Pavojingos kelionės Lietuvos keliuose: kaip gyvena vaikai ir senjorai atokiose vietovėse
Lietuvoje kasdien tūkstančiai vaikų ir senjorų susiduria su pavojingomis kelionėmis į mokyklas ir sodus. Šios kelionės dažnai primena siaubo filmus dėl prastos infrastruktūros ir nepakankamo viešojo transporto.
Vaikų kelias į mokslą – su kliūtimis
Vaikai, ypač kaimo vietovėse, dažnai turi eiti ilgus atstumus pėsčiomis, nes mokykliniai autobusai ne visada pasiekia atokias vietoves. Tai kelia pavojų jų saugumui, ypač tamsiu paros metu ar esant blogoms oro sąlygoms. Tėvai nerimauja dėl savo vaikų, nes keliai dažnai būna neapšviesti ir prastai prižiūrimi.
Statistika rodo, kad apie 40% Lietuvos kaimo vietovių mokyklinio amžiaus vaikų patiria sunkumų pasiekdami mokyklas. Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenis, nors geltonųjų autobusų programa veikia jau beveik 20 metų, vis dar yra vietovių, kur vaikai turi eiti daugiau nei 3 kilometrus iki artimiausios autobuso stotelės.
Pasvalio rajone gyvenanti Rimantė pasakoja: „Mano dukra Gabija kiekvieną rytą turi keltis 5:30, kad spėtų nueiti iki stotelės, kuri yra už 2,5 kilometro. Žiemą, kai dar tamsu, ją lydžiu pati, nes kelio atkarpa eina per miškelį, nėra jokio apšvietimo.”
Senjorų iššūkiai kasdienybėje
Senjorai, gyvenantys atokiau nuo miestų, taip pat susiduria su sunkumais. Viešojo transporto maršrutai dažnai yra reti arba visai neegzistuoja, todėl vyresnio amžiaus žmonės priversti ieškoti alternatyvių būdų pasiekti miestus ar gydymo įstaigas. Tai ypač aktualu tiems, kurie neturi artimųjų ar kaimynų, galinčių padėti.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daugiau nei 25% Lietuvos senjorų gyvena kaimo vietovėse, kur viešojo transporto prieinamumas yra ribotas. Kai kuriuose regionuose autobusai kursuoja tik 2-3 kartus per savaitę, o kai kurie kaimai visiškai neturi reguliaraus susisiekimo su rajonų centrais.
Utenos rajono gyventoja Janina (78 m.) pasidalijo: „Kad nuvykčiau pas gydytoją, turiu prašyti kaimyno, kad nuvežtų iki autobuso. Autobusas važiuoja tik antradieniais ir ketvirtadieniais, todėl net ir susirgus tenka laukti tinkamos dienos. Žiemą, kai keliai nevalyti, kartais ir tas autobusas neatvažiuoja.”
Infrastruktūros problemos regionuose
Problema dar aštresnė dėl prastos kelių būklės daugelyje regionų. Pagal Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenis, apie 35% vietinės reikšmės kelių yra prastos arba labai prastos būklės. Žvyrkeliai, kurių Lietuvoje vis dar gausu, lietingu periodu tampa sunkiai išvažiuojami, o žiemą dėl nepakankamo valymo – pavojingi.
Dviračių takai, šaligatviai ir apšvietimas – infrastruktūra, kuri galėtų padėti spręsti mobilumo problemas – daugelyje kaimiškų vietovių tiesiog neegzistuoja. Tai ypač aktualu rudens-žiemos sezonu, kai anksti temsta ir keliai tampa dar pavojingesni.
Iniciatyvos ir galimi sprendimai
Šios problemos reikalauja skubių sprendimų. Savivaldybės ir atsakingos institucijos turėtų investuoti į infrastruktūros gerinimą, užtikrinti saugias ir patogias keliones vaikams bei senjorams. Taip pat svarbu plėtoti viešojo transporto tinklą, kad jis būtų prieinamas visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.
Kai kuriose savivaldybėse jau bandoma spręsti šią problemą. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajone įdiegta „iškvietimo transporto” paslauga, kai senjorai gali užsisakyti transportą į gydymo įstaigas. Marijampolės savivaldybė įgyvendina projektą „Saugus kelias į mokyklą”, kurio metu atnaujinami šaligatviai ir įrengiamas apšvietimas pagrindinėse moksleivių judėjimo trasose.
Kelio pradžia – bendruomenių įsitraukimas
Šiandien Lietuvoje vis dar per daug vaikų ir senjorų, kuriems kasdienės kelionės tampa išbandymu. Šios problemos sprendimas reikalauja ne tik finansinių investicijų, bet ir sisteminio požiūrio į regionų plėtrą. Kol valdžios institucijos ieško ilgalaikių sprendimų, bendruomenės imasi iniciatyvos – organizuoja kaimynų pagalbos tinklus, savanoriškas pavėžėjimo paslaugas.
Galbūt laikas pripažinti, kad susisiekimo infrastruktūra – tai ne prabanga, o būtinybė, užtikrinanti žmonių teisę į kokybišką gyvenimą. Kiekvienas vaikas nusipelno saugiai pasiekti mokyklą, o kiekvienas senjoras – oriai gyventi nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena mieste, ar nuošaliame kaime. Tik bendromis pastangomis galime užtikrinti, kad keliai jungtų, o ne skirtų Lietuvos žmones.