Pastaraisiais metais Lietuvos gynybos klausimas tapo ne tik politikų, bet ir eilinių piliečių kasdienių pokalbių tema. Rusijos agresija Ukrainoje parodė, kad karas Europoje nėra tolimos praeities reliktas, o labai reali grėsmė. Tad kyla natūralus klausimas – ar Lietuva, nedidelė Baltijos šalis su vos 2,8 milijono gyventojų, yra pasiruošusi atremti potencialią agresiją?
Kas pasikeitė nuo 2014 metų
Krymo aneksija 2014-aisiais tapo lūžio tašku Lietuvos gynybos politikoje. Iki tol gynybai skiriamos lėšos buvo gana kuklios – vos apie 0,8 procento bendrojo vidaus produkto. Dabar situacija kardinaliai kitokia. Nuo 2023 metų Lietuva gynybai skiria daugiau nei 2,5 procento BVP, o kai kuriose sąmatose ši suma siekia net 3 procentus.
Pinigai – tai svarbu, bet ne viskas. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos kariuomenė įsigijo šiuolaikinių ginklų sistemų, kurių anksčiau net nesvajojome turėti. Norvegijos gamybos NASAMS oro gynybos sistemos, vokiškos savaeigės haubicos PzH 2000, amerikietiški HIMARS raketų kompleksai – visa tai dabar yra Lietuvos arsenale arba bus artimiausiu metu.
Tačiau įrangos įsigijimas – tik viena medalio pusė. Reikia žmonių, kurie mokėtų ja naudotis, ir tai užtrunka. Karys nepasiruošia per naktį, o sudėtingų ginklų sistemų operatorių rengimas gali užtrukti metus ar net ilgiau.
Profesionali kariuomenė ir jos iššūkiai
Lietuvos kariuomenė šiandien yra profesionali. Tai reiškia, kad kareiviai tarnauja savanoriškai, už atlyginimą. Skamba gerai, bet yra problema – žmonių trūksta. Krašto apsaugos ministerija nuolat skelbia, kad reikia daugiau karių, ypač specialistų – mechanikų, ryšininkų, medicinos personalo.
Konkurencija darbo rinkoje didelė. Jaunas žmogus, turintis techninių įgūdžių, dažnai renkasi geriau apmokamą darbą privačiame sektoriuje, o ne tarnybą kariuomenėje. Nors karių atlyginimai pastaraisiais metais augo, jie vis dar ne visada konkurencingi, ypač palyginus su IT ar statybų sektoriumi.
Dar viena problema – karinė infrastruktūra. Daugelis karinių miestelių buvo pastatyti dar sovietmečiu ir yra prastos būklės. Gyvenimo sąlygos ne visada atitinka šiuolaikines normas, o tai tikrai nepadeda pritraukti naujų žmonių į kariuomenę.
Savanorių pajėgos – unikalus Lietuvos turtas
Vienas iš didžiausių Lietuvos pranašumų – Savanorių pajėgos. Šiuo metu jose tarnauja apie 5000 žmonių, kurie reguliariai dalyvauja mokymuose, nors turi ir civilinį darbą. Tai žmonės, kurie savo laisvu laiku skiria savaitgalius ir atostogas krašto gynybai.
Ukrainos patirtis parodė, kad motyvuoti savanoriai gali būti labai efektyvūs. Jie žino vietinę aplinką, turi civilinių įgūdžių, kurie gali praversti kare – nuo vairavimo iki medicinos. Savanoriai yra tarsi tiltas tarp civilinės visuomenės ir kariuomenės.
Tačiau ir čia yra iššūkių. Savanoriams dažnai trūksta įrangos – nuo šiuolaikinių šalmų iki nakties matymo prietaisų. Mokymai kartais vyksta su pasenusia įranga arba net su imitacijomis. Nors situacija gerėja, dar yra daug ką tobulinti.
NATO faktorius ir sąjungininkų buvimas
Lietuva viena niekada negalėtų atsilaikyti prieš didesnę agresorių. Tai ne pesimizmas, o realistinis vertinimas. Todėl NATO narystė yra mūsų gynybos kertinis akmuo. Nuo 2017 metų Lietuvoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų kovinė grupė, kuriai vadovauja Vokietija.
Šiuo metu Lietuvoje nuolat yra apie 1500-2000 NATO karių iš įvairių šalių. Tai gali atrodyti nedaug, bet simbolinė jų reikšmė yra milžiniška – bet koks puolimas prieš Lietuvą automatiškai reikštų puolimą prieš Vokietiją, Nyderlandus, Norvegiją ir kitas NATO šalis.
Po 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, NATO stiprino savo buvimą Baltijos šalyse. Dabar kalbama ne tik apie simbolinį buvimą, bet ir apie realią gynybinę infrastruktūrą – sandėlius, logistiką, pasirengimą greitam papildomų pajėgų perdislokavimui.
Šiuolaikinio karo realybė
Ukrainos karas pakeitė daugelio supratimą apie tai, kaip atrodo šiuolaikinis konfliktas. Tai ne tik tankų mūšiai atvirose laukymėse. Šiuolaikinis karas – tai dronai, elektroninė kova, kibernetinės atakos, informacinis karas.
Lietuva investuoja į šias sritis, bet ar pakankamai? Dronų technologijos vystosi žaibiškai. Ukrainoje pigūs komerciniai dronai, pritaikyti karinėms reikmėms, sunaikina tankus, verčiančius šimtus tūkstančių dolerių. Lietuva turi turėti ne tik pačius dronus, bet ir priemones jiems neutralizuoti.
Kibernetinė gynyba – dar viena kritinė sritis. Rusija jau ne kartą yra surengusi kibernetines atakas prieš Lietuvą. 2022 metų vasarą, kai Lietuva pradėjo taikyti ES sankcijas Kaliningrado tranzitui, buvo surengta viena didžiausių DDoS atakų istorijoje. Valstybinės institucijos atlaikė, bet tai parodė, kaip pažeidžiami gali būti mūsų skaitmeniniai tinklai.
Visuomenės pasirengimas – silpniausia grandis?
Galima turėti geriausią ginkluotę, bet jei visuomenė nėra pasirengusi karui psichologiškai, visa tai mažai ką reiškia. Ar lietuviai yra pasirengę ginti savo šalį? Apklausos rodo prieštaringus rezultatus.
Viena vertus, dauguma lietuvių palaiko gynybos stiprinimą ir NATO narystę. Kita vertus, kai klausiama, ar patys būtų pasirengę kovoti, skaičiai jau ne tokie optimistiški. Ypač tai jaučiama tarp jaunesnės kartos, kuri užaugo taikoje ir gerovėje.
Civilinės gynybos sistemos kūrimas Lietuvoje vis dar yra pradiniame etape. Žmonės nežino, ką daryti karo atveju, kur slėptis, kaip teikti pirmąją pagalbą. Nors ir skelbiama apie slėptuvių renovaciją, realybėje daugelis jų yra apleistos ir netinkamos naudoti.
Ukrainiečiai prieš karą taip pat nesitikėjo, kad teks kovoti. Bet kai atėjo laikas, visuomenė sutelkė. Ar Lietuvoje būtų taip pat? Sunku pasakyti, bet geriau būtų pasirengti iš anksto, nei tikėtis, kad krizės metu viskas susitvarkys savaime.
Ką dar reikia padaryti
Lietuvos gynybos pajėgumai per pastarąjį dešimtmetį išaugo neįtikėtinai. Bet tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti. Priešingai – dabar svarbu išlaikyti tempą ir toliau stiprinti tas sritis, kurios dar atsilieka.
Pirma, reikia spręsti personalo problemą. Kariuomenė turi būti patraukli jauniems žmonėms. Tai reiškia ne tik gerus atlyginimus, bet ir normalias gyvenimo sąlygas, karjeros perspektyvas, šiuolaikišką aplinką.
Antra, būtina investuoti į civilinę gynybą ir visuomenės informavimą. Žmonės turi žinoti, kaip elgtis krizės atveju. Reikia reguliarių pratybų, aiškių instrukcijų, veikiančių slėptuvių.
Trečia, negalima atsilikti technologijų srityje. Dirbtinis intelektas, autonominės sistemos, kibernetinė gynyba – tai sritys, kuriose reikia būti priekyje, o ne vytis kitus.
Ketvirta, logistika ir infrastruktūra. Ukrainos patirtis parodė, kaip svarbu turėti gerus kelius, tiltus, geležinkelius. Karinė technika turi galėti greitai judėti šalimi. Taip pat reikia sandėlių, kuro atsargų, medicinos įstaigų, pasiruošusių priimti sužeistuosius.
Ar miegame ramiai, ar turėtume nerimti
Atsakymas į straipsnio pradžioje iškeltą klausimą nėra nei juodas, nei baltas. Lietuva yra daug geriau pasirengusi nei prieš dešimtmetį, bet dar ne taip gerai, kaip turėtų būti. Turime šiuolaikinių ginklų, profesionalią kariuomenę, stiprius sąjungininkus NATO. Tai didžiulis pranašumas.
Tačiau yra ir trūkumų. Personalo trūkumas, nepakankamas visuomenės pasirengimas, infrastruktūros problemos – visa tai reikalauja dėmesio ir investicijų. Gera žinia ta, kad šios problemos yra žinomos ir sprendžiamos, nors ir ne visada tokiu greičiu, kokio norėtųsi.
Svarbu suprasti, kad gynyba – tai ne tik kariuomenės reikalas. Tai kiekvieno piliečio atsakomybė. Ukraina parodė, kad motyvuota visuomenė gali pasipriešinti daug stipresniam priešui. Lietuva turi iš ko mokytis ir dar turi laiko pasiruošti. Klausimas tik – ar pasinaudosime šia galimybe, ar vėl atsipalaiduosime, manydami, kad karas – tai kažkas, kas nutinka tik kitur.