Dešimtmetis, pakeitęs Europą. Būtent tiek laiko praėjo nuo tų įvykių Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, kurie iš esmės nulėmė šiandieninę geopolitinę situaciją. Kas tada, 2013-ųjų pabaigoje, galėjo pagalvoti, kad studentų protestai dėl Europos integracijos virš į kruvinąjį Maidaną, o vėliau – į didžiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos?
Šiandien, kai karo veiksmai Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus, verta prisiminti visą įvykių grandinę. Ne todėl, kad norėtume gyventi praeitimi, bet tam, kad suprastume dabartį ir galėtume bent šiek tiek nuspėti ateitį. Ši chronologija – ne tik datų ir faktų rinkinys, bet bandymas suvokti, kaip vienas įvykis vedė prie kito, kaip diplomatiniai žaidimai virto tikru karu.
Kai viskas prasidėjo: Euromaidano dienos
2013 metų lapkričio 21 diena. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius netikėtai atsisako pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Sprendimas priimtas po intensyvių derybų su Rusija, kuri siūlė ekonominę pagalbą mainais už dalyvavimą Muitų sąjungoje. Kijevo studentai tą pačią dieną išeina į Nepriklausomybės aikštę – Maidaną.
Iš pradžių tai buvo kelių šimtų žmonių protestas. Niekas nesitikėjo, kad jis išaugs į masinį judėjimą. Bet lapkričio 30-ąją nakties metu Berkutas – specialioji policijos pajėga – žiauriai išvaikė taikius protestuotojus. Tai buvo lūžio taškas. Kitą dieną į Maidaną išėjo ne tūkstančiai – dešimtys tūkstančių žmonių.
Gruodžio mėnesį protestai tik stiprėjo. Aikštėje atsirado palapinių miestelis, barikados, savigynos būriai. Opozicijos lyderiai – Arsenijus Jaceniukas, Vitalijus Kličko, Olehas Tiahnybokas – vadovavo mitingams, bet gatvėje buvo jaučiama, kad žmonės jau nebeklausė tradicinių politikų. Tai buvo tikra liaudies revoliucija, chaotiška ir nenuspėjama.
Kruvinas vasaris: kai žuvo viltis deryboms
2014 metų vasario 18-20 dienos tapo juodžiausiomis Maidano istorijoje. Snaiperiai šaudė į protestuotojus, gatvėse vyko tikros kautynės. Per tris dienas žuvo daugiau nei šimtas žmonių – jie vėliau buvo pavadinti „Dangaus šimtuku”. Televizijos kameros rodė šiurpius vaizdus: kraujas ant sniego, žmonės, nešantys sužeistuosius, mirtinai sužeisti protestuotojai.
Vasario 21-ąją, kai atrodė, kad šalis smunka į pilietinį karą, buvo pasirašyta susitarimo sutartis tarp Janukovyčiaus ir opozicijos. Europos užsienio reikalų ministrai tarpininkavo derybose. Bet sutartis nebeturėjo reikšmės – tą pačią naktį Janukovyčius pabėgo iš Kijevo. Vasario 22-ąją Aukščiausioji Rada nušalino jį nuo pareigų.
Maidanas laimėjo, bet kaina buvo baisi. O svarbiausia – Rusija šių įvykių niekada nepripažino teisėtais. Kremlius kalbėjo apie „fašistinį perversmą” ir „neteisėtą valdžios užgrobimą”. Šie naratyvai vėliau tapo pretekstu agresijai.
Krymo aneksija: kaip dingo pusiasalis
Kol Ukraina dar šaukė savo žuvusiuosius ir bandė formuoti naują valdžią, Kryme jau vyko gerai suplanuota operacija. Vasario pabaigoje – kovo pradžioje pusiasalyje pasirodė „žalieji žmogeliukai” – kariai be skiriamųjų ženklų, bet su modernia Rusijos kariuomene naudojama ginkluote.
Kovo 16-ąją Kryme buvo surengtas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. Vakarų šalys jį pavadino neteisėtu, bet rezultatai buvo paskelbti: 96 procentai balsavusiųjų tariamai pasisakė už prisijungimą. Kovo 18-ąją Vladimiras Putinas pasirašė sutartį apie Krymo prijungimą prie Rusijos.
Visa operacija vyko greitai ir be didesnių mūšių. Ukrainos kariuomenė Kryme buvo demoralizuota, neturėjo aiškių įsakymų iš Kijevo. Kai kurios karinės bazės buvo blokuojamos, kariai – verčiami prisiekti Rusijai. Tarptautinė bendruomenė reagavo sankcijomis, bet Krymas jau buvo prarastas.
Donbaso sukilimas: kai prasidėjo tikras karas
2014 metų balandį neramumai persimetė į Rytų Ukrainą. Donecko ir Luhansko srityse ginkluoti vyrai užėmė vyriausybės pastatus, paskelbė „liaudies respublikas”. Iš pradžių atrodė, kad tai lokalūs separatistai, bet greitai tapo aišku, kad operaciją koordinuoja ir remia Rusija.
Balandžio 12-ąją Igoris Girkinas (Strelkovas), buvęs Rusijos FSB karininkas, su ginkluota grupe užėmė Slavjanską. Tai buvo tikras karo pradžios signalas. Gegužės pradžioje Donecke ir Luhanске buvo surengti „referendumai” dėl nepriklausomybės, kuriuos niekas tarptautinėje bendruomenėje nepripažino.
Ukrainos valdžia pradėjo tai, ką pavadino „antiteroristine operacija” (ATO). Į Donbasą buvo siųsti kariuomenės daliniai, savanorių batalionai. Prasidėjo tikros kautynės dėl miestų ir miestelių. Slavjanskas, Kramatorkas, Mariupolis – šie vardai tapo kasdienių naujienų dalimi.
Vasarą kovos intensyvėjo. Liepos 17-ąją įvyko tragedija, kuri sukrėtė visą pasaulį – virš Donbaso buvo numuštas Malaizijos oro linijų reisas MH17, žuvo 298 žmonės. Tarptautiniai tyrėjai vėliau nustatė, kad lėktuvas buvo numuštas rusišku „Buk” raketos kompleksu, atgabentu iš Rusijos.
Minsko susitarimai: taika, kuri netapo taika
2014 metų rugsėjį, kai Ukrainos kariuomenė pradėjo atsiimti teritorijas, separatistai staiga gavo sustiprinimą. Rusijos reguliarios pajėgos perėjo sieną, situacija fronte dramatiškai pasikeitė. Ilovaisko katilas tapo tragedija Ukrainos kariuomenei – šimtai karių žuvo ar pateko į nelaisvę bandydami išsivaduoti iš apsupties.
Rugsėjo 5-ąją Minske buvo pasirašytas pirmasis susitarimas dėl paliaubų. Jį pasirašė Ukraina, Rusija, ESBO atstovai ir separatistų lyderiai. Bet susitarimas neveikė – kovos tęsėsi, nors ir mažesniu intensyvumu.
2015 metų pradžioje separatistai, remiami Rusijos, pradėjo naują ofensyvą. Sausio pabaigoje vyko sunkios kautynės dėl Debalcevės – svarbaus geležinkelio mazgo. Vasario 12-ąją buvo pasirašytas Minsko II susitarimas, kurį derino Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas François Hollande’as.
Minsko susitarimai numatė paliaubas, sunkiosios ginkluotės atsitraukimą, politinę reformą Ukrainoje. Bet realybėje jie tapo tik įšaldyto konflikto formalizavimu. Fronto linija stabilizavosi, bet šaudymas niekada visiškai nesustojo. Kasmet žūdavo šimtai karių ir civilių.
Įšaldytas konfliktas: karas, apie kurį pamiršo pasaulis
2015-2021 metai – tai laikotarpis, kai Donbaso karas tapo rutina. Pasaulio žiniasklaida perjungė dėmesį į kitas krizes – Siriją, migraciją, Brexit, pandemiją. Bet fronto linijoje žmonės toliau mirė.
Ukrainos kariuomenė per šiuos metus kardinaliai pasikeitė. Iš chaotiškų savanorių būrių ir demoralizuotos sovietinės armijos likučių išaugo gana profesionali kariuomenė. NATO šalys teikė mokymą, nors ir netiesiogiai – ginklų. Ukraina modernizavo savo pajėgas, kūrė naują karių kartą, turinčią kovos patirties.
Politiškai šis laikotarpis buvo sudėtingas. 2019 metais prezidentu buvo išrinktas Volodymyras Zelenskis – buvęs komikas, žadėjęs užbaigti karą. Jis bandė atgaivinti Minsko procesą, susitiko su Putinu Paryžiuje 2019-ųjų gruodį. Bet realių rezultatų nebuvo. Rusija reikalavo, kad Ukraina pirmiausia įgyvendintų politines reformas (faktiškai suteiktų Donbasui specialų statusą), o tik paskui būtų grąžinta siena. Ukraina norėjo atvirkščiai.
2022-ieji: kai pasaulis pasikeitė vienąnakt
2021 metų pabaigoje – 2022-ųjų pradžioje prie Ukrainos sienų pradėjo kauptis Rusijos kariuomenė. Vakarų žvalgybos tarnybos perspėjo apie galimą invaziją, bet daugelis netikėjo, kad tai įmanoma. Net Ukrainos vadovybė viešai sakė, kad nereikia kelti panikos.
Vasario 24-ąją, 5 valandą ryto Kijevo laiku, Rusija pradėjo masinę invaziją. Raketų smūgiai pasiekė visą Ukrainą – nuo Lvovo iki Charkivo, nuo Kijevo iki Odesos. Rusijos kariuomenė kirto sieną iš kelių krypčių: iš Baltarusijos link Kijevo, iš Rusijos link Charkivo ir Donbaso, iš Krymo link Chersono ir Zaporožės.
Pirmosios dienos buvo chaotiškos. Rusijos desantininkai bandė užimti Hostomel oro uostą netoli Kijevo – vyko žiaurios kautynės. Rusijos šarvuočių kolonos judėjo link sostinės. Pasaulis laikė kvapą – daugelis tikėjosi, kad Kijevas kris per kelias dienas.
Bet to neįvyko. Ukrainos kariuomenė ir civiliai gynėsi įnirtingai. Zelenskis liko Kijeve, jo žodžiai „Man reikia šaudmenų, ne pavėžėjimo” tapo simboliu. Buča, Irpinė, Hostomel – šie Kijevo priemiesčiai tapo intensyvių kovų vietomis.
Karas, kuris tęsiasi: nuo Buča iki Bachuto
Kovo pabaigoje, nesugėbėjusi užimti Kijevo, Rusijos kariuomenė atsitraukė iš sostinės regiono. Tada pasaulis pamatė Buča – miestelį, kur gatvėse gulėjo civilių kūnai, buvo kankinimo kamerų, masinių kapų. Buča tapo karo nusikaltimų simboliu.
Rusija persigrupavo ir sutelkė pajėgas Donbase. Prasidėjo ilgos, kruvinos kautynės dėl Rytų Ukrainos miestų. Mariupolis, apgultas nuo kovo pradžios, krito gegužę po heroiškos „Azovstali” gynėjų rezistencijos. Miestas buvo faktiškai sunaikintas.
Vasarą Ukraina pradėjo kontrpuolimą pietuose. Rugsėjį sėkmingai atsiėmė didžiąją Charkivo srities dalį, spalį – Lymaną. Lapkritį buvo išlaisvintas Chersonas – vienintelis srities centras, kurį Rusija buvo okupavusi.
2023 metai prasidėjo ilgomis, išsekančiomis kautynėmis dėl Bachmuto. Miestas neturėjo didelės strateginės reikšmės, bet tapo simboliu – Rusijos samdinių grupuotė „Wagner” mėnesiais šturmavo jį, nešdama milžiniškas nuostolius. Gegužę Bachmutą užėmė rusai, bet už kokią kainą.
Vasarą Ukraina pradėjo lauktą kontrpuolimą pietuose, bet jis nebuvo toks sėkmingas, kaip tikėtasi. Rusijos gynybos linijos pasirodė stipresnės, minų laukai – tankesni. Kovos virto poziciniu karu, primenančiu Pirmąjį pasaulinį.
Ką tai reiškia mums ir kas laukia toliau
Šiandien, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo Maidano pradžios ir daugiau nei dvejiems metams nuo plataus masto invazijos, karas Ukrainoje tęsiasi. Fronto linija stabilizavosi, bet kovos nevyksta. Rusija kontroliuoja apie 18 procentų Ukrainos teritorijos – Krymą, didžiąją Donbaso dalį, dalį Zaporožės ir Chersono sričių.
Vakarų pagalba Ukrainai tęsiasi, nors ir su svyravimais. JAV Kongrese ginčai dėl finansavimo, Europoje – nuovargis nuo karo. Bet Ukraina toliau kovoja, nors jos ištekliai nėra begaliniai. Rusija taip pat patiria didžiulius nuostolius – žmonių, technikos, ekonominius.
Kas bus toliau? Diplomatiniai sprendimai kol kas nematyti – pozicijos per daug skirtingos. Rusija reikalauja pripažinti okupuotas teritorijas, atsisakyti NATO narystės. Ukraina nori visiškos teritorijų grąžinimo, saugumo garantijų. Kompromiso erdvė – minimali.
Praktiškai tai reiškia, kad karas gali tęstis dar ilgai. Galbūt jis vėl taps „įšaldytu konfliktu”, galbūt įvyks nauji lūžiai fronte. Viena aišku – šis karas jau pakeitė Europą. NATO išsiplėtė (Suomija, Švedija), Europos saugumo architektūra pertvarkyta, energetinė priklausomybė nuo Rusijos nutraukta.
Mums, Lietuvoje, šis karas – ne tik naujienos televizijoje. Tai tiesioginė grėsmė mūsų saugumui, todėl Ukrainos parama – ne altruizmas, o investicija į savo ateitį. Kiekviena diena, kurią Ukraina išsilaiko, yra diena, kurią mes galime gyventi ramiai. Todėl šios chronologijos žinojimas – ne istorijos pamoka, o supratimas, kodėl tai, kas vyksta Ukrainoje, yra svarbu kiekvienam iš mūsų.