Lietuvos kalėjimų sistema: tarp kritikos ir reformų
Lietuvoje kalinimo sąlygos jau seniai kelia susirūpinimą tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu. Lietuvos kalėjimų sistema dažnai kritikuojama dėl prastų sąlygų, kurios kartais lyginamos su vergove. Šios problemos apima perpildytus kalėjimus, nepakankamą sveikatos priežiūrą ir prastas gyvenimo sąlygas, kurios neatitinka tarptautinių standartų.
Tarptautinių organizacijų vertinimai
Europos Tarybos Komitetas prieš kankinimą (CPT) savo ataskaitose ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos įkalinimo įstaigų. 2018 m. ataskaitoje buvo ypač akcentuotos problemos Lukiškių, Pravieniškių ir Marijampolės kalėjimuose, kur kaliniai buvo laikomi perpildytose kamerose, dažnai be tinkamos ventiliacijos ir natūralios šviesos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs daugiau nei 30 sprendimų prieš Lietuvą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o 2017-2022 m. laikotarpiu Lietuva sumokėjo virš 1 mln. eurų kompensacijų kaliniams.
Nors pastaraisiais metais buvo dedamos pastangos gerinti situaciją, problemos išlieka. Naujo kalėjimo statybos projektas buvo laikomas vienu iš būdų spręsti šias problemas, tačiau jis susidūrė su įvairiomis kliūtimis, įskaitant finansavimo ir politinės valios trūkumą. Kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai abejoja, ar naujo kalėjimo statyba yra tinkamas sprendimas, teigdami, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti esamų įstaigų modernizavimui ir kalinių reabilitacijai.
Kalinių skaičiaus mažėjimas
Verta paminėti, kad Lietuvoje kalinių skaičius pastarąjį dešimtmetį nuosekliai mažėja. 2012 m. Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo laikoma apie 9,900 asmenų, o 2022 m. pradžioje šis skaičius sumažėjo iki maždaug 5,800. Tai iš dalies susiję su baudžiamosios politikos pokyčiais, alternatyvių bausmių taikymu ir probacijos sistemos plėtra. Tačiau, nepaisant mažėjančio kalinių skaičiaus, įkalinimo sąlygos daugelyje įstaigų išlieka problemiškos.
Lietuvos kalėjimų tarnyba (LKT) primena, kad kalinimo sąlygos turi atitikti žmogaus teisių standartus, ir pabrėžia, kad būtina imtis veiksmų siekiant užtikrinti, jog kaliniai būtų laikomi oriai ir saugiai. Tai apima ne tik fizinių sąlygų gerinimą, bet ir socialinės reabilitacijos programų plėtrą, kurios padėtų kaliniams integruotis į visuomenę po bausmės atlikimo.
Modernizacijos projektai
2018 m. pradėtas Šiaulių tardymo izoliatoriaus rekonstrukcijos projektas yra vienas iš konkrečių žingsnių gerinant kalinimo sąlygas. Investicijos siekia apie 18,5 mln. eurų, o atnaujintose patalpose bus užtikrintas didesnis plotas vienam kaliniui, geresnės higienos sąlygos ir modernesnė infrastruktūra. Taip pat vykdomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos modernizavimas, kuriam skirta 10,2 mln. eurų ES ir valstybės biudžeto lėšų.
Teisingumo ministerijos duomenimis, nuo 2020 m. pradėta diegti elektroninės stebėsenos sistema, leidžianti efektyviau kontroliuoti asmenis, kuriems skirtos alternatyvios bausmės. Tai padeda sumažinti įkalinimo įstaigų apkrovą ir skatina bausmių vykdymą bendruomenėje.
Iššūkiai ir galimybės
Visuomenės ir politikų diskusijos dėl kalėjimų sistemos ateities Lietuvoje tęsiasi, o sprendimai, kurie bus priimti artimiausiu metu, turės ilgalaikį poveikį tiek kalinių, tiek visos visuomenės gerovei.
Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad humaniškesnė bausmių vykdymo sistema, orientuota į reabilitaciją, duoda geresnius rezultatus mažinant pakartotinį nusikalstamumą. Norvegijoje, kur įkalinimo sąlygos laikomos vienomis geriausių pasaulyje, recidyvizmo lygis siekia apie 20%, palyginti su Lietuvos 60-65%.
Už grotų ir sienų: sistemos transformacijos kelias
Lietuvos kalėjimų sistema šiandien stovi kryžkelėje. Viena vertus, matome aiškų judėjimą link humanistinės bausmių vykdymo sistemos – mažėja kalinių skaičius, diegiamos alternatyvios bausmės, investuojama į infrastruktūrą. Kita vertus, pokyčiai vyksta per lėtai, o kai kuriose įstaigose sąlygos išlieka nepriimtinos.
Bausmių vykdymo sistema atspindi visuomenės vertybes ir prioritetus. Kol visuomenėje dominuos nuostata, kad kalėjimas yra tik bausmės, o ne reabilitacijos vieta, tol bus sunku pasiekti esminių pokyčių. Tačiau palaipsniui keičiantis požiūriui, atsiranda galimybė sukurti sistemą, kuri ne tik baudžia, bet ir padeda žmonėms keistis.
Galbūt svarbiausia suprasti, kad investicijos į kalėjimų humanizavimą nėra „prabanga” ar „lepinimas” – tai investicija į saugesnę visuomenę, kurioje buvę kaliniai turi realią galimybę tapti jos nariais, o ne grįžti į nusikalstamą veiklą. Tai kelias, kuriuo žengiant laimi visi – ir kaliniai, ir visuomenė.