Lietuva pradeda išstojimo iš Otavos konvencijos procesą
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dokumentus, kuriais oficialiai pradedamas Lietuvos išstojimo iš Otavos konvencijos procesas. Šis žingsnis žymi svarbų posūkį šalies užsienio politikoje, nes Otavos konvencija, dar žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo, yra tarptautinis susitarimas, kuriuo siekiama uždrausti priešpėstines minas ir skatinti jų sunaikinimą.
Prezidento sprendimas buvo priimtas po ilgų diskusijų su vyriausybe ir kitomis suinteresuotomis šalimis. Nausėda pabrėžė, kad šis žingsnis yra būtinas siekiant užtikrinti šalies saugumą ir gynybinius pajėgumus, ypač atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją regione. Jis taip pat pažymėjo, kad Lietuva ir toliau laikysis tarptautinių įsipareigojimų ir sieks taikos bei stabilumo.
Istorinis kontekstas ir konvencijos reikšmė
Otavos konvencija buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 m. kovo 1 d. Šiuo metu prie konvencijos yra prisijungusios 164 valstybės. Konvencija draudžia naudoti, kaupti, gaminti ir perduoti priešpėstines minas. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, prisijungė prie konvencijos 1999 metais, tuo metu siekdama integruotis į Vakarų demokratinių valstybių bendruomenę ir NATO.
Tačiau pastaruoju metu, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių saugumo situacija drastiškai pasikeitė. Suomija, kuri turi ilgiausią sieną su Rusija ES, taip pat svarsto galimybę peržiūrėti savo narystę konvencijoje, o Lenkija jau anksčiau išreiškė abejones dėl konvencijos apribojimų šalies gynybiniams pajėgumams.
Reakcijos į sprendimą
Lietuvos sprendimas pasitraukti iš konvencijos sulaukė įvairių reakcijų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Kai kurie ekspertai teigia, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje, tačiau kiti mano, kad tai yra būtinas žingsnis siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas teigė: „Priešpėstinės minos yra efektyvi gynybinė priemonė, kuri gali padėti sulaikyti potencialų agresorių ir suteikti mums brangaus laiko mobilizuoti pajėgas. Šiuo metu turime realiai vertinti grėsmes ir imtis visų įmanomų priemonių apsaugoti savo teritoriją.”
Tuo tarpu nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Tarptautinė kampanija už minų uždraudimą” (ICBL), išreiškė nusivylimą Lietuvos sprendimu. ICBL atstovai pabrėžė, kad priešpėstinės minos dažnai sukelia ilgalaikes humanitarines pasekmes ir neigiamai veikia civilius gyventojus net ir po konfliktų pabaigos.
Praktiniai išstojimo aspektai
Lietuva prisijungė prie Otavos konvencijos 1999 metais ir nuo to laiko aktyviai dalyvavo jos įgyvendinime. Šalies pasitraukimas iš konvencijos bus įgyvendintas per nustatytą laikotarpį, per kurį bus atlikti visi būtini formalumai. Prezidentas Nausėda pabrėžė, kad Lietuva ir toliau sieks bendradarbiauti su tarptautiniais partneriais, siekdama užtikrinti taiką ir saugumą regione.
Pagal konvencijos 20 straipsnį, valstybė narė gali pasitraukti iš susitarimo pateikdama oficialų pranešimą Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. Pasitraukimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams po pranešimo pateikimo. Per šį laikotarpį Lietuvos gynybos ministerija turės parengti naujus teisės aktus, reglamentuojančius priešpėstinių minų įsigijimą, laikymą ir naudojimą.
Svarbu paminėti, kad Lietuva planuoja įsigyti tik modernias, „išmanias” minas, kurios gali būti nuotoliniu būdu deaktyvuotos ir turi savidestrukcijos mechanizmus, taip sumažinant riziką civiliams po konflikto pabaigos.
Saugumo dilema XXI amžiuje
Lietuvos sprendimas atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria daugelis valstybių šiuolaikiniame pasaulyje – kaip suderinti humanitarinius principus su nacionalinio saugumo poreikiais. Rusijos agresija Ukrainoje parodė, kad tradicinės gynybos priemonės vėl tampa aktualios, net ir toms šalims, kurios anksčiau buvo įsipareigojusios jų atsisakyti.
Gynybos ekspertas Deividas Šlekys teigia: „Priešpėstinės minos yra ekonomiškai efektyvi priemonė, leidžianti mažesnėms valstybėms kompensuoti kariuomenės dydžio trūkumus. Lietuvai, turinčiai ribotus gynybos išteklius ir ilgą sieną su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi bei Baltarusija, tai gali būti gyvybiškai svarbu.”
Pasitraukimas iš Otavos konvencijos nereiškia, kad Lietuva visiškai atsisakys humanitarinių principų. Šalis ir toliau laikysis kitų tarptautinių humanitarinės teisės normų ir sieks, kad bet koks minų naudojimas būtų griežtai kontroliuojamas ir atitiktų proporcingumo principą.
Tarp saugumo ir principų: naujasis Baltijos realizmas
Lietuvos žingsnis atspindi naują realizmą Baltijos regione. Kai idealai susiduria su grėsmėmis, valstybės turi priimti sunkius sprendimus. Istorija rodo, kad saugumas dažnai reikalauja kompromisų, o Lietuva šiandien žengia keliu, kuriame tenka sverti humanitarinius principus prieš savo piliečių saugumą.
Galbūt tai yra ne atsitraukimas nuo vertybių, o jų perrikiavimas naujomis aplinkybėmis. Kaip pabrėžė vienas kariuomenės atstovas neoficialiame pokalbyje: „Geriausia taikos garantija kartais yra tvirta gynyba. Jei agresorius žino, kad kaina bus per didelė, jis dukart pagalvos prieš puldamas.”
Ar šis sprendimas pasiteisins, parodys laikas. Tačiau aišku viena – Lietuva pasirinko kelią, kuriame prioritetas teikiamas ne tarptautiniam įvaizdžiui, o realiam saugumui. Ir šiame pasirinkime glūdi tiek rizika, tiek viltis – viltis, kad šių gynybos priemonių niekada neprireiks panaudoti.