Prezidentas gina Landsbergio statusą: „Istorinė tiesa neturėtų būti politizuojama”
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė aiškų nepritarimą iniciatyvai panaikinti valstybės vadovo statusą profesoriui Vytautui Landsbergiui. Prezidentas pabrėžė, kad sprendimas suteikti šį statusą buvo teisingas ir atitinka istorinę tiesą.
„Profesorius Vytautas Landsbergis atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir jo indėlis į mūsų valstybės istoriją yra neabejotinas”, – teigė G. Nausėda oficialiame pareiškime.
Diskusijos dėl V. Landsbergio statuso kilo po to, kai Seime buvo užregistruotas siūlymas peržiūrėti 2000 m. priimtą įstatymą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui buvo suteiktas valstybės vadovo statusas. Šį siūlymą pateikė grupė parlamentarų, argumentuodami, kad tokia nuostata esą prieštarauja Konstitucijai.
Tačiau Prezidentas G. Nausėda pabrėžė, kad tokie klausimai neturėtų būti politizuojami ir turėtų būti sprendžiami remiantis objektyviais istoriniais kriterijais.
Istorinis kontekstas ir faktai
Vytautas Landsbergis vadovavo Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, iki 1992 m. lapkričio. Būtent šiuo laikotarpiu Lietuva išgyveno sudėtingą tarptautinio pripažinimo procesą, 1991 m. sausio įvykius ir sovietų ekonominę blokadą.
2000 m. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko statuso” nustatė, kad V. Landsbergiui, kaip tuometiniam AT-AS pirmininkui, pripažįstamas valstybės vadovo statusas.
Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime išaiškino, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas buvo faktinis valstybės vadovas, nors formaliai tokios pareigybės tuo metu nebuvo numatyta.
Visuomenės ir politikų reakcijos
Šis klausimas sukėlė plačias diskusijas visuomenėje ir politinėje arenoje. Politologai pastebi, kad debatai dėl V. Landsbergio statuso atspindi gilesnį susiskaldymą vertinant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.
Istorikai ir teisininkai taip pat išreiškė skirtingas nuomones. Dauguma istorikų pripažįsta V. Landsbergio vaidmenį kaip esminį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tačiau kai kurie teisininkai kelia klausimus dėl retrospektyvaus statuso suteikimo teisinio pagrindo.
Buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis yra pažymėjęs, kad „istorinė tiesa ir teisinė tiesa ne visada sutampa, tačiau šiuo atveju V. Landsbergio vaidmuo buvo toks reikšmingas, kad jo pripažinimas valstybės vadovu atitinka faktinę to meto situaciją”.
Istorinės atminties svarba
Prezidentas G. Nausėda ragina išlaikyti pagarbą istoriniams faktams ir asmenims, kurie prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. „Negalime leisti, kad mūsų valstybės istorija taptų politinių žaidimų įkaite. Turime gerbti ir vertinti tuos, kurie stovėjo prie nepriklausomos Lietuvos lopšio”, – pabrėžė šalies vadovas.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis yra pažymėjęs, kad „istorinė atmintis yra vienas svarbiausių valstybės tapatybės elementų, todėl bandymai ją perrašyti ar kvestionuoti kenkia visuomenės sanglaudai”.
Istorijos pamokos ateities kartoms
Diskusija dėl V. Landsbergio statuso primena, koks trapus gali būti istorinis konsensusas. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, vis dar susiduriame su iššūkiais vertindami to laikotarpio įvykius ir asmenybes. Tai signalizuoja apie poreikį stiprinti istorinį švietimą ir kritinį mąstymą visuomenėje.
Profesoriaus V. Landsbergio vaidmuo Lietuvos istorijoje išlieka neginčijamas – nepriklausomai nuo formalių titulų ar statusų. Tačiau šis atvejis taip pat primena, kad istorinė atmintis reikalauja nuolatinio puoselėjimo ir apsaugos nuo politinių vėjų. Galbūt tikrasis istorinių asmenybių įvertinimas slypi ne įstatymuose ar formalumuose, o tautos sąmonėje ir kolektyvinėje atmintyje, kuri, nepaisant politinių audrų, išsaugo tai, kas iš tiesų svarbu.