Arktikos ledynai nyksta akių mirksniu
Pastarųjų metų duomenys verčia net skeptikiausius mokslininkus nerimauti – Grenlandijos ir Antarktidos ledynai tirpsta tokiu greičiu, kokio dar niekas nebuvo matęs per visą stebėjimų istoriją. NASA ir Europos kosmoso agentūros palydoviniai matavimai rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius ledynų masės praradimo tempas padvigubėjo, o kai kuriais atvejais net patrigubėjo.
Grenlandijos ledynas, kuris yra antrasis pagal dydį pasaulyje, per metus praranda apie 280 milijardų tonų ledo. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – tai atitinka maždaug 112 milijonų olimpinių baseinų vandens. Antarktidoje situacija dar dramatiškesnė. Vakarų Antarktidos ledynas, ypač Thwaites’o ledkalnis, kuris yra pavadintas „Apokalipsės ledkalniu”, traukiasi tokiu greičiu, kad mokslininkai jau nebemato būdų, kaip sustabdyti šį procesą.
Kas vyksta po ledu ir kodėl tai svarbu
Daugelis žmonių mano, kad ledynai tirpsta tiesiog dėl to, kad oro temperatūra kyla. Tai tiesa, bet tik dalis visos istorijos. Pastarieji tyrimai atskleidė kur kas sudėtingesnį mechanizmą – šiltesnis vandenynas veikia ledynus iš apačios, ten kur jie susisiekia su jūra.
Okeanų temperatūra kyla lėčiau nei oro, bet vanduo yra daug efektyvesnis šilumos pernešėjas. Kai šiltesnės srovės pasiekia ledynų pagrindus, jos pradeda juos ardyti iš vidaus. Tai tarsi valgyti ledus iš vidaus – iš išorės jie dar atrodo normaliai, bet viduje jau tuščia. Kai ledyno pagrindas susilpnėja, visa struktūra tampa nestabili ir pradeda greičiau slinkti į vandenyną.
Mokslininkai iš Edinburgo universiteto nustatė, kad Grenlandijos ledyno tirpimo greitis priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo Atlanto vandenyno srovių pokyčių. Kai šiltesnės srovės pasiekia fjordus, kuriuose baigiasi ledynai, tirpimo greitis išauga net 50 procentų.
Vandens lygis kyla greičiau nei prognozuota
Pasaulio vandenynų lygio kilimas – tai ne abstrakti problema, kuri paveiks tik mūsų anūkus. Tai vyksta dabar, šiandien. Per pastaruosius 30 metų vandens lygis pakilo maždaug 10 centimetrų, ir pusė šio kilimo įvyko per pastaruosius 10 metų. Tai reiškia, kad procesas spartėja.
Jeigu Grenlandijos ledynas ištirptų visiškai, vandenynų lygis pakiltų 7 metrus. Antarktidos ledynas galėtų pakelti vandens lygį net 60 metrų. Žinoma, tai neįvyks per artimiausius dešimtmečius, bet net dalinis šių ledynų tirpimas sukelia rimtų problemų. Dabartinės prognozės rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos vandens lygis gali pakilti nuo 30 centimetrų iki metro, priklausomai nuo to, kaip greitai sugebėsime sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.
Tai gali pasirodyti nedaug, bet net 30 centimetrų pakėlimas reiškia, kad milijonai žmonių, gyvenančių pajūrio zonose, praras savo namus. Bangladeše, Maldyvuose, Nyderlanduose, Floridoje ir daugelyje kitų vietų jau dabar matomi potvynių dažnėjimo padariniai.
Toli gražu ne tik vandens problema
Ledynų tirpimas sukelia daug platesnį poveikį nei tik vandens lygio kilimą. Vienas iš mažiau žinomų, bet labai svarbių aspektų – tai poveikis vandenynų srovėms. Atlantinis meridionalinis apsivertimo cirkuliacijos srautas (AMOC), kuris atsakingas už šilumos pernešimą iš tropikų į šiaurę ir palaiko santykinai šiltą klimatą Europoje, jau sulėtėjo maždaug 15 procentų.
Kai ledynai tirpsta, į vandenyną patenka milžiniški gėlo vandens kiekiai. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jis lieka paviršiuje ir trikdo normalų vandens cirkuliacijos procesą. Jei AMOC smarkiai susilpnės ar visiškai sustos – o kai kurie mokslininkai mano, kad tai gali įvykti jau šiame amžiuje – Europos klimatas drastiškai pasikeistų. Paradoksalu, bet tai galėtų sukelti vėsesnį klimatą Šiaurės Europoje, nors planeta bendrai šyla.
Be to, ledynuose įkalinti milijardai tonų metano ir anglies dioksido, kurie buvo sukaupti per tūkstančius metų. Kai ledas tirpsta, šios dujos išsiskiria į atmosferą, dar labiau stiprindamos šiltnamio efektą. Tai vadinamasis teigiamas grįžtamasis ryšys – šilimas sukelia tirpimą, tirpimas išskiria dujas, dujos sukelia dar didesnį šilimą.
Ekosistemų griūtis ir biologinės įvairovės praradimas
Arktikos ir Antarktikos ekosistemos yra unikalios ir nepaprastai jautrios temperatūros pokyčiams. Ruoniai, pingvinai, poliarinės meškos – visi šie gyvūnai priklauso nuo ledo. Kai ledas nyksta, nyksta ir jų buveinės.
Poliarinės meškos jau dabar kenčia bado – joms reikia ledo plokščių, kad galėtų medžioti ruonius. Kai ledas tirpsta anksčiau pavasarį ir užšąla vėliau rudenį, meškos turi mažiau laiko medžioti ir kaupti riebalus žiemai. Mokslininkai stebi, kad meškos darosi lieknesės, mažiau jauniklius augina ir bendrai populiacija mažėja.
Antarktidoje imperatorinių pingvinų kolonijos susiduria su panašiomis problemomis. Šie paukščiai veisiasi ant jūrinio ledo, ir kai ledas sutrupa per anksti, jaunikliai paskęsta dar neišaugę plunksnų, kurios apsaugotų juos nuo vandens. 2022 metais keturios iš penkių stebimų kolonijų Belingshauzeno jūroje patyrė visišką veisimosi nesėkmę – visi jaunikliai žuvo.
Ką galime padaryti ir ar dar ne per vėlu
Daugelis žmonių jaučiasi bejėgiai prieš tokią globalią problemą. Tačiau yra dalykų, kuriuos galime daryti tiek individualiai, tiek kaip visuomenė.
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad kiekvienas laipsnis turi reikšmės. Mokslininkai sutaria, kad jei pavyks išlaikyti atšilimą žemiau 1,5-2 laipsnių Celsijaus, palyginti su priešindustrine era, dar galėsime išvengti katastrofiškiausių pasekmių. Tai reiškia, kad turime drastiškai sumažinti anglies dioksido išmetimą per artimiausius dešimtmečius.
Praktiškai tai reiškia perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių, energijos vartojimo efektyvumo didinimą, transporto sistemos pertvarką. Individualiu lygmeniu galime rinktis viešąjį transportą ar dviratį vietoj automobilio, mažinti mėsos vartojimą (ypač jautienos, kurios gamyba išskiria daug šiltnamio dujų), taupyti energiją namuose, rinktis vietinius produktus.
Bet svarbiausia – reikia politinės valios. Vyriausybės turi investuoti į žaliąją energetiką, nustatyti griežtus išmetamų dujų apribojimus, skatinti tvarią pramonę. Kaip piliečiai, galime balsuoti už politikus, kurie rimtai žiūri į klimato kaitą, dalyvauti visuomeninėse iniciatyvose, reikalauti veiksmų.
Technologijos, kurios gali padėti
Mokslininkai ir inžinieriai dirba prie įvairių sprendimų, kurie galėtų sulėtinti ar net sustabdyti ledynų tirpimą. Kai kurios idėjos skamba kaip mokslinė fantastika, bet jos rimtai svarstoma.
Viena iš koncepcijų – dirbtinai užšaldyti ledynus. Mokslininkai siūlo pompuoti jūros vandenį ant ledynų paviršiaus žiemos metu, kad jis užšaltų ir sustiprintų ledyno masę. Kita idėja – statyti požemines sienas, kurios blokuotų šiltų vandenynų srovių patekimą po ledynais. Yra net pasiūlymų dengti ledynus atspindinčiomis medžiagomis, kad sumažintų saulės šilumos absorbciją.
Tačiau visi šie sprendimai yra labai brangūs, techniškai sudėtingi ir gali turėti nenuspėjamų šalutinių poveikių. Be to, jie spręstų tik simptomus, o ne pagrindinę problemą – šiltnamio dujų išmetimą. Todėl pagrindinis dėmesys vis tiek turi būti skiriamas išmetamų dujų mažinimui.
Kai laikas bėga, o ledas tirpsta
Ledynų tirpimas nėra abstrakti problema, kuri paveiks tik tolimas šalis ar būsimas kartas. Tai realus procesas, kuris vyksta dabar ir paveiks mus visus. Vandens lygio kilimas, klimato pokyčiai, ekosistemų griūtis – visa tai jau vyksta, ir tempas tik didėja.
Tačiau dar ne per vėlu veikti. Kiekvienas dešimtmetis, kiekvienas metai, net kiekvienas mėnuo, kurį sugebame išlaikyti ledynus, yra svarbus. Mokslininkai sako, kad kai kurie procesai jau yra neišvengiami – tam tikras vandens lygio kilimas įvyks net jei šiandien visiškai nustotume išmesti šiltnamio dujas. Bet mes vis dar galime nuspręsti, ar tai bus 30 centimetrų, ar metras, ar keli metrai.
Reikia suprasti, kad klimato kaita nėra problema, kurią išspręs kažkas kitas. Tai mūsų visų problema ir mūsų visų atsakomybė. Kiekvienas sprendimas, kurį priimame – ką valgome, kaip keliaujame, už ką balsuojame – turi įtakos. Ledynai tirpsta rekordiniu greičiu, bet mes dar turime galimybę pakeisti situaciją. Klausimas tik – ar pasinaudosime šia galimybe, kol dar ne per vėlu?