Lietuvos ir Taivano santykiai: tarp lūkesčių ir realybės
Lietuvos ir Taivano santykiai, pasak Gintauto Palucko, yra „įšalę„, nors antraštėse jie skambėjo daug gražiau nei yra realybėje. Paluckas teigia, kad nors buvo daug kalbama apie ekonominę naudą ir naujas galimybes, praktikoje šie santykiai nepasiekė tikėtino lygio. Jis pabrėžia, kad Lietuvos verslas nepatyrė žadėtos naudos, o politiniai ryšiai taip pat nebuvo tokie stiprūs, kaip tikėtasi.
Santykių raida ir lūkesčiai
Lietuvos ir Taivano santykių suaktyvėjimas prasidėjo 2021 metais, kai Lietuva nusprendė leisti Taivanui atidaryti atstovybę Vilniuje su pavadinimu „Taivano”, o ne įprastu „Taipėjaus” vardu. Šis sprendimas sukėlė Kinijos pasipiktinimą ir ekonomines sankcijas Lietuvai. Tuometinė Lietuvos vyriausybė tikėjosi, kad glaudesni ryšiai su Taivanu kompensuos prarastą Kinijos rinką ir atvers naujas galimybes Lietuvos verslui.
Taivanas iš savo pusės pažadėjo investuoti į Lietuvos ekonomiką, sukurti 1 milijardo dolerių vertės investicinį fondą ir atverti savo rinką Lietuvos gamintojams. 2021 metų pabaigoje buvo pranešta apie pirmąją 200 milijonų dolerių investiciją į Lietuvos puslaidininkių, lazerių, biotechnologijų ir kitas pažangias pramonės šakas.
Realybė neatitiko lūkesčių
Tačiau praėjus daugiau nei dvejiems metams, situacija atrodo kitaip. Pasak Palucko, realūs ekonominiai rezultatai gerokai atsilieka nuo žadėtųjų. Iš žadėto milijardinio investicinio fondo Lietuvą pasiekė tik nedidelė dalis lėšų.
Statistika rodo, kad Lietuvos eksportas į Taivaną išaugo nuo 19 milijonų eurų 2020 metais iki maždaug 40 milijonų eurų 2022 metais, tačiau šis augimas nepakankamas kompensuoti praradimus Kinijos rinkoje, kur Lietuvos eksportas sumažėjo nuo 300 milijonų eurų iki mažiau nei 100 milijonų per tą patį laikotarpį.
Taivano žadėtos investicijos į puslaidininkių gamybą Lietuvoje taip pat stringa. 2022 metų pradžioje pranešta apie planus statyti puslaidininkių gamyklą Lietuvoje, tačiau konkrečių žingsnių šia kryptimi nebuvo žengta.
Politinė dimensija
Politiniu lygmeniu santykiai taip pat nepasiekė tokio intensyvumo, kokio tikėtasi. Nors įvyko keletas aukšto lygio vizitų, įskaitant Taivano pareigūnų apsilankymus Lietuvoje ir Lietuvos delegacijų keliones į Taivaną, ilgalaikių strateginių partnerysčių formavimas vyksta lėtai.
Paluckas kritikuoja tokią situaciją, teigdamas, kad Lietuvos užsienio politika turėtų būti labiau subalansuota ir orientuota į ilgalaikę naudą. Jis mano, kad sprendimas dėl Taivano atstovybės pavadinimo buvo priimtas neįvertinus visų galimų pasekmių ir neturint aiškios strategijos, kaip išnaudoti naujas galimybes.
„Užsienio politika negali būti formuojama remiantis vien vertybiniais principais, neįvertinant ekonominių interesų”, – teigia Paluckas. Jo nuomone, reikėtų ieškoti būdų, kaip atšildyti santykius su Kinija, kartu išlaikant gerus ryšius su Taivanu.
Galimi ateities scenarijai
Ekspertai pastebi, kad Lietuvos ir Taivano santykių atšalimas gali būti susijęs ir su besikeičiančia geopolitine situacija. Rusijos karas Ukrainoje nukreipė Lietuvos dėmesį į saugumo klausimus Europoje, o JAV ir Kinijos santykių dinamika taip pat veikia mažesnių valstybių pozicijas.
Ekonomistai siūlo peržiūrėti Lietuvos ir Taivano ekonominio bendradarbiavimo prioritetus, orientuojantis į konkrečias nišas, kur abiejų šalių interesai sutampa. Pavyzdžiui, lazerių technologijos, biotechnologijos ir finansinės technologijos galėtų būti tos sritys, kur bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas.
Tarp antraščių ir tikrovės: ko išmokome?
Lietuvos ir Taivano santykių istorija atskleidžia svarbią pamoką apie skirtumą tarp politinių deklaracijų ir realių rezultatų. Kaip teigia Paluckas, reikėtų daugiau dėmesio skirti realiems rezultatams, o ne tik gražiai skambančioms antraštėms.
Lietuvos užsienio politika atsidūrė sudėtingoje situacijoje, bandydama suderinti vertybinius principus su pragmatiškais ekonominiais interesais. Šioje kryžkelėje svarbu ne tik peržiūrėti santykius su Taivanu, bet ir formuoti nuoseklią ilgalaikę strategiją, kuri leistų Lietuvai išlaikyti savo principus, kartu užtikrinant ekonominį augimą ir saugumą.
Galbūt laikas pripažinti, kad diplomatijoje, kaip ir gyvenime, realybė retai atitinka lūkesčius, ir vietoj skambių pareiškimų reikia kantraus, nuoseklaus darbo kuriant tvarius tarptautinius ryšius. Tik tuomet galėsime kalbėti ne apie „įšalusius” santykius, o apie tikrą, abipusiai naudingą partnerystę.