Karo realybė ir narystės klausimas
Jau daugiau nei du metus trunkantis karas Ukrainoje iškėlė daug klausimų apie šalies ateitį ir jos vietą tarptautinėje bendruomenėje. Vienas aktualiausių – kada Ukraina taps NATO nare? Atsakymas, deja, nėra toks paprastas, kaip norėtųsi daugeliui ukrainiečių ar jų rėmėjų Vakaruose. Nors Kyjivas nuolat kartoja, kad narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje yra strateginis tikslas, o daugelis NATO šalių viešai palaiko Ukrainos siekius, realybė lieka gana sudėtinga.
Washingtono viršūnių susitikime 2024 metų vasarą NATO lyderiai vėl pakartojo, kad Ukrainos kelias į Aljansą yra „negrįžtamas”, tačiau konkretaus kvietimo datos nepateikė. Tokia formuluotė jau tapo įprasta – daug gražių žodžių, bet mažai konkretumo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą yra išreiškęs nusivylimą dėl tokio požiūrio, tačiau NATO šalys išlieka atsargios.
Kodėl narystės durys neprasiveria
Pagrindinė priežastis, kodėl Ukraina negali tapti NATO nare dabar, yra paprasta – šalis yra karo būsenoje. NATO statuto 5-asis straipsnis numato, kad išpuolis prieš vieną Aljanso narę yra laikomas išpuoliu prieš visas nares. Jei Ukraina būtų priimta dabar, NATO automatiškai taptų karo su Rusija šalimi. Tai reikštų tiesioginį JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų NATO šalių įsitraukimą į konfliktą, o tai galėtų eskaluoti į trečiąjį pasaulinį karą.
Tačiau tai ne vienintelė kliūtis. Net ir prieš 2022 metų invaziją Ukrainos narystės klausimas buvo sudėtingas. Šalis turėjo įveikti daug iššūkių – nuo korupcijos problemų iki demokratinių institucijų stiprinimo. Nors per pastaruosius metus Ukraina padarė didžiulę pažangą, ypač gynybos srityje, kiti kriterijai vis dar kelia klausimų.
Dar vienas svarbus aspektas – ne visos NATO šalys vienodai entuziatingai žiūri į Ukrainos narystę. Vengrija, pavyzdžiui, nuolat blokuoja įvairias iniciatyvas, susijusias su Ukrainos integracija į Vakarus. Slovakijos pozicija taip pat pasikeitė po naujosios vyriausybės atėjimo į valdžią. Net ir tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija, nors ir remia Ukrainą ginklais bei finansine pagalba, dėl narystės išlieka atsargios.
Istoriniai precedentai ir jų pamokos
Verta pažvelgti į istoriją, kad suprastume dabartinę situaciją. Rytų Europos šalys, įstojusios į NATO 2004 metais, turėjo išeiti ilgą kelią. Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kitos šalys dešimtmečius ruošėsi narystei, reformavo savo kariuomenes, demokratizavo institucijas ir sprendė ekonomines problemas. Jų atvejis buvo paprastesnis – jos nebuvo tiesioginio konflikto su Rusija būsenoje.
Gruzijos atvejis yra artimesnis Ukrainos situacijai. Po 2008 metų karo su Rusija Gruzija taip pat siekė NATO narystės, tačiau iki šiol jos negavo. Okupuotos teritorijos – Abchazija ir Pietų Osetija – tapo svaria kliūtimi. Panašiai ir Ukrainos atveju aneksuotas Krymas bei okupuotos Donbaso dalys kelia klausimų dėl teritorinio vientisumo principo.
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Vakarų Vokietija įstojo į NATO 1955 metais, nors šalis buvo padalyta ir techniškai neturėjo pilno suvereniteto. Tai rodo, kad politinė valia gali būti svarbesnė už formalius kriterijus, kai kalbama apie geopolitinius sprendimus.
Ką Ukraina turi padaryti
Nepaisant karo, Ukraina turi tęsti reformas, jei nori tapti NATO nare. Pirma, korupcijos problema išlieka aktuali net ir karo metu. Tarptautiniai partneriai stebi, kaip skaidriai valdoma pagalba, kaip veikia teismai, ar nėra piktnaudžiavimo valdžia. Zelenskio vyriausybė yra atlikusi nemažai darbų šioje srityje, tačiau dar daug ką reikia nuveikti.
Antra, gynybos sektoriaus reforma turi atitikti NATO standartus. Tai reiškia ne tik modernią ginkluotę, bet ir vadovavimo struktūras, mokymo programas, logistiką. Paradoksalu, bet karas šioje srityje Ukrainai net padėjo – šalies kariuomenė įgijo unikalios kovos patirties, o ginkluotė vis labiau atitinka NATO standartus.
Trečia, demokratinės institucijos turi išlikti stiprios net ir karo sąlygomis. Tai reiškia veikiančią žiniasklaidą, nepriklausomą teismų sistemą, pilietinės visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmime. Ukraina čia rodo gerų rezultatų – net ir karo metu šalyje vyksta viešos diskusijos, veikia opozicija, žiniasklaida kritikuoja valdžią.
Alternatyvūs saugumo garantijų modeliai
Kol narystė lieka tolima perspektyva, diskutuojama apie įvairius tarpinių saugumo garantijų modelius. Vienas populiariausių – vadinamasis „Izraelio modelis”, kai Ukraina gautų ilgalaikius saugumo įsipareigojimus ir karinę pagalbą iš Vakarų šalių, bet nebūtų NATO narė. Tai leistų išvengti tiesioginio NATO įsitraukimo į konfliktą, tačiau suteiktų Ukrainai reikalingą apsaugą.
Kitas variantas – laipsniška integracija, kai Ukraina pirmiausia taptų NATO partneriu su išplėstinėmis galimybėmis, vėliau gautų kvietimą narystei, o pilnateisė narystė įvyktų tik po karo pabaigos ir teritorijų klausimo išsprendimo. Toks modelis leistų Ukrainai jaustis saugiau, tačiau neįtrauktų NATO į tiesioginį konfliktą.
Dar vienas scenarijus – regioninė narystė, kai NATO garantijos būtų taikomos tik neokupuotai Ukrainos daliai. Tai būtų precedentas Aljanso istorijoje, tačiau kai kurie ekspertai mano, kad tai galėtų būti kompromisas. Tiesa, toks sprendimas faktiškai įteisintų Ukrainos padalijimą, o tai Kyjivui yra nepriimtina.
Geopolitinė šachmatų partija
Ukrainos narystės klausimas yra ne tik techninė ar procedūrinė problema. Tai sudėtinga geopolitinė lygtis, kurioje dalyvauja daugelis veikėjų su skirtingais interesais. JAV, būdamos NATO lyderėmis, turi balansuoti tarp paramos Ukrainai ir rizikos įsitraukti į tiesioginį konfliktą su branduoline galia. Europos šalys susiduria su energetinio saugumo, pabėgėlių ir ekonominiais iššūkiais.
Rusija, žinoma, daro viską, kad Ukrainos narystė NATO netaptų realybe. Maskva ne kartą yra pareiškusi, kad Ukrainos narystė Aljanse yra „raudona linija”, nors daugelis ekspertų mano, kad tai tik pretekstas agresijai pateisinti. Vis dėlto Vakarai negali visiškai ignoruoti branduolinės eskalacijos rizikos.
Kinija, nors ir nėra tiesiogiai įsitraukusi į konfliktą, taip pat stebi situaciją. Pekinas nenori, kad NATO stiprėtų ir plėstųsi, nes tai gali sukurti precedentą Azijoje. Todėl Kinija netiesiogiai palaiko Rusijos poziciją dėl NATO plėtros.
Visuomenės nuomonė ir politinė valia
Ukrainos visuomenėje parama narystei NATO yra milžiniška – apklausos rodo, kad daugiau nei 80 procentų ukrainiečių palaiko šį tikslą. Karas tik sustiprino šią paramą, nes daugelis mato NATO narystę kaip vienintelę garantiją, kad Rusijos agresija nepasikartotų ateityje. Tai yra svarbus politinis kapitalas Zelenskio vyriausybei, leidžiantis spausti Vakarus dėl aiškesnių įsipareigojimų.
Tačiau NATO šalyse situacija sudėtingesnė. Nors daugelis piliečių simpatizuoja Ukrainai ir smerkia Rusijos agresiją, klausimas, ar jie pasiruošę siųsti savo kariuomenę ginti Ukrainos, yra jautrus. Apklausos Vokietijoje, Prancūzijoje ar net JAV rodo, kad visuomenė nėra vieninga šiuo klausimu. Politikai tai puikiai supranta ir vengia skubotų sprendimų.
Rytų Europos šalys – Lenkija, Baltijos valstybės, Čekija – yra labiausiai proukrainietiškos. Jos mato Ukrainą kaip buferį tarp savęs ir Rusijos, todėl jos saugumas tiesiogiai susijęs su jų saugumu. Šios šalys aktyviai palaiko Ukrainos narystę ir spaudžia kitus NATO partnerius priimti greitus sprendimus.
Kelias į priekį: realybė be iliuzijų
Taigi, kur tai veda? Realybė tokia, kad Ukrainos narystė NATO artimiausiu metu yra mažai tikėtina. Kol tęsiasi karas, Aljansas nerizikuos tiesioginio konflikto su Rusija. Tai reiškia, kad Ukrainai teks kovoti toliau, pasikliaujant Vakarų ginklų tiekimu ir finansine parama, bet be formalių saugumo garantijų.
Tačiau tai nereiškia, kad situacija yra beviltiška. Ukraina gali siekti tarpinių tikslų – glaudesnio bendradarbiavimo su NATO, modernesnės ginkluotės, mokymo programų, žvalgybos dalijimosi. Visa tai stiprina šalies gynybines galimybes ir artina ją prie Aljanso standartų. Kai karas baigsis – o jis anksčiau ar vėliau baigsis – Ukraina bus daug geriau pasirengusi narystei nei bet kada anksčiau.
Svarbu suprasti, kad narystė nėra magiškas sprendimas visiems Ukrainos saugumo iššūkiams. Net ir tapusi NATO nare, šalis turės išlaikyti stiprią kariuomenę, investuoti į gynybą, budėti dėl hibridinių grėsmių. Narystė suteikia kolektyvinės gynybos garantijas, bet ne atleidžia nuo atsakomybės už savo saugumą.
Ukrainos atvejis gali pakeisti ir patį NATO. Aljansas jau dabar peržiūri savo strategijas, didina pajėgumus Rytų Europoje, greitina sprendimų priėmimo procesus. Ukrainos patirtis kovoje su Rusija yra vertinga pamoka visiems NATO nariams. Galima sakyti, kad Ukraina jau dabar prisideda prie Aljanso saugumo, net ir nebūdama formalia nare.
Galiausiai, narystės klausimas priklauso ne tik nuo Ukrainos ar NATO, bet ir nuo to, kaip baigsis karas. Jei Ukraina sugebės atsilaikyti ir išstumti Rusiją iš savo teritorijos, jos derybinė pozicija bus daug stipresnė. Jei karas baigsis kompromisu su teritorijų netektimis, kelias į NATO taps dar sudėtingesnis. Todėl dabar svarbiausia – padėti Ukrainai laimėti šį karą arba bent pasiekti palankią taikos sutartį. Tik tada narystės svajone gali tapti realybe.