Šeštadienio rytą radau sulaužytą lentelę „Privati valda“, kurią buvau pastatęs vos prieš parą. Viena jos pusė dar laikėsi ant stulpo, kita voliojosi šlapioje žolėje. Šis nemalonus atradimas privertė mane iš naujo pagalvoti, ką iš tiesų reiškia turėti mišką ir ko iš jo lankytojų galima prašyti.
Medis perskilo ties varžtais, o ant baltai dažyto paviršiaus liko purvinas bato įspaudas. Stovėjau su kavos puodeliu rankoje. Pykčio dar nebuvo, tik nesupratau, kam reikėjo laužyti, jei galima tiesiog praeiti pro šalį.
Toliau prie kelio jau stovėjo keturi automobiliai. Iš vieno lipo vyras su pintine, kitame kažkas mautis guminius batus. Dar nebuvo nė septynių.
Grįžau į virtuvę ir pasakiau žmonai, kad lentelė neišstovėjo nė paros.
– Matei, kas ją sulaužė?
– Nemačiau.
– Tada pirmiausia nufotografuok. Ir nesiaiškink dabar su visais paeiliui.
Žmona mane pažįsta. Tą rytą galėjau susiginčyti net su žmogumi, kuris čia sustojo pirmą kartą gyvenime.
Pirmaisiais metais džiaugiausi svečiais
Mišką netoli Varėnos paveldėjau iš tėčio. Tai keli hektarai žemės, senas privažiavimas ir sodyba, kurią su žmona tvarkome savaitgaliais. Tėtis čia leisdavo beveik visą vasarą, žinojo kiekvieną kelio duobę ir pažinojo kelis vietinius grybautojus, rudenį užsukdavusius pasisveikinti.
Man miškas iš pradžių buvo tiesiog gražus poilsio kampelis. Vėliau supratau, kiek čia darbo: kur nuvirsta medis, kur po liūties išplauna kelią, o dar reikia išsiaiškinti, ką ir kaip čia išvis galima tvarkyti.
Grybautojai man netrukdė, juk pats grybauju nuo vaikystės. Kartais sustodavome pasikalbėti, jie parodydavo radinius ar paklausdavo, ar giliau šlapia. Viena moteris žmonai net atnešė džiovintų baravykų, nes ši jai buvo paskolinusi peilį.
Vieną rudenį automobilių pagausėjo tiek, kad ėmiau juos skaičiuoti. Darbo dieną jų stovėdavo šeši ar septyni, savaitgalį – dešimt ir daugiau. Vieni išvažiuodavo, kiti atvažiuodavo, ir kartais atrodė, kad prie miško vyksta renginys, apie kurį man niekas nepranešė.
Labiausiai erzino ne pintinės
Vieną penktadienį atvažiavęs radau užstatytą įvažiavimą į sodybą. Palaukiau, pasignalizavau, bet niekas nepasirodė. Už automobilio stiklo nebuvo palikto numerio.
Su žmona dalį daiktų nusinešėme pėsčiomis, sunkesnius palikau bagažinėje. Automobilio šeimininkas grįžo po geros valandos ir nustebo pamatęs mane stovintį šalia.
– Negalėjote pastatyti taip, kad pravažiuotume? – paklausiau.
– O kas čia važiuoja?
Parodžiau į keliuką, matomą už jo automobilio.
– Aš. Namo.
Jis atsakė nepastebėjęs. Išvažiavo net nesuspėjęs iki galo uždaryti durų, tik pajudėjęs jas prisitraukė.
Kitą savaitgalį radau išvažinėtą samanų plotą. Kažkas, nenorėdamas stovėti prie kelio, buvo įsukęs tarp medžių ir ten apsisukęs. Po lietaus liko gilios provėžos.
Paskui prie kelmo užtikau tuščią kavos puodelį, drėgnų servetėlių ir plastikinį maišelį. Viską surinkau. Žmona pasakė, kad plikomis rankomis to nebeimčiau, nes automobilyje turime pirštinių.
Labiausiai įstrigo ne pačios šiukšlės, o tai, kaip greitai prie jų pripratau. Vykdamas į sodybą jau pasiimdavau papildomą maišą.
Lentelę padariau supykęs
Užrašiau tik du žodžius: „Privati valda“. Didelės juodos raidės turėjo būti matomos nuo kelio. Apačioje pridėjau mažesnį sakinį: „Prašome gerbti svetimą turtą.“
Man atrodė savaime suprantama, ką noriu pasakyti: neužstatykite įvažiavimo, nevažiuokite per samanas, nepalikite atliekų. Tačiau lentelėje šių konkrečių dalykų nebuvo.
Žmona paklausė, ar žmonės nepamanys, kad iš viso draudžiu eiti į mišką. Atsakiau, kad bent jau susimąstys.
Kitą rytą lentelę radau sulaužytą.
Nufotografavau ją iš kelių pusių. Tada nufotografavau ir provėžas, kurias vis atidėliojau tvarkyti. Nuotraukas sudėjau į atskirą telefono aplanką, nes iki tol tik pasakodavau, kas čia vyksta. Pykčio turėjau daug, o užfiksuota nebuvo beveik nieko.
Pirmasis pokalbis prie kelio baigėsi nesėkmingai
Prie automobilių priėjau kiek vėliau. Vienas vyras kaip tik dėjo pintinę į bagažinę.
– Gal matėte, kas sulaužė lentelę? – paklausiau.
Jis pažvelgė ten, kur rodžiau.
– Ne. O kam jūs ją čia pastatėt?
– Nes žmonės nebesupranta, kur atvažiuoja.
– Grybauti galima ir privačiame miške.
Pasakė ramiai, bet man tuo metu ir to pakako.
– Gal dar automobilį prie pat grybo reikia pastatyti?
Jis užvėrė bagažinę.
– Mano automobilis stovi kelio pakraštyje. Aš nieko nelaužiau.
Ir buvo teisus. Jo automobilis nekliudė pravažiuoti, o prie ratų nesimatė išvažinėtų samanų. Priėjau paklausti apie lentelę, bet kalbėjau taip, tarsi kaltininką jau būčiau radęs.
Vyras išvažiavo, o aš likau prie kelio ir pasijutau dar prasčiau. Nei sužinojau, kas sugadino lentelę, nei ką nors išsprendžiau.
Ką iš tikrųjų reiškia „mano miškas“
Iki tol galvojau paprastai: sklypas mano, vadinasi, galiu spręsti, kas jame vaikščios. Pasirodo, miškui toks požiūris netinka.
Valstybinė miškų tarnyba aiškina, kad žmonės paprastai turi teisę lankytis ir privačiuose miškuose, grybauti bei uogauti. Ribojimai galimi teisės aktuose numatytais atvejais. Taigi vien mano pastatyta lentelė savaime nesuteikia pagrindo išvaryti visų grybautojų. Tačiau lankytojai taip pat privalo nešiukšlinti ir negadinti svetimo turto.
Perskaitęs tai parodžiau žmonai.
– Apie tai ir kalbėjau, – pasakė ji.
Šįkart nesiginčijau.
Atskirai pasitikrinau, kokios taisyklės taikomos automobiliams. Į mišką motorinėmis transporto priemonėmis galima važiuoti keliais. Automobilius reikia palikti tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, kad kiti galėtų pravažiuoti. Važiavimas per miško paklotę nėra tas pats, kas atėjimas grybauti.
Pagaliau galėjau aiškiai įvardyti, dėl ko pykstu. Man nereikėjo saugoti kiekvieno baravyko. Reikėjo pravažiuojamo kelio ir miško, kuriame po savaitgalio neliktų ratų vėžių bei šiukšlių.
Naujoje lentelėje parašiau tai, ko iš tiesų prašiau
Sulaužytos lentelės neišmečiau. Apie sugadintą turtą pranešiau policijai ir pridėjau nuotraukas. Kaltininko nežinojau, todėl jo ir neįvardijau. Nustojau spėlioti pagal tai, kas tą rytą stovėjo arčiausiai.
Kurį laiką rimtai svarsčiau užversti įvažiavimą rąstais. Paskui apsigalvojau: dar nebuvau išsiaiškinęs kelio statuso ir kitų žmonių teisės juo naudotis. Nenorėjau prisidaryti naujų rūpesčių bandydamas išspręsti senus.
Padariau kitą lentelę. Šįkart užrašiau: „Prašome neužstatyti įvažiavimo, nevažiuoti ant miško paklotės ir išsivežti šiukšles.“
Žmona perskaitė.
– Dabar bent aišku, ko nori.
Pastatęs ją dar kelias minutes stovėjau prie kelio. Po to, kai pirmąją kažkas sulaužė, naujoji atrodė kažkaip per mandagi. Tačiau noro rėkti ant visų dėl vieno nežinomo žmogaus nebeturėjau.
Ne visi sureagavo taip, kaip tikėjausi
Kitą šeštadienį prie įvažiavimo vėl stovėjo automobilių. Vienas buvo pastatytas taip, kad pravažiuoti būtų sunku. Kol dairydamasis ėjau jo link, iš miško pasirodė moteris su vyru.
– Čia jūsų įvažiavimas? – paklausė ji. – Tuoj patrauksim.
Vyras jau traukė raktelius. Nereikėjo nei ginčo, nei aiškinimo, kodėl man tą rytą būtina pravažiuoti.
Vėliau kitas grybautojas pasidomėjo sulaužyta lentele. Papasakojau, kas nutiko. Jis papurtė galvą ir parodė maišelį, kurį laikė šalia pintinės. Jame buvo pora tuščių skardinių.
– Radau prie griovio. Gal turite, kur išmesti?
Nunešiau jas į savo atliekų maišą. Dar trumpai pakalbėjome apie grybus, ir pirmą kartą tą rudenį apie juos kalbėjau visiškai ramiai.
Automobilių nesumažėjo iki nulio
Nebuvo taip, kad pastačiau naują lentelę ir viskas susitvarkė. Kartą vėl teko ieškoti užstatyto automobilio savininko. Šiukšlių vis dar pasitaiko. Kas sulaužė pirmąją lentelę, taip ir nesužinojau.
Tačiau dabar fiksuoju konkrečius atvejus, o ne fotografuoju kiekvieną žmogų su pintine. Nebestabdau tų, kurie tiesiog eina miško keliuku. Jei matau problemą, kalbu būtent apie ją: kur pastatytas automobilis, kas sugadinta, kas palikta.
Praėjusį sekmadienį prie kelio suskaičiavau devynis automobilius. Įvažiavimas buvo laisvas. Grįždamas iš miško sutikau tėtį su berniuku, nešinu beveik tuščia pintine. Vaikas paklausė, ar šitas miškas mano.
Pasakiau, kad taip.
– O grybų dar liko?
Parodžiau, kur pats buvau radęs kelias voveraites. Jie padėkojo ir nuėjo toliau.
Namuose žmona paklausė, ar vėl buvo daug žmonių.
– Buvo, – atsakiau. – Bet šiandien netrukdė.
Batus palikau prie durų. Šiukšlių maišas, kurį buvau pasiėmęs eidamas į mišką, šįkart liko kišenėje.
