Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, neplanuojama atsisakyti mokymo rusų kalba
Estija neseniai priėmė sprendimą palaipsniui pereiti prie mokymo tik estų kalba, siekdama stiprinti nacionalinę tapatybę ir integraciją. Tačiau Lietuvoje tokio žingsnio nesiimama, nes šalyje gyvena didelė rusakalbių bendruomenė, o rusų kalba yra viena iš tautinių mažumų kalbų.
Lietuvos švietimo sistema siekia užtikrinti, kad visi mokiniai turėtų galimybę mokytis savo gimtąja kalba, todėl rusų kalba išlieka kaip mokymo kalba tam tikrose mokyklose. Be to, Lietuvoje yra įgyvendinamos įvairios programos, skirtos skatinti lietuvių kalbos mokymąsi ir gerinti jos žinias tarp tautinių mažumų atstovų.
Lietuvos švietimo politikos tikslas yra užtikrinti, kad visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų tautybės, turėtų lygias galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą. Todėl šalyje yra skatinamas daugiakalbystės ugdymas, kuris padeda mokiniams geriau integruotis į visuomenę ir darbo rinką.
Skirtingi Baltijos šalių keliai
Estijos sprendimas atsisakyti rusų kalbos mokyklose nėra netikėtas – šalis jau nuo 2023 m. rugsėjo pradėjo įgyvendinti perėjimą prie mokymo estų kalba darželiuose, o iki 2030 metų planuoja visiškai pereiti prie estų kalbos visose švietimo pakopose. Latvija taip pat pasirinko panašų kelią – 2018 m. priėmė įstatymą, pagal kurį mokyklose 80% mokymo turinio turi būti dėstoma latvių kalba.
Tuo tarpu Lietuvoje situacija kitokia. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, rusai sudaro apie 5,8% Lietuvos gyventojų, o lenkų tautinė mažuma – apie 6,6%. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 30 mokyklų, kuriose mokymas vyksta rusų kalba arba rusų kalba yra viena iš mokymo kalbų.
Tautinių mažumų švietimo ypatumai Lietuvoje
Lietuvos tautinių mažumų švietimo politika remiasi Tautinių mažumų įstatymu, kuris garantuoja teisę į mokymąsi gimtąja kalba. Tačiau kartu keliami ir tam tikri reikalavimai – tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas, o jo programa ir reikalavimai yra vienodi visiems abiturientams.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2022–2023 mokslo metais Lietuvoje veikė:
- 36 mokyklos, kuriose mokymas vyko rusų kalba
- 69 mokyklos, kuriose mokymas vyko lenkų kalba
- Keletas mokyklų, kuriose mokymas vyko baltarusių ir kitomis kalbomis
Pastaraisiais metais stebima tendencija, kad vis daugiau tautinių mažumų šeimų renkasi lietuviškas mokyklas savo vaikams, siekdamos užtikrinti geresnes integracijos galimybes. Pavyzdžiui, Vilniuje, kur gyvena didžiausia lenkų bendruomenė, apie 40% lenkų tautybės vaikų lanko lietuviškas mokyklas.
Kalbos politikos iššūkiai ir galimybės
Nors Lietuvoje nėra planų atsisakyti mokymo rusų kalba, tačiau vyksta nuolatinės diskusijos dėl tautinių mažumų švietimo kokybės ir integracijos. Vienas didžiausių iššūkių – užtikrinti, kad tautinių mažumų mokyklų absolventai pakankamai gerai mokėtų lietuvių kalbą, kad galėtų sėkmingai studijuoti aukštosiose mokyklose ir integruotis į darbo rinką.
2022 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatai rodo, kad tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatai vis dar atsilieka nuo lietuviškų mokyklų mokinių rezultatų. Vidutinis tautinių mažumų mokyklų abiturientų balas buvo 33,2, palyginti su 47,8 balo lietuviškose mokyklose.
Švietimo ekspertai pabrėžia, kad svarbu rasti balansą tarp tautinės tapatybės išsaugojimo ir sėkmingos integracijos. Todėl Lietuvoje diegiami dvikalbio ugdymo modeliai, kai dalis dalykų dėstoma lietuvių kalba, o dalis – tautinės mažumos kalba.
Tiltas tarp kultūrų: daugiakalbystės nauda
Daugiakalbystės puoselėjimas Lietuvos švietimo sistemoje atspindi platesnį požiūrį į tautinių mažumų integraciją. Skirtingai nei kaimyninės šalys, Lietuva pasirinko labiau įtraukiantį modelį, kuris siekia ne pakeisti tautinių mažumų tapatybę, bet sukurti sąlygas darniam sugyvenimui.
Tyrimai rodo, kad daugiakalbiai vaikai dažnai pasižymi geresniu kūrybiškumu, problemų sprendimo įgūdžiais ir didesniu kultūriniu sąmoningumu. Šie privalumai gali būti vertingi ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet ir visos šalies konkurencingumui globalioje ekonomikoje.
Galbūt Lietuvos pasirinktas kelias, nors ir lėtesnis integracijos požiūriu nei kaimyninėse šalyse, ilgainiui sukurs tvirtesnį tarpkultūrinį dialogą ir gilesnį tarpusavio supratimą. Juk tikroji integracijos sėkmė matuojama ne tik kalbos mokėjimu, bet ir gebėjimu išsaugoti kultūrinę įvairovę kaip bendrą tautos turtą.