Rusijos invazija į Ukrainą ne tik sukėlė didžiausią karinį konfliktą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, bet ir iškėlė klausimą, kaip tarptautinė bendruomenė gali patraukti atsakomybėn už masinius civilių žudymus, kankinimus ir kitus žiaurumus. Nuo 2022 metų vasario įvykių pradžios tarptautinės organizacijos, žurnalistai ir patys ukrainiečiai kruopščiai renka įrodymus apie galimus karo nusikaltimus. Šis procesas yra sudėtingas, pavojingas ir reikalaujantis ypatingos kruopštumo, nes kiekvienas surinktas įrodymas gali vėliau tapti svarbiu dokumentu tarptautiniuose teismuose.
Kas renka įrodymus ir kodėl tai svarbu dabar
Įrodymų rinkimas prasideda beveik tuo pačiu metu, kai įvyksta nusikaltimas. Ukrainoje šiuo metu veikia kelios dešimtys tarptautinių ir vietinių organizacijų, kurių pagrindinis tikslas – dokumentuoti karo nusikaltimus. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) pradėjo tyrimą dar 2022 metų kovo pradžioje, o Ukrainos generalinė prokuratūra įsteigė specialius skyrius, kurie dirba išimtinai su karo nusikaltimais.
Problema ta, kad įrodymai gali būti sunaikinti labai greitai. Rusijos pajėgos dažnai grįžta į tas pačias teritorijas ir bando užmaskuoti savo nusikaltimus – užkasa palaikus, sudegina pastatus, naikina dokumentus. Todėl kiekviena diena yra kritiškai svarbi. Žmonės, kurie dirba šioje srityje, dažnai rizikuoja savo gyvybėmis, kad suspėtų užfiksuoti įkalčius kol jie dar egzistuoja.
Be tarptautinių institucijų, svarbų vaidmenį atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. „Human Rights Watch”, „Amnesty International”, „Physicians for Human Rights” ir daugelis kitų organizacijų turi savo tyrėjų komandas Ukrainoje. Jie dirba kartu su vietiniais gyventojais, kurie dažnai yra vieninteliai liudytojai to, kas įvyko jų miestuose ir kaimuose.
Kokius įrodymus reikia surinkti ir kaip tai daroma
Karo nusikaltimų dokumentavimas nėra toks paprastas kaip nufotografuoti sunaikintą pastatą. Tarptautiniai teismai reikalauja labai konkrečių įrodymų, kurie atitiktų griežtus standartus. Pirma, reikia įrodyti, kad nusikaltimas iš tikrųjų įvyko. Antra, reikia nustatyti, kas už jį atsakingas. Trečia, reikia įrodyti, kad tai nebuvo atsitiktinumas ar karo metu neišvengiama nelaimė, o tyčinis veiksmas.
Tyrėjai renka kelių tipų įrodymus. Fiziniai įrodymai – tai raketos nuolaužos, kulkų tūtelės, sprogmenų likučiai. Kiekvienas toks objektas gali būti identifikuotas ir susietas su konkrečiu ginklu ar ginklų sistema, kuri priklauso konkrečiai karinei daliai. Pavyzdžiui, jei miestelyje rasta raketa „Kalibr”, kuri galėjo būti paleista tik iš Rusijos karo laivo Juodojoje jūroje, tai jau konkretus įrodymas.
Liudijimai yra kitas svarbus įrodymų šaltinis. Tyrėjai kalbina išgyvenusiuosius, liudytojus, kartais net pačius kareivius, kurie pabėgo ar buvo paimti į nelaisvę. Šie pokalbiai turi būti vedami labai atsargiai, nes žmonės yra patyrę traumą ir jų prisiminimai gali būti iškraipyti. Profesionalūs tyrėjai naudoja specialias interviu technikas, kurios padeda gauti patikimą informaciją nepakenkiant žmogaus psichologinei būklei.
Skaitmeniniai įrodymai šiame kare tapo ypač svarbūs. Palydoviniai vaizdai, vaizdo įrašai iš dronų, socialinių tinklų įrašai, telefonų pokalbių įrašai – visa tai gali būti panaudota teisme. Organizacijos kaip „Bellingcat” specializuojasi būtent tokių įrodymų analizėje. Jie sugeba nustatyti tikslią vietą, laiką ir aplinkybes, kuriomis buvo padarytas konkretus vaizdo įrašas ar nuotrauka.
Bučos, Mariupolio ir kitų vietų atvejis
Buča tapo simboliu Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Kai ukrainiečių pajėgos 2022 metų kovo pabaigoje atsiėmė šį Kijevo priemiestį, pasaulis pamatė šokiruojančius vaizdus – gatvėse gulėjo civilių kūnai, kai kurie su surištomis rankomis už nugaros, kai kurie su akivaizdžiais kankinimų pėdsakais. Rusija iš karto pradėjo tvirtinti, kad tai inscenizacija, tačiau įrodymų kiekis buvo toks didelis, kad šias pretenzijas paneigti nebuvo sunku.
Tyrėjai surinko palydovinius vaizdus, kurie rodė, kad kūnai gatvėse gulėjo jau tada, kai miestas buvo rusų kontrolėje. Buvo surinkti liudijimai iš vietinių gyventojų, kurie matė, kaip rusų kareiviai šaudė civilinius gyventojus. Buvo atlikti teismo medicinos tyrimai, kurie parodė, kad žmonės buvo nužudyti šūviais iš arti, o kai kurie prieš tai buvo kankinami. Visa ši informacija buvo kruopščiai dokumentuota ir perduota tarptautiniams tyrėjams.
Mariupolis yra kitoks atvejis, nes miestas buvo beveik visiškai sunaikintas, o dauguma gyventojų arba žuvo, arba buvo išvežti į Rusiją. Čia įrodymų rinkimas yra daug sudėtingesnis. Tyrėjai remiasi palydoviniais vaizdais, kurie rodo miesto naikinimo eigą, liudijimais iš žmonių, kuriems pavyko pabėgti, ir skaitmeniniais įrodymais – vaizdo įrašais, kuriuos gyventojai filmavo savo telefonais ir vėliau sugebėjo persiųsti.
Vienas iš labiausiai dokumentuotų nusikaltimų Mariupolyje – teatro bombardavimas 2022 metų kovo 16 dieną. Prieš pastatą buvo aiškiai parašyta rusų kalba „VAIKAI”, tačiau rusų aviacija vis tiek jį subombardavo. Žuvo šimtai žmonių, kurie ten slėpėsi. Palydoviniai vaizdai, liudytojai ir kiti įrodymai aiškiai rodo, kad tai buvo tyčinis smūgis į civilinį objektą.
Technologijos ir šiuolaikiniai metodai
Šis karas vyksta skaitmeniniame amžiuje, ir tai keičia įrodymų rinkimo būdus. Kiekvienas žmogus su telefonu gali tapti dokumentuotoju. Ukrainiečiai aktyviai filmuoja ir fotografuoja viską, kas vyksta, ir šie įrašai tampa svarbiais įrodymais. Tačiau čia iškyla ir problemų – kaip įsitikinti, kad vaizdo įrašas autentiškas? Kaip nustatyti, kada ir kur jis buvo padarytas?
Čia į pagalbą ateina atviro kodo žvalgybos (OSINT) specialistai. Jie naudoja įvairius įrankius, kad patikrintų skaitmeninių įrodymų autentiškumą. Pavyzdžiui, jie gali palyginti vaizdo įraše matomus pastatus su Google Maps vaizdais, patikrinti oro sąlygas tą dieną, analizuoti šešėlių kryptį, kad nustatytų tikslų laiką. Jie gali net identifikuoti konkrečius kareivius pagal jų uniformas, ženkliukus ar kitus požymius.
Dirbtinis intelektas taip pat pradedamas naudoti šioje srityje. AI gali analizuoti tūkstančius vaizdo įrašų ir nuotraukų, ieškodamas specifinių požymių – tam tikrų ginklų, uniformų, transporto priemonių. Tai leidžia daug greičiau apdoroti milžinišką informacijos kiekį, kurį būtų neįmanoma peržiūrėti rankiniu būdu.
Tačiau technologijos turi ir trūkumų. Rusija taip pat naudoja technologijas, kad užmaskuotų savo nusikaltimus. Jie trukdo palydoviniams stebėjimams, naikina skaitmeninę informaciją, skleidžia dezinformaciją socialiniuose tinkluose. Todėl tyrėjai turi būti labai atsargūs ir tikrinti kiekvieną įrodymą iš kelių šaltinių.
Teismo medicinos ekspertizės ir masinio kapai
Vienas iš sunkiausių, bet būtinų įrodymų rinkimo aspektų yra darbas su žuvusiųjų kūnais. Ukrainoje buvo rasta dešimtys masinių kapų, kuriuose palaidoti civiliai gyventojai. Kiekvienas toks kapas turi būti kruopščiai ištirtas, kiekvienas kūnas identifikuotas, o mirties priežastis nustatyta.
Šį darbą atlieka teismo medicinos ekspertai iš Ukrainos ir tarptautinės komandos. Jie naudoja DNR analizę, dantų įrašus, asmeninius daiktus ir kitus metodus, kad identifikuotų aukas. Tai labai svarbu ne tik teisingumo, bet ir humanitariniais sumetimais – šeimos turi teisę žinoti, kas nutiko jų artimiesiems.
Teismo medicinos tyrimai taip pat padeda nustatyti, kaip žmonės mirė. Ar tai buvo šūvis į pakaušį? Ar yra kankinimų pėdsakų? Ar žmogus buvo gyvas, kai buvo palaidotas? Visi šie detalės yra kritiškai svarbios, nes padeda nustatyti nusikaltimo pobūdį ir sunkumą.
Problema ta, kad tokių ekspertų trūksta. Ukraina turi ribotą skaičių specialistų, kurie gali atlikti tokius tyrimus, o tarptautinės komandos negali dirbti visose vietose vienu metu. Be to, darbas su kūnais yra psichologiškai labai sunkus, ir daugelis specialistų patiria antrinio traumos streso.
Teisiniai iššūkiai ir tarptautinė teisė
Net ir surinkus daugybę įrodymų, lieka klausimas – kaip juos panaudoti? Tarptautinis baudžiamasis teismas gali tirti nusikaltimus, bet jo jurisdikcija yra ribota. TBT gali teisti asmenis, bet ne valstybes. Tai reiškia, kad reikia nustatyti konkrečius kaltininkus – nuo eilinių kareivių iki aukščiausio lygio vadų.
Čia iškyla sudėtinga vadovavimo grandinės problema. Kaip įrodyti, kad įsakymas žudyti civilius atėjo iš Maskvos? Kaip susieti konkrečius nusikaltimus su aukštais kariniais vadais ar net su pačiu Vladimiru Putinu? Tai reikalauja ne tik fizinių įrodymų, bet ir dokumentų, komunikacijos įrašų, liudijimų iš pačios Rusijos karinės sistemos.
Ukraina taip pat veda savo teismus. Jau buvo keletas bylų, kai rusų kareiviai buvo nuteisti už karo nusikaltimus Ukrainos teismuose. Pirmasis toks atvejis buvo 2022 metų gegužę, kai 21 metų rusų kareivis Vadimas Šišimarinas buvo nuteistas už senyvo civilinio vyro nužudymą. Tai buvo simboliškai svarbu, nors suprantama, kad didžioji dauguma kaltininkų niekada nebus patraukti atsakomybėn Ukrainos teismuose.
Yra ir kitos teisinės iniciatyvos. Europos Sąjunga padeda Ukrainai kurti specialų tribunolą, kuris galėtų tirti agresiją kaip tokią. Tai būtų naujas precedentas tarptautinėje teisėje, nes iki šiol nebuvo specialaus teismo, kuris tirtų valstybės agresiją po Niurnbergo tribunolo.
Kaip paprastas žmogus gali prisidėti
Gali atrodyti, kad įrodymų rinkimas yra tik profesionalų darbas, bet iš tikrųjų kiekvienas gali prisidėti. Jei esate Ukrainoje ar turite informacijos apie galimus karo nusikaltimus, yra keletas dalykų, kuriuos galite padaryti.
Pirma, dokumentuokite viską, ką matote. Fotografuokite ir filmuokite, bet būkite atsargūs – jūsų saugumas yra svarbiausias. Jei matote karo nusikaltimą vykstantį, nepamirškite užfiksuoti datą, laiką ir vietą. Jei įmanoma, įrašykite GPS koordinates. Kuo daugiau detalių, tuo geriau.
Antra, saugokite tuos įrašus. Nesiųskite jų per neužšifruotus kanalus, nes jie gali būti perimti. Naudokite saugias platformas kaip Signal ar ProtonMail. Padarykite kelias kopijas – išsaugokite debesyje, išoriniame kietajame diske, persiųskite patikimiems žmonėms.
Trečia, praneškite apie tai atitinkamoms organizacijoms. Ukrainos generalinė prokuratūra turi specialią karštąją liniją karo nusikaltimams pranešti. Tarptautinis baudžiamasis teismas taip pat priima informaciją iš liudytojų. Nevyriausybinės organizacijos kaip „Human Rights Watch” ar „Amnesty International” turi savo kanalus informacijai gauti.
Ketvirta, jei esate liudytojas, būkite pasirengę duoti parodymą. Tai gali būti baisu ir sunku, bet jūsų liudijimas gali būti kritiškai svarbus. Profesionalūs tyrėjai padės jums per šį procesą ir užtikrins jūsų saugumą.
Ilgas kelias į teisingumą
Reikia suprasti, kad teisingumas karo nusikaltimų bylose nėra greitas. Niurnbergo tribunolas prasidėjo praėjus metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolas dirbo daugiau nei 20 metų. Ruandos genocido bylos tęsiasi iki šiol, praėjus beveik 30 metų nuo įvykių.
Tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas. Priešingai – kiekvienas surinktas įrodymas, kiekvienas dokumentuotas nusikaltimas yra žingsnis link teisingumo. Net jei kai kurie kaltininkai niekada nebus nuteisti, istorinė tiesa bus užfiksuota. Būsimos kartos žinos, kas iš tikrųjų įvyko Ukrainoje 2022-2024 metais.
Be to, pats įrodymų rinkimo procesas turi atgrasomąjį poveikį. Kai Rusijos kareiviai žino, kad jų veiksmai yra dokumentuojami, kai jie supranta, kad gali būti patraukti atsakomybėn net praėjus metams ar dešimtmečiams, kai kurie iš jų galbūt pagalvos du kartus prieš vykdydami nusikalstamus įsakymus.
Ukrainoje šiuo metu vyksta bene didžiausias karo nusikaltimų dokumentavimo projektas istorijoje. Surinkta jau dešimtys tūkstančių liudijimų, šimtai tūkstančių nuotraukų ir vaizdo įrašų, terabaitai skaitmeninių duomenų. Visa ši informacija bus analizuojama dar daugelį metų. Tai yra ne tik teisinis, bet ir istorinis projektas – būsimoms kartoms bus paliktas išsamus įrašas apie tai, kas nutiko, kai viena valstybė nusprendė brutaliai pulti savo kaimyną. Ir nors kelias į teisingumą yra ilgas ir vingiuotas, kiekvienas surinktas įrodymas yra dar vienas akmuo, ant kurio bus statoma ateities taika ir atsakomybė už padarytus nusikaltimus.