Visuotinė gynyba atgraso ne dėl to, kad kiekvienas gyventojas turėtų tapti kariu. Galimas užpuolikas mato, kad vieno greito smūgio nepakaks: reikėtų kovoti ne vien su kariuomene, bet ir su valstybe, kuri geba veikti, padėti žmonėms ir išvengti sumaišties.
Paprasčiau tariant, atgrasymas yra žinia, kad pulti būtų per brangu, per sunku ir neapsimokėtų. Kuo aiškiau ši žinia matoma kasdieniame gyvenime, tuo mažiau tikėtina, kad kas nors ryšis ją patikrinti.
Ar šalies pažeidžiamumą lemia tik ginklai?
Įsivaizduokite miestą, kuriame sutrikus įprastai tvarkai žmonės nežino, kur eiti, kaip susisiekti su artimaisiais ir kuo tikėti. Agresoriui tokia sumaištis būtų naudinga: pakaktų kelių melagingų žinučių, panikos parduotuvėse ar užblokuotų kelių, kad visuomenė pasijustų bejėgė.
Visuotinė gynyba kuria priešingą vaizdą. Savivaldybės, tarnybos, įmonės, mokyklos, bendruomenės ir gyventojai turi suprasti savo vaidmenį: kas užtikrina būtiniausias paslaugas, kas atsako už informaciją, kaip padedama pažeidžiamiems žmonėms ir kur ieškoti patikimų nurodymų.
Tai nereiškia, kad žmogus vienas turi spręsti sudėtingas krizes. Tačiau jis neturėtų būti visiškai priklausomas nuo gandų, atsitiktinių socialinių tinklų įrašų ar paskutinę minutę priimamų sprendimų.
Kaip atgrasymas prasideda nuo minties, kad lengvo laimėjimo nebus
Galimas priešininkas vertina ne tik techniką ar karių skaičių. Jam svarbu, ar pavyks greitai palaužti žmonių valią, sustabdyti kasdienį gyvenimą ir sukurti įspūdį, kad valstybė nebegali veikti.
Kai visuomenė pasirengusi, toks planas tampa kur kas mažiau patrauklus. Žmonės žino, kur tikrinti informaciją, šeimos yra aptarusios, kaip susisieks, o institucijos ir bendruomenės nėra svetimos viena kitai. Tada išorinis spaudimas nesukelia to lengvo chaoso, kurio būtų siekiama.
Todėl visuotinė gynyba nėra vien karinis terminas. Ji apima atsparumą dezinformacijai, gebėjimą padėti kaimynui, pasirengimą laikinai pasirūpinti savimi ir pasitikėjimą aiškiais, oficialiais nurodymais.
Ką gali padaryti žmogus, kuris nėra kariuomenėje
Kasdienėje kalboje visuotinė gynyba kartais skamba taip, lyg būtų skirta tik uniformuotiems žmonėms. Iš tiesų daug svarbių dalykų vyksta gerokai anksčiau ir paprasčiau: šeimoje, darbovietėje, daugiabučio laiptinėje.
- Susitarti su artimaisiais, kaip susisieksite, jei ryšys ar įprastas judėjimas sutriktų.
- Žinoti, kurių oficialių kanalų informaciją tikrintumėte, užuot skubėję dalytis nepatvirtintomis žinutėmis.
- Turėti namuose pagrindinių kasdien reikalingų atsargų, kad nereikėtų jų pirkti panikoje.
- Pastebėti, kam aplinkoje gali reikėti pagalbos: vienišam senjorui, šeimai su mažais vaikais, žmogui su negalia.
- Domėtis savo savivaldybės civilinės saugos informacija ir bendruomenės galimybėmis prisidėti.
Toks pasirengimas nėra gyvenimas baimėje. Jis panašus į atsarginį raktą namuose: jo gali niekada neprireikti, bet turint jį nesijaučiama visiškai užrakintam už durų.
Kodėl tvirta visuomenė mažina paniką, o ne ją kursto
Gali atrodyti, kad kalbos apie gynybą tik didina įtampą. Tačiau didžiausią nerimą dažnai kelia ne pats nežinomas pavojus, o jausmas, kad niekas nepaaiškino, ką daryti ir kas už ką atsakingas.
Valstybei svarbu kalbėti aiškiai, be miglotų lozungų, o gyventojams – nepasiduoti minčiai, kad „viskuo turi pasirūpinti kažkas kitas“. Kariuomenė gina šalį, bet jos atsparumą kuria ir tie, kurie krizėje išlaiko ramybę, rūpinasi savo šeima ir padeda aplinkiniams.
Visuotinė gynyba tampa atgrasymo priemone tada, kai Lietuva atrodo ne kaip lengvai iš vėžių išmušama vieta, o kaip susitelkusi visuomenė. Esmė paprasta: kuo mažiau priešininkas tikisi greito chaoso ir lengvos pergalės, tuo mažiau jam apsimoka bandyti.
