Paminklo Petrui Cvirkai klausimas: tarp istorinės atminties ir visuomenės santykio
Prezidento patarėjas Povilas Mačiulis teigia, kad diskusijos dėl paminklo Petrui Cvirkai perkėlimo kelia visuomenės susipriešinimą. Anot jo, šis klausimas yra jautrus ir reikalauja atidaus svarstymo bei dialogo su visuomene.
Mačiulis pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į istorinius kontekstus ir visuomenės nuomonę, siekiant rasti tinkamą sprendimą. Jis taip pat pažymėjo, kad tokie klausimai turėtų būti sprendžiami ne tik politiniu, bet ir kultūriniu lygmeniu, įtraukiant įvairias suinteresuotas šalis. Prezidento patarėjas ragina ieškoti kompromisų ir bendro sutarimo, kad būtų išvengta dar didesnio visuomenės susiskaldymo.
Istorinis kontekstas ir dabartinės diskusijos
Petras Cvirka (1909-1947) – lietuvių rašytojas, poetas ir visuomenės veikėjas, kurio literatūrinis palikimas vertinamas, tačiau politinė veikla kelia prieštaringų vertinimų. Paminklas Cvirkai Vilniuje buvo pastatytas 1959 metais, sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Diskusijos dėl paminklo likimo suintensyvėjo 2020-2021 metais, kai Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo svarstyti jo perkėlimo klausimą. Pagrindinė kritika Cvirkai siejama su jo vaidmeniu 1940 m. Lietuvos sovietizacijos procese – jis buvo vienas iš vadinamosios „liaudies vyriausybės” delegacijos narių, vykusių į Maskvą prašyti Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius anksčiau yra pabrėžęs, kad „paminklai nėra istorijos vadovėliai, jie yra pagarbos ir vertybių ženklai”, todėl miesto viešosiose erdvėse neturėtų būti gerbiami asmenys, prisidėję prie Lietuvos okupacijos.
Skirtingos visuomenės pozicijos
Visuomenėje išsiskiria keli požiūriai į šį klausimą:
- Istorinio teisingumo šalininkai teigia, kad Cvirka aktyviai prisidėjo prie Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos, todėl jo paminklas neturėtų stovėti garbingoje miesto vietoje.
- Kultūrinio palikimo gynėjai pabrėžia Cvirkos literatūrinę vertę ir mano, kad jo kūrybinis indėlis neturėtų būti nuvertintas dėl politinių aplinkybių.
- Istorinės atminties puoselėtojai siūlo paminklą išsaugoti, bet papildyti informatyviomis lentelėmis, paaiškinančiomis sudėtingą istorinį kontekstą.
Lietuvos rašytojų sąjungos nariai ne kartą yra pasisakę už paminklo išsaugojimą, pabrėždami Cvirkos literatūrinę reikšmę, nors ir pripažindami jo politinių sprendimų prieštaringumą.
Tarptautinė praktika ir precedentai
Panašūs debatai vyksta ir kitose postsovietinėse bei postkomunistinėse šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje sovietmečio paminklai dažniausiai perkeliami į specialius muziejus po atviru dangumi. Lenkijoje veikia vadinamoji „dekomunizacijos” programa, pagal kurią šalinami su komunistiniu režimu susiję simboliai.
Vilniaus miesto savivaldybė anksčiau svarstė galimybę įkurti sovietinių skulptūrų parką, kur galėtų būti perkeltas ir Cvirkos paminklas, išsaugant jį kaip istorinį artefaktą, bet pašalinant iš centrinės miesto dalies.
Atminties kultūra: kaip rasti bendrą kalbą?
Diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo atspindi platesnį iššūkį – kaip Lietuva turėtų elgtis su sudėtingu sovietiniu paveldu. Šis klausimas neapsiriboja vien paminklais – jis liečia ir gatvių pavadinimus, pastatus, meno kūrinius.
Istorikai pabrėžia, kad svarbu vengti juoda-balta mąstymo ir ieškoti niuansuoto požiūrio į praeitį. Visuomenės atmintis formuojasi per dialogą, todėl Mačiulio raginimas įtraukti įvairias puses į diskusiją yra ypač svarbus. Galbūt vietoj paminklų griovimo ar besąlygiško išsaugojimo, vertėtų ieškoti trečio kelio – kontekstualizuoti juos, papildyti informacija, sukurti erdvę refleksijai.
Tokių sprendimų paieška nėra lengva, tačiau būtent per tokius procesus visuomenė bręsta ir mokosi kritiškai vertinti savo istoriją. Paminklai nėra vien akmuo ar metalas – jie yra mūsų santykio su praeitimi išraiška. O šis santykis, kaip matome iš Cvirkos atvejo, vis dar formuojasi, kinta ir ieško savo kelio tarp atminties, užmaršties ir supratimo.