Jau daugiau nei trejus metus Europoje vyksta karas, kuris sukrėtė visą pasaulį ir pakeitė geopolitinę tvarką. 2022 metų vasario 24 dieną Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, nors konfliktas iš tikrųjų prasidėjo dar 2014-aisiais, kai buvo aneksuotas Krymas ir prasidėjo kovos Donbase. Šis konfliktas tapo didžiausiu karu Europoje nuo 1945-ųjų, pareikalavęs šimtų tūkstančių gyvybių ir perkrovęs milijonų žmonių likimus.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl niekas nesustabdė
Daugelis mano, kad karas prasidėjo staiga, bet tai toli gražu ne tiesa. Įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos kaupėsi dešimtmečius, o ypač paaštrėjo po 2014 metų Maidano revoliucijos, kai ukrainiečiai nuvertė prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių. Rusija į tai sureagavo žaibiškai – aneksavo Krymą ir pradėjo remti separatistus Donecko ir Luhansko regionuose.
Vakarų šalys tuomet pasirinko santūrią reakciją – įvedė sankcijas, bet ne tokias griežtas, kad sustabdytų Vladimirą Putiną. Minsko susitarimai, kurie turėjo užbaigti konfliktą Donbase, tapo tik laikino paliaubų priedanga. Kaip vėliau prisipažino buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, šie susitarimai Ukrainai davė laiko sustiprinti savo kariuomenę.
2021-ųjų pabaigoje Rusija pradėjo telkti dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainos sienų. Žvalgybos tarnybos perspėjo apie artėjančią invaziją, bet daugelis nepatikėjo, kad XXI amžiuje galimas toks mastelis. Net Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai ragino neskleisti panikos. O tada atėjo vasario 24-oji.
Pirmieji karo mėnesiai: nuo Kijevo iki Mariupolio tragedijos
Rusijos planas buvo aiškus – žaibiškai užimti Kijevą, nuversti Zelenskio vyriausybę ir paskirti lojalų režimą. Į sostinę pajudėjo ilgiausia pasaulyje karinė kolona, o desantininkai bandė užimti Hostomelio oro uostą. Bet kažkas nepavyko.
Ukrainiečiai gynėsi atkakliau nei kas tikėjosi. Zelenskis nepabėgo iš šalies, kaip siūlė amerikiečiai, o pasiliko ir tapo pasipriešinimo simboliu. Jo žodžiai „Man reikia šaudmenų, ne pavėžėjimo” nuskambėjo visame pasaulyje. Rusijos pajėgos įstrigo Kijevo priemiesčiuose, patyrė didelių nuostolių ir balandžio pradžioje buvo priverstos atsitraukti.
Tačiau atsitraukdami rusai paliko siaubo vaizdus. Buča, Irpinas, Hostomel – šie miestai tapo masinių žudynių simboliais. Gatvėse gulėjo civilių lavonai, rūsiuose – kankinimo pėdsakai. Tarptautiniai tyrėjai vėliau dokumentavo tūkstančius karo nusikaltimų atvejų.
Kol dėmesys buvo sutelktas į šiaurę, pietuose vyko kita tragedija. Mariupolis, uostamiestis prie Azovo jūros, buvo apsuptas ir bombarduojamas tris mėnesius. Žuvo tūkstančiai civilių, miestas virto griuvėsiais. Paskutiniai gynėjai „Azovstal” gamykloje priešinosi iki gegužės, kol pagaliau pasidavė. Rusija užėmė sausumos koridorių į Krymą, bet kaina buvo apokaliptinė.
Fronto linijos stabilizavimas ir ilgas apsikasų karas
Po nesėkmių šiaurėje Rusija permetė pajėgas į rytus ir pietus. Prasidėjo ilgas, kruvinas mūšis už Donbasą. Severodonetsk, Lysyčansk, Bachmut – šie miestai tapo malūnais, kuriuose žuvo dešimtys tūkstančių karių iš abiejų pusių.
Karas įgavo Pirmojo pasaulinio karo bruožų – apsikasai, artilerijos dvikovos, centimetrais matuojamas progresas. Rusija turėjo pranašumą artilerijoje ir šaudmenų kiekiu, Ukraina – geresniu karių motyvavimu ir vis daugiau Vakarų ginklų. HIMARS raketų sistemos leido ukrainiečiams smogti rusų tiekimo linijoms ir štabams, keisdamos karo dinamiką.
Rudenį Ukraina surengė dvi sėkmingas kontrofensyvas. Rugsėjį žaibiškai atsiėmė didžiąją Charkivo srities dalį, spalį – strategiškai svarbų Chersoną. Tai buvo didžiausi Ukrainos laimėjimai nuo karo pradžios. Rusija atsakė mobilizacija ir raketų smūgiais į civilinę infrastruktūrą, bandydama palikti ukrainiečius be elektros ir šilumos žiemą.
Vakarų pagalba: ginklai, pinigai ir politiniai žaidimai
Be Vakarų paramos Ukraina vargu ar būtų išlaikusi. JAV, Europos Sąjunga ir kitos šalys skyrė dešimtis milijardų dolerių karinei ir finansinei pagalbai. Bet ši pagalba atėjo ne iš karto ir ne tokia, kokios reikėjo.
Pirmomis karo dienomis Vokietija siūlė Ukrainai šalmus, o ne ginklus. Prireikė savaičių, kad Vakarai suprastų konflikto mastą. Palaipsniui pradėjo tekti vis sunkesni ginklai – pirmiausia sovietinės kilmės iš Rytų Europos sandėlių, vėliau vakarietiški – Javelin priešraketiniai kompleksai, Stinger oro gynybos sistemos, M777 haubicos.
Kiekvienas naujas ginklų tipas sukeldavo diskusijas apie „eskalaciją” ir „raudonas linijas”. Ukraina mėnesiais prašė tankų – gavo juos po metų. Prašė naikintuvų F-16 – žadėjo po dvejų metų. Šis dvejojimas kainavo gyvybių ir leido Rusijai įsitvirtinti užimtose teritorijose.
Sankcijos Rusijai taip pat buvo įvestos palaipsniui. Iš pradžių atrodė, kad jos sutriuškins rusų ekonomiką per kelias savaites. Realybė pasirodė sudėtingesnė – Rusija prisitaikė, rado naujus prekybos kelius per Kiniją, Turkiją, Indiją. Naftos ir dujų pajamos sumažėjo, bet ne taip drastiškai, kaip tikėtasi.
Kasdienybė karo sąlygomis: kaip gyvena ukrainiečiai
Už fronto linijos statistikos slypi milijonai asmeninių tragedijų. Daugiau nei 8 milijonai ukrainiečių tapo pabėgėliais užsienyje, dar milijonai – vidaus perkeltaisiais asmenimis. Šeimos išsisklaidė po visą Europą, vaikai mokosi svetimose mokyklose, suaugusieji bando įsikurti naujose šalyse.
Tie, kurie liko Ukrainoje, prisitaikė prie naujosios normalybės. Kijeve ir kituose didmiesčiuose gyvenimas tęsiasi – veikia kavinės, teatrai, parduotuvės. Bet visada yra pavojus – oro pavojaus sirenos gali sukauti bet kada. Žmonės išmoko atpažinti raketas pagal garsą, žino artimiausią slėptuvę, turi paruoštas evakuacijos kuprinės.
Elektros tiekimas tapo loterija, ypač po to, kai Rusija pradėjo sistemingai bombarduoti energetikos infrastruktūrą. Žiemą ukrainiečiai sėdėjo tamsoje ir šaltyje, kūrendami generatoriais ir žvakėmis. Ligoninės dirbo avariniais režimais, mokyklos perėjo į nuotolinį mokymą, verslai sustojo.
Fronto zonose situacija dar baisesnė. Miestai kaip Bachmut ar Avdijivka virto vaiduoklių miestais – tie, kurie neevakavosi, gyvena rūsiuose, be vandens, elektros, dujų. Kasdien artilerijos sviediniai ir raketos naikina tai, kas dar liko. Humanitarinė pagalba kartais negali pasiekti, nes per pavojinga.
Rusijos visuomenė ir karo propaganda
Kaip milijonai rusų palaiko arba bent toleruoja šį karą? Atsakymas slypi galingoje propagandos mašinoje ir represijose prieš bet kokį nesutarimą. Valstybinė televizija dieną naktį transliuoja vieną naratyvą – Rusija gina save nuo NATO agresijos, ukrainiečiai yra naciai, Vakarai nori sunaikinti Rusiją.
Nepriklausoma žiniasklaida buvo uždaryta per pirmas karo savaites. „Dožd”, „Echo Moskvy”, „Novaja Gazeta” – visi nutildyti arba priversti pasitraukti. Už karo vadimą karu gresia iki 15 metų kalėjimo. Už „diskreditavimą” armijos – baudos ir areštas. Dešimtys tūkstančių rusų emigravo, bijodami mobilizacijos ar persekiojimo.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad visi rusai yra zombiuoti. Dalis tikrai tiki propaganda, dalis bijo kalbėti, dalis tiesiog bando išgyventi ir ignoruoti politiką. Mobilizacija 2022 metų rudenį parodė, kad entuziazmas karui ribotas – šimtai tūkstančių vyriškių pabėgo iš šalies, kai tik buvo paskelbta mobilizacija.
Kas laukia toliau: scenarijai ir realybė
Po trejų metų karo niekas nebegali pasakyti, kada ir kaip jis baigsis. Ukraina oficialiai siekia atgauti visas teritorijas, įskaitant Krymą. Rusija nori įtvirtinti savo užkariavimus ir užkirsti kelią Ukrainos integracijai į NATO ir ES. Šie tikslai yra nesuderinami.
Fronte situacija įstrigusi. Rusija kontroliuoja apie 18 procentų Ukrainos teritorijos – Krymą, didžiąją Donbaso dalį ir sausumos koridorių tarp jų. Ukrainos 2023 metų vasaros kontrofensyva neįvykdė lūkesčių – per kelis mėnesius pavyko atsiimti tik kelias dešimtis kvadratinių kilometrų. Rusijos gynybos linijos pasirodė tvirtesnės nei tikėtasi, o minų laukai – tankesni.
2024-ieji atnešė naujų iššūkių. Vakarų pagalba sulėtėjo – JAV Kongrese respublikonai mėnesius blokavo naują pagalbos paketą, Europoje augo nuovargis ir populistinės partijos, raginančios „taikos derybų”. Rusija tuo tarpu padidino ginklų gamybą, perkelia ekonomiką į karo bėgius ir neskaičiuoja nuostolių.
Derybos atrodo tolimos. Trumpas susitikimas Stambule 2022 metų kovą nieko nedavė. Vėlesnės iniciatyvos – Kinijos „taikos planas”, Afrikos šalių misija, Vatikano tarpininkavimas – liko tik gestais. Kol Rusija mano, kad gali laimėti arba bent išlaikyti užimtas teritorijas, o Ukraina nenori kapitaliuoti, kautynės tęsis.
Ko šis karas išmokė pasaulį ir kur link einame
Šis konfliktas pakeitė tarptautinę tvarką labiau nei bet kas nuo Šaltojo karo pabaigos. Paaiškėjo, kad tarptautinė teisė ir sutartys veikia tik tol, kol yra jėga jas užtikrinti. Budapešto memorandumas, pagal kurį Ukraina atsisakė branduolinio ginklo mainais už saugumo garantijas, pasirodė beverčiu popieriaus skiautele.
Europa pabudo iš geopolitinės snaudulės. Šalys, kurios dešimtmečiais mažino gynybos biudžetus, dabar skuba ginkluotis. Vokietija paskelbė „Zeitenwende” – istorinį posūkį – ir padvigubino gynybos išlaidas. Švedija ir Suomija, dešimtmečius išlaikę neutralitetą, įstojo į NATO. Rytų Europa, kuri visada perspėjo apie Rusijos grėsmę, pagaliau buvo išgirsta.
Energetinis šantažas nepavyko taip, kaip Kremlius tikėjosi. Europa atsisakė rusų dujų greičiau nei kas tikėjo įmanoma. Nauji SGD terminalai, atsinaujinanti energetika, taupymas – per metus Europa sumažino priklausomybę nuo Rusijos nuo 40 iki beveik nulio procentų. Tai skaudu ekonomikai, bet įmanoma.
Tačiau pasaulis nėra vieningas. Vakarai palaiko Ukrainą, bet didžioji dalis pasaulio – Kinija, Indija, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys – išlieka neutralios arba net linksta į Rusijos pusę. Jie mato tai ne kaip agresiją prieš Ukrainą, o kaip Vakarų ir Rusijos konfliktą, kuriame jie nenori rinktis pusės. Tai rodo gilų skilimą tarp „globalaus Šiaurės” ir „globalaus Pietų”.
Ukrainiečiams šis karas – egzistencinė kova už išlikimą kaip tauta ir valstybė. Jie moka didžiausią kainą – gyvybėmis, sveikata, sunaikintais miestais, traumuotomis kartomis. Bet jie taip pat parodė pasauliui, kad demokratija ir laisvė vertos kovos, kad maža tauta gali priešintis imperijai, jei turi valią ir paramą. Koks bus šios kovos finalas, parodys laikas, bet viena aišku – Europa ir pasaulis po šio karo jau niekada nebus tokie, kokie buvo iki 2022 metų vasario 24-osios.