukentėjo nepalyginamai labiau. Pramonės objektai sunaikinti, milijonai žmonių pasitraukė į užsienį, infrastruktūra nuolat bombarduojama. Šalis išgyvena tik dėl masinio Vakarų finansinio palaikymo, kuris 2024 metais viršijo 50 milijardų dolerių. Tačiau kyla klausimas – kiek ilgai Vakarų mokesčių mokėtojai bus pasirengę finansuoti šį konfliktą?
Ekonomistai įspėja, kad 2025-2026 metais gali atsirasti „paramos nuovargis”. Europoje stiprėja populistinės partijos, kurios skeptiškai žiūri į paramą Ukrainai. JAV politinėje arenoje taip pat vyksta ginčai dėl finansavimo apimčių. Jei parama sumažės, Ukrainos padėtis gali dramatiškai pablogėti.
Diplomatijos aklavietė: kodėl derybos neįvyksta
Nors daugelis politikų kalba apie taikos būtinybę, realių derybų nematyti. Pozicijos per daug skiriasi: Rusija reikalauja pripažinti okupuotas teritorijas, atsisakyti NATO narystės ir faktiškai kapitaliuoti. Ukraina, savo ruožtu, nesutinka su jokiais kompromisais dėl teritorinio vientisumo ir ateities saugumo garantijų.
Diplomatai pripažįsta, kad derybos galėtų prasidėti tik tada, kai viena iš pusių pajus esanti silpnesnėje pozicijoje. Kol kas nei Maskva, nei Kyjivas nėra pasirengę daryti esminius nuolaidus. Rusijos vadovybė tiki, kad laikas dirba jų naudai – Vakarai pavargs, parama sumažės, Ukraina bus priversta derėtis. Ukrainos vadovybė, priešingai, tikisi, kad tęsiant karą Rusijos ekonomika žlugs, o vidinė politinė situacija destabilizuosis.
Įdomu tai, kad kai kurie ekspertai pradeda kalbėti apie „Korėjos scenarijų” – ilgalaikį konflikto įšaldymą su de facto egzistuojančia, bet tarptautiškai nepripažįstama siena. Toks variantas netenkintų nė vienos pusės, tačiau gali tapti realybe, jei karas tęsis dar kelerius metus be lemiamų proveržių.
Žmogiškasis faktorius: ką reiškia trečieji karo metai žmonėms
Už visų strateginių analizių ir geopolitinių skaičiavimų slypi milijonai žmonių likimų. Ukrainiečiai, kurie 2022 metų vasarį tikėjo, kad karas truks kelias savaites, dabar supranta, kad tai gali užtrukti dar ilgus metus. Psichologinė įtampa, nuolatiniai oro pavojaus signalai, elektros tiekimo sutrikimai žiemą, baimė dėl artimųjų fronte – visa tai tapo kasdienybe.
Mobilizacija Ukrainoje tapo ypač jautria tema. Šalis jau mobilizavo šimtus tūkstančių vyrų, tačiau nuostoliai fronte reikalauja nuolatinio papildymo. Vyriausybė žemino mobilizacijos amžių, griežtina taisykles, tačiau tai kelia visuomenės nepasitenkinimą. Daugelis ukrainiečių jau kovoja trečius metus be normalaus poilsio ir rotacijos.
Rusijoje situacija kitokia, bet irgi toli gražu ne rožinė. Nors Kremlius vengia masinės mobilizacijos, nuostoliai yra didžiuliai. Nepriklausomi šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių žuvusių ir sužeistų rusų karių. Daugelis jų – iš neturtingų regionų, kur žmonės eina į kariuomenę dėl pinigų. Tačiau ir Rusijos visuomenėje auga nuovargis, nors jis griežtai slopinamas propagandos ir represijų.
Technologijų karas: kas laimi inovacijų lenktynėse
Ukrainos karas tapo savotišku poligonu naujausioms karinėms technologijoms. Dronai – nuo mažų FPV dronų iki didelių smūginių bepiločių – pakeitė karo veidą. Ukraina šioje srityje pademonstruoja įspūdingą inovatyvumą, kurdama pigius, bet efektyvius dronus, kurie naikina rusų tankus ir šarvuotus transporterius.
Elektroninis karas taip pat įgavo nepaprastą reikšmę. Abi pusės naudoja sudėtingas trukdžių sistemas, bando užkirsti kelią priešo dronams ir raketoms. Ukrainiečiai sugebėjo sukurti efektyvias sistemas rusų Shahed dronų numušimui, nors tai reikalauja didžiulių išteklių.
Kibernetinis karas vyksta lygiagrečiai su tradiciniu. Rusijos įsilaužimai į Ukrainos infrastruktūros sistemas, bandymai sutrikdyti ryšius ir elektros tiekimą yra nuolatiniai. Ukraina, savo ruožtu, vykdo kibernetines atakas prieš Rusijos valdžios ir verslo sistemas. Šis karas vyksta tyliai, bet jo poveikis gali būti lygiagretus artilerijos smūgiams.
Tarptautinė dimensija: kas palaiko Rusiją
Nors Vakarai vieningai palaiko Ukrainą, Rusija taip pat turi sąjungininkų ir rėmėjų. Kinija, nors oficialiai skelbiasi neutrali, faktiškai teikia Rusijai ekonominę paramą, perka jos naftą ir dujas, tiekia dvejopo panaudojimo technologijas. Be Kinijos rinkos, Rusijos ekonomika būtų patyrusi daug sunkesnį smūgį.
Iranas tapo vienu svarbiausių Rusijos ginklų tiekėjų. Shahed dronai, kuriuos Rusija naudoja masiniams smūgiams Ukrainos miestams, yra Irano gamybos. Šalys taip pat bendradarbiauja raketų technologijų srityje. Šiaurės Korėja, savo ruožtu, tiekia Rusijai artilerijos sviedinius ir, kaip pranešama žvalgybos šaltiniai, net karius.
Ši tarptautinė dimensija rodo, kad karas Ukrainoje yra ne tik regioninis konfliktas, bet ir globalinio geopolitinio persigrupavimo dalis. Formuojasi dvi stovyklos: Vakarai su sąjungininkais prieš Rusiją su jos partneriais. Tai primena Šaltojo karo logiką, tik dabar frontų linijos eina kitaip.
Kas laukia 2025-ųjų pabaigoje: realistiniai scenarijai
Bandant prognozuoti karo eigą, ekspertai išskiria kelis galimus scenarijus. Pirmas – status quo išlaikymas, kai frontai lieka panašiose pozicijose, o karas virsta ilgalaikiu išsekinimu. Tai dabar atrodo labiausiai tikėtinas variantas. Nei Rusija, nei Ukraina neturi pakankamai jėgų lemiamam proveržiui.
Antras scenarijus – Ukrainos kontrofensyva, jei Vakarai suteiks pakankamai ginklų ir amunicijos. Tačiau 2023 metų kontrofensyvos patirtis parodė, kad pralaužti gerai įtvirtintas rusų gynybos linijas yra nepaprastai sunku ir brangu. Be to, Ukraina patiria vis didesnį žmogiškųjų išteklių trūkumą.
Trečias scenarijus – Rusijos proveržis, jei Vakarų parama Ukrainai drastiškai sumažės. Tai galėtų įvykti, jei JAV pasikeistų politinė kryptis arba Europoje įsigalėtų politinės jėgos, pasisakančios prieš paramą Ukrainai. Tokiu atveju Ukrainos padėtis taptų kritiška.
Ketvirtas, mažiausiai tikėtinas, bet ne neįmanomas scenarijus – staigus Rusijos režimo žlugimas dėl vidinių priežasčių. Ekonominė krizė, elito susiskaldymas, visuomenės nepasitenkinimas – visa tai teoriškai galėtų sukelti politinę krizę Rusijoje. Tačiau kol kas tokių ženklų nematyti.
Realistiškai vertinant, karas tikriausiai tęsis dar mažiausiai metus ar dvejus. Greita pergalė nė vienai pusei nėra įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Daug priklausys nuo to, kaip ilgai Vakarai išlaikys paramą Ukrainai, kaip vystysis Rusijos vidinė situacija ir ar pavyks rasti kokį nors diplomatinį sprendimą. Ukrainiečiams tai reiškia dar ilgus mėnesius kančių ir netikrumo, o pasauliui – tęsiamąsi geopolitinę įtampą su visomis jos pasekmėmis ekonomikai ir saugumui.