Kai suskaičiavau, kad mano kavos aparate paruoštas juodos kavos puodelis kainuoja apie 28 centus, skaičiavimą patikrinau dar kartą. Pakeliui į darbą už tokią kavą mokėdavau 3,20 euro, taigi vieno puodelio skirtumas siekė 2,92 euro. Jei kavą taip pirktume kasdien visus metus, skirtumas sudarytų 1 065,80 euro. Pamačiusi šią sumą, atsiverčiau banko išrašą ir nusprendžiau sužinoti, kiek iš tikrųjų išleidžiu pati.
Kavos aparatas mūsų namuose stovėjo jau seniai. Rytais juo dažniausiai naudodavosi vyras, kartais pasigamindavau ir aš, bet dažniausiai iš namų išlėkdavau nespėjusi. Tada pakeliui sustodavau kavos. Tas pats užsakymas, pažįstama vieta ir keli gurkšniai prieš prasidedant darbo dienai tapo patogiu, malonia įpročiu. Apie kainą susimąstydavau tik tada, kai meniu ji pasikeisdavo.
Niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris daug išleidžia kavinėse. Pietus dažnai nešdavausi iš namų, pyrago prie kavos beveik nepirkdavau, o brangių gėrimų su priedais nesirinkdavau. Paprastos kavos puodelis atrodė visai nedidelė kasdienė išlaida, ir atskirai paėmus taip iš tiesų buvo. Tačiau banko išraše šie nedideli mokėjimai kartojosi gerokai dažniau, nei prisiminiau.
Kas telpa į tuos 28 centus
Nenorėjau lyginti vien pupelių kainos su visa kavinėje sumokama suma. Aparatas naudoja elektrą, jį reikia valyti ir prižiūrėti, be to, ir pats prietaisas kainavo. Jei būčiau skaičiavusi tik pupeles, namų puodelis atrodytų dar pigesnis, bet toks palyginimas man nebūtų buvęs sąžiningas.
Tuomet pirktos pupelės kainavo 18 eurų už kilogramą. Įprastam puodeliui skaičiavau maždaug 10 gramų, taigi pupelių dalis sudarė 18 centų. Lyginau paprastą juodą kavą, kurią dažniausiai pirkdavau ir išsinešti. Pieno ar kitų priedų į skaičiavimą neįtraukiau, nes mano puodelyje jų nebuvo.
Vandeniui ir elektrai priskyriau maždaug 2 centus, valymo ir priežiūros priemonėms – 3. Tai buvo apytikriai dydžiai, o ne kiekvieno puodelio matavimas laboratorijoje. Aparato kainai paskirstyti pasirinkau paprastą prielaidą: 300 eurų kainavęs prietaisas per naudojimo laiką paruoš bent 6 000 puodelių. Taip vienam puodeliui teko dar 5 centai.
Viską sudėjusi gavau 28 centus. Supratau, kad šis skaičius pasikeistų pasirinkus brangesnes pupeles, stipresnę kavą arba jei aparatui prireiktų didelio remonto. Vis dėlto tai buvo gerokai realesnis namų puodelio įvertinimas nei ankstesnis mano spėjimas, kad jis turbūt kainuoja „kokį eurą“.
Metinė suma nustebino, bet banko išrašas pasakė daugiau
Skirtumą paskaičiuoti buvo nesunku: iš 3,20 euro atėmus 0,28 euro, lieka 2,92 euro. Padauginus iš 365 dienų gaunama 1 065,80 euro. Kurį laiką tiesiog spoksojau į skaičiuotuvą. Už tokią sumą šeima jau planuoja didesnius pirkinius, lygina kainas ir svarsto, ar tikrai gali sau leisti.
Vis dėlto kavos nepirkdavau kiekvieną metų dieną. Kartais dirbdavau iš namų, kartais ryte niekur nesustodavau, o savaitgaliais kavą gerdavome namuose. Todėl nenorėjau sau priskirti tūkstančio eurų sutaupymo, kurio dar nebuvo. Metinė suma parodė vieno kasdienio įpročio mastą, o tikrąją savo situaciją reikėjo patikrinti pagal mokėjimus.
Pasirinktą mėnesį radau 20 kavos pirkimų po 3,20 euro, iš viso – 64 eurus. Sudėtos į vieną eilutę, šios išlaidos atrodė kitaip nei 20 atskirų smulkių mokėjimų. Prisiminiau net kelis rytus, kai kava liko nebaigta ant darbo stalo: ji atvėso, kol atsakinėjau į žinutes.
Tie patys 20 puodelių namuose pagal mano skaičiavimą būtų kainavę 5,60 euro, o skirtumas siekė 58,40 euro. Šią sumą jau galėjau susieti su konkrečiu savo mėnesiu. Parodžiau ją vyrui. Jis neprisiminė, kad seniai galėjo mane pamokyti, tik paklausė, kodėl nepasiimu namuose paruoštos kavos.
Rytais trūko visai mažo pasiruošimo
Turėjau termosinį puodelį. Jis stovėjo spintelės gilumoje, už kitų indų. Kartais jį išsitraukdavau kelionei, bet kasdienai nenaudojau, o pasiteisinimas visada būdavo tas pats: rytais ir taip skubu. Kol suradau puodelį, patikrinau, ar jis švarus, ir prisipyliau kavos, jau norėdavosi griebti raktus ir bėgti.
Pirmą vakarą tiesiog pastačiau išplautą puodelį prie aparato. Ryte beliko paspausti mygtuką, uždėti dangtelį ir pasiimti. Visa tai užtruko mažiau laiko, nei anksčiau praleisdavau eilėje. Net kiek pasipiktinau pati savimi, kad tokį paprastą sprendimą tiek laiko laikiau nepatogiu.
Ne visi rytai praėjo sklandžiai. Kartą kavą pasigaminau, bet puodelį palikau ant virtuvės stalo. Kitą dieną jis liko automobilyje, todėl vėl nusipirkau pakeliui. Stengiausi dėl to nepradėti sau priekaištauti: mano tikslas buvo sumažinti pasikartojančią išlaidą, o ne įrodyti, kad nuo šiol nė karto nebemokėsiu už kavą mieste.
Be to, kavinė man reiškė ir trumpą malonią pauzę. Tai ypač pajutau pirmąją savaitę, kai kelias į darbą pasidarė tiesesnis: nebeliko sustojimo, pasisveikinimo ir kelių minučių laukimo. Supratau, kad dalį rytų ten eidavau dėl pačios vietos. Tokius apsilankymus norėjau pasilikti, tik rinktis juos sąmoningai.
Po mėnesio atsirado konkretus rezultatas
Kitą mėnesį kavinėje kavą pirkau 4 kartus. Du kartus susitikau su kolege, kartą buvau išvykusi, dar kartą tiesiog norėjau sustoti. Likusius 16 puodelių, kuriuos anksčiau būčiau pirkusi pakeliui, pasigaminau namuose. Nė vienos kavinėje išgertos kavos nelaikiau nesėkme, nes jau žinojau, kodėl tą kartą ją perku.
16 puodelių, padaugintų iš 2,92 euro skirtumo, sudarė 46,72 euro. Tiek pagal savo pasirinktą skaičiavimo būdą tą mėnesį palikau šeimos biudžete. Tam nereikėjo jokio didelio pirkinio: aparatas ir puodelis jau stovėjo mūsų namuose.
Šią sumą pervedžiau į atskirą taupymo sąskaitą. Anksčiau mažesnės kasdienės išlaidos tiesiog ištirpdavo tarp kitų pirkinių, todėl norėjau pamatyti apčiuopiamą rezultatą. Dabar sąskaitoje atsirado atskiras pavedimas, kurį galėjau susieti su vienu pakeistu įpročiu.
Skaičiavimą su 1 065,80 euro pasilikau užrašuose, bet savo santaupomis vadinu tik tai, ką iš tikrųjų atidedu. Pirmą mėnesį tai buvo 46,72 euro. O vakare, išplovusi termosinį puodelį, iškart pastatau jį prie kavos aparato, ir ryte jo nebereikia ieškoti.
