Šiuolaikinis karas jau seniai nebeatrodo taip, kaip įsivaizdavo strategai prieš šimtą ar net penkiasdešimt metų. XXI amžius atnešė tokių pokyčių, kad kartais net sunku suvokti, kur baigiasi tradicinis ginkluotas konfliktas ir prasideda kažkas visiškai naujo. Technologijos, informacija, kibernetinė erdvė – visa tai tapo tokia pat svarbia karo dalimi kaip tankai ar lėktuvai.
Hibridinis karas – kai frontas yra visur ir niekur
Vienas ryškiausių XXI amžiaus karo mokslo pokyčių – hibridinio karo koncepcijos atsiradimas. Tai ne kažkoks naujas terminas, kurį sugalvojo teoretikai kabinetuose. Tai realybė, kurią matome Ukrainoje, Sirijoje, net Baltijos šalyse.
Hibridinis karas jungia tradicinius karinius veiksmus su kibernetinėmis atakomis, dezinformacija, ekonominiu spaudimu, diplomatinėmis manipuliacijomis. Priešas nebepaskelbia karo oficialiai – jis tiesiog pradeda veikti. Žaliosios uniformos be atpažinimo ženklų Kryme 2014-aisiais tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip šiuolaikinis agresorius vengia tiesioginės atsakomybės.
Kas daro hibridinį karą tokį pavojingą? Visų pirma – sunkumas jį identifikuoti. Kai priešo tankai kerta sieną, viskas aišku. Bet kai socialiniuose tinkluose plinta dezinformacija, kai užsienio agentai finansuoja radikalias organizacijas, kai kibernetinės atakos paralyžuoja infrastruktūrą – ne visada aišku, ar tai jau karas, ar dar ne.
Dronai keičia mūšio lauko taisykles
Bepiločiai orlaiviai – štai kas tikrai pakeitė karo veidą per pastaruosius dešimt metų. Ir ne tik tie dideli, brangūs amerikietiški „Predatoriai” ar „Reaperai”. Karas Ukrainoje parodė, kad net pigūs komerciniai dronai, kuriuos galima nusipirkti internetu už kelis šimtus dolerių, gali būti mirtini ginklai.
Šiuolaikinis pėstininkas fronte be drono yra beveik aklas. Šie įrenginiai leidžia stebėti priešo pozicijas realiu laiku, koreguoti artilerijos ugnį, net numesti sprogmenis tiesiogiai į apkasus ar šarvuočių liukus. Azerbaidžanas 2020 metais Kalnų Karabache demonstravo, kaip masinis dronų panaudojimas gali sutriuškinti net gerai įsitvirtinusį priešą.
Bet tai tik pradžia. Jau kuriami droniniai būriai, kurie veiks autonomiškai, bendradarbiaudami tarpusavyje be žmogaus įsikišimo. Dirbtinis intelektas leis jiems priimti sprendimus kovos lauke greičiau nei bet kuris žmogus. Etinės problemos čia milžiniškos, bet technologinis progresas nesustoja.
Kibernetinis frontas – nematomos kovos
Jei kas nors dar abejoja, ar kibernetinės atakos yra tikras karas, pakanka prisiminti 2007 metų įvykius Estijoje. Šalies internetas buvo praktiškai paralyžuotas, neveikė bankai, vyriausybės svetainės, žiniasklaida. Arba 2010-ųjų „Stuxnet” virusas, kuris fiziškai sunaikino Irano branduolinės programos centrifugas.
Šiuolaikinė visuomenė yra neįtikėtinai pažeidžiama kibernetinėms atakoms. Elektros tinklai, vandens tiekimas, transporto sistema, finansai – visa tai valdoma kompiuterių. Ir visa tai gali būti užpulta nesant nė vieno kareivio priešo teritorijoje.
Kibernetinis karas turi unikalių savybių. Pirma, labai sunku nustatyti užpuoliką. Atakos gali būti maskuojamos, nukreipiamos per trečiąsias šalis. Antra, kibernetiniai ginklai gali būti panaudoti iš anksto – įdiegti priešo sistemose ir aktyvuoti tik prasidėjus konfliktui. Trečia, gynybos nuo tokių atakų organizavimas reikalauja visiškai kitokių kompetencijų nei tradicinė kariuomenė.
Informacinis karas – mūšis už protus
Propagandą kariavo visada, bet XXI amžius suteikė jai naujų galimybių. Socialiniai tinklai, algoritmai, kurie formuoja tai, ką matome, dirbtinio intelekto generuojamas turinys – visa tai sukuria informacinę aplinką, kurioje tikrovę vis sunkiau atskirti nuo melo.
„Deepfake” technologijos jau leidžia sukurti įtikinamą vaizdo ar garso įrašą, kuriame politikas ar karinis vadas sako tai, ko niekada nesakė. Botų armijos gali per kelias valandas išplatinti bet kokią žinią milijonams žmonių. Algoritmai gali tiksliai nustatyti, kurie asmenys yra labiausiai pažeidžiami tam tikrai propagandai.
Rusijos veiksmai prieš 2016 metų JAV rinkimus ar „Brexit” referendumą parodė, kaip informacinės operacijos gali paveikti net stipriausių demokratijų politinius procesus. Ir tai tik pradžia – technologijos tobulėja greičiau nei visuomenė mokosi joms priešintis.
Miestų mūšiai – XXI amžiaus realybė
Dar vienas ryškus šiuolaikinio karo bruožas – vis daugiau mūšių vyksta miestuose. Mosulis, Alepo, Mariupolis – šie pavadinimai tapo sinonimais baisaus miestų naikinimo. Kodėl taip atsitinka?
Visų pirma, vis daugiau žmonių gyvena miestuose. Jei nori kontroliuoti šalį, turi kontroliuoti jos miestus. Antra, miestai suteikia gynėjams milžinišką pranašumą – kiekvienas pastatas gali tapti tvirtove, kiekviena gatvė – spąstais. Trečia, šiuolaikinės technologijos, tokios kaip prieštankiniai ginklai, leidžia nedidelėms gynėjų grupėms efektyviai priešintis net gerokai stipresniam priešui.
Bet miestų mūšiai yra baisūs. Civilių aukos, infrastruktūros sunaikinimas, humanitarinė katastrofa – visa tai neišvengiamai lydi tokius mūšius. Kariuomenės, kurios buvo ruošiamos karui atvirose erdvėse, turi mokytis visiškai kitokių įgūdžių. Mažų padalinių savarankiškumas, gebėjimas veikti be nuolatinio ryšio su vadaviete, artimos kovos įgūdžiai – visa tai tampa kritiškai svarbu.
Dirbtinis intelektas ir autonominiai ginklai
Galbūt didžiausias iššūkis karo mokslui XXI amžiuje – dirbtinio intelekto integracija į karines sistemas. Jau dabar DI naudojamas žvalgybos duomenų analizei, taikinių atpažinimui, logistikos optimizavimui. Bet tai tik pradžia.
Kuriami autonominiai ginklai, kurie patys priima sprendimus dėl taikiniu pasirinkimo ir sunaikinimo. Tai gali būti dronai, kurie patys ieško ir atakuoja priešo tanku, ar povandeniniai robotai, medžiojantys priešo laivus. Tokių sistemų pranašumai akivaizdūs – jos veikia greičiau nei žmogus, nejaučia baimės ar nuovargio, gali veikti aplinkoje, kur žmogus negalėtų išgyventi.
Bet etinės problemos čia milžiniškos. Ar galime leisti mašinai priimti sprendimą dėl žmogaus gyvybės ar mirties? Kas atsakingas, jei autonominis ginklas nužudo civilius? Kaip užtikrinti, kad tokios sistemos nebus įsilaužta ar manipuliuojama? Tarptautinė bendruomenė dar tik pradeda diskutuoti apie šiuos klausimus, o technologijos jau čia.
Erdvė – nauja karo arena
Kosmosas seniai nebe taikios tyrinėjimų erdvė. Palydovai yra kritiškai svarbūs šiuolaikiniam karui – jie užtikrina ryšį, navigaciją, žvalgybą, ankstyvojo perspėjimo sistemas. Ir todėl jie tampa taikiniais.
JAV, Rusija, Kinija, Indija – visos šios šalys jau demonstravo gebėjimą numušti palydovus. Kuriami specialūs „žudikai palydovai”, kurie gali priartėti prie priešo palydovo ir jį sunaikinti ar išjungti. Lazeriniai ginklai gali apakinti palydovų jutiklius. Elektroninio karo priemonės gali trukdyti palydovų signalams.
Karas kosmose būtų katastrofiškas. Sunaikinti palydovai sukurtų šiukšlių debesį, kuris galėtų padaryti tam tikras orbitas nenaudojamas dešimtmečiams. Šiuolaikinė civilizacija, priklausoma nuo GPS, palydovinės televizijos, interneto, meteorologinių prognozių, staiga atsidurtų aklavietėje.
Ko galime pasimokyti ir kaip pasirengti
Žvelgiant į visus šiuos pokyčius, akivaizdu, kad XXI amžiaus karas yra kompleksiškas, daugiasluoksnis reiškinys. Jis vyksta ne tik fizinėje erdvėje, bet ir kibernetinėje, informacinėje, kosminėje. Jis jungia pažangiausias technologijas su senomis, patikrintomis taktikomis.
Šalims, norinčioms užtikrinti savo saugumą, reikia investuoti ne tik į tankus ir lėktuvus. Kibernetinė gynyba, informacinio atsparumo ugdymas, dronų technologijos, dirbtinio intelekto tyrimai – visa tai tampa lygiai taip pat svarbu. Bet svarbiausia – reikia lankstumo, gebėjimo greitai adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų.
Mažos šalys, tokios kaip Baltijos valstybės, negali konkuruoti su didžiosiomis galybėmis kiekybiškai. Bet jos gali investuoti į išmaniąsias technologijas, į kibernetinę gynybą, į visuomenės atsparumą hibridinėms grėsmėms. Estijos patirtis kibernetinės gynybos srityje rodo, kad net nedidelė šalis gali tapti lydere tam tikrose srityse.
Visuomenė irgi turi būti pasirengusi. Kritinio mąstymo ugdymas, gebėjimas atpažinti dezinformaciją, supratimas apie šiuolaikines grėsmes – visa tai turėtų būti švietimo sistemos dalis. Nes XXI amžiaus karas – tai ne tik karių reikalas. Tai liečia kiekvieną iš mūsų.
Technologijos ir toliau keis karo veidą. Galbūt ateis laikas, kai žmonės išvis nebedalyvaus mūšiuose – robotai kovos prieš robotus. O gal dirbtinis intelektas taps toks protingas, kad karas taps nebeįmanomas ar beprasmis. Bet kol kas realybė tokia – turime gyventi pasaulyje, kur karas evoliucionuoja greičiau nei bet kada anksčiau, ir turime būti pasirengę su tuo susidoroti.