Igorio Kudimovo byla yra tik vienas iš daugelio atvejų, kai buvę KGB darbuotojai susiduria su teisinių ir moralinių pasekmių klausimais po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais ėmėsi griežtų priemonių, siekdama atsiriboti nuo sovietinio palikimo ir užtikrinti, kad buvę sovietų saugumo tarnybų darbuotojai neturėtų įtakos naujai formuojamoje demokratinėje visuomenėje.
Lietuvos įstatymai numato, kad asmenys, kurie aktyviai dalyvavo KGB veikloje, negali turėti Lietuvos pilietybės. Šis sprendimas grindžiamas siekiu apsaugoti šalies nacionalinį saugumą ir užtikrinti, kad praeities represijos nebūtų pamirštos. Tačiau tokie sprendimai dažnai sukelia diskusijas apie žmogaus teises ir teisingumą, ypač kai kalbama apie asmenis, kurie teigia, kad jų veikla buvo priverstinė arba kad jie nedalyvavo represijose.
Kudimovo atvejis taip pat atkreipia dėmesį į platesnį klausimą apie tai, kaip buvę totalitarinių režimų darbuotojai turėtų būti traktuojami šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse. Kai kurie teigia, kad būtina atsižvelgti į individualias aplinkybes ir suteikti galimybę reabilitacijai, jei asmuo įrodo, kad nedalyvavo nusikaltimuose prieš žmoniją. Kiti mano, kad bet koks buvimas represinėse struktūrose turėtų būti pakankama priežastis atimti pilietybę.
Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos taip pat stebi tokius atvejus, siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinių žmogaus teisių standartų. Kudimovo byla gali tapti precedentu, kuris turės įtakos panašioms byloms ateityje, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kurios susiduria su panašiomis istorinėmis ir teisinėmis dilemomis.