Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės šeima įsivėlė į žemgrobystės skandalą
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorės šeima atsidūrė visuomenės dėmesio centre po to, kai paaiškėjo, kad jie valstybinėje žemėje elgiasi tarsi nuosavoje. Skandalas išryškėjo, kai vietiniai gyventojai ir aplinkosaugininkai pastebėjo, kad direktorės artimieji neteisėtai užtvėrė dalį valstybinės žemės Juodkrantėje ir įrengė joje privačią poilsio zoną.
Kaip parodė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) atliktas tyrimas, direktorės vyras ir sūnus be jokių leidimų pasisavino beveik 8 arus valstybinės žemės, esančios UNESCO saugomoje teritorijoje. Šiame plote jie pastatė pavėsinę, įrengė laužavietę ir net pasodino dekoratyvinių augalų, taip sukurdami privatų kiemą greta oficialiai nuomojamo sklypo.
Neteisėtai užimtoje teritorijoje buvo pastebėti ir kiti savivalės požymiai – laikini statiniai, suoliukai ir net automobilio stovėjimo aikštelė, nors transporto priemonių judėjimas šioje Kuršių nerijos dalyje yra griežtai ribojamas.
Institucijų reakcija ir teisiniai aspektai
Aplinkos ministerija, gavusi NŽT išvadas, pradėjo tarnybinį patikrinimą. Ministras Simonas Gentvilas pareiškė, kad „tokio pobūdžio veiksmai, ypač iš pareigūnų, atsakingų už gamtos apsaugą, yra visiškai nepriimtini ir kelia rimtų abejonių dėl jų tinkamumo eiti pareigas”.
Teisininkai pabrėžia, kad pagal Lietuvos įstatymus, savavališkas valstybinės žemės užėmimas gali užtraukti ne tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę. Baudos už tokius pažeidimus siekia nuo 1000 iki 6000 eurų, o piktybiniais atvejais gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis komentavo: „Šis atvejis ypač jautrus, nes kalbame apie UNESCO paveldo objektą, kur bet koks neteisėtas žemės naudojimas kelia grėsmę unikaliai ekosistemai ir kultūriniam kraštovaizdžiui”.
Ankstesni precedentai ir sisteminės problemos
Deja, tai ne pirmas kartas, kai Kuršių nerijoje kyla žemės naudojimo skandalai. 2018 metais buvo atskleista, kad Neringos savivaldybės teritorijoje net 15 sklypų buvo neteisėtai privatizuoti, o 2020 metais Nidoje buvo nugriauti keli nelegalūs statiniai valstybinėje žemėje.
Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovas Rimantas Braziulis teigia, kad „problema yra sisteminė – Kuršių nerijos žemė yra itin vertinga, o kontrolės mechanizmai nepakankamai efektyvūs. Kai net už apsaugą atsakingų institucijų vadovai dalyvauja tokiose schemose, tai rodo giliai įsišaknijusią problemą”.
Specialistai pastebi, kad Kuršių nerijoje žemės kaina gali siekti 10-15 tūkst. eurų už arą, todėl pasisavinti 8 arai reiškia potencialią 80-120 tūkst. eurų naudą.
Pareigūnų atsakomybės šešėlyje
Šis skandalas iškėlė rimtų klausimų dėl atsakomybės ir skaidrumo valstybinėse institucijose. Kaip gali nacionalinio parko direktorė, kurios pareiga saugoti unikalią gamtą, leisti savo šeimai pažeidinėti įstatymus? Ar tai vienetinis atvejis, ar gilesnės problemos simptomas?
Visuomenės pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis yra trapus. Kai pareigūnai, atsakingi už gamtos apsaugą, patys tampa pažeidėjais, tai ne tik pakerta pasitikėjimą, bet ir sukuria pavojingą precedentą. Jei valstybinės žemės apsauga Kuršių nerijoje nori būti efektyvi, ji turi prasidėti nuo pačių prižiūrėtojų sąžiningumo ir skaidrumo.
Pilietinės visuomenės aktyvistai jau rengia peticiją, reikalaujančią ne tik ištirti šį konkretų atvejį, bet ir peržiūrėti visą valstybinės žemės kontrolės sistemą Lietuvos saugomose teritorijose. Tik taip galima užtikrinti, kad mūsų unikalus gamtos paveldas būtų išsaugotas ateities kartoms, o ne tapęs kelių privilegijuotųjų asmenine oaze.
Kai sargai tampa plėšikais
Kuršių nerijos atvejis tapo skaudžiu priminimų, kad net ir geriausios sistemos gali būti pažeidžiamos iš vidaus. Nacionalinio parko direktorės šeimos elgesys atskleidžia gilesnę problemą – kai institucijos, sukurtos saugoti visuomenės turtą, tampa įrankiu jį pasisavinti. Ši istorija primena senąją romėnų išmintį: „Quis custodiet ipsos custodes?” – kas prižiūrės pačius prižiūrėtojus?
Efektyvi valstybinės žemės apsauga reikalauja ne tik griežtesnės kontrolės, bet ir fundamentalių pokyčių institucijų kultūroje. Kol nepasiekėme tokio lygio, kiekvienas pilietis turi tapti budrių akių pora, stebinčia ir pranešančia apie galimus pažeidimus. Tik bendromis jėgomis galime apsaugoti tai, kas priklauso mums visiems – unikalų Kuršių nerijos kraštovaizdį, kuris yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio paveldas.