Kaip virtuvės šeimininkas tapo Kremliaus šešėliu
Jevgenijaus Prigožino istorija skamba kaip scenarijus kriminaliniam trilerui, tačiau tai – tikrovė, kurios pasekmės vis dar jaučiamos geopolitiniame lygmenyje. Šis vyras, kadaise teistas už plėšimus ir sukčiavimą, sugebėjo tapti vienu įtakingiausių Rusijos figūrų. Jo kelias nuo hot dogų pardavėjo Sankt Peterburge iki privačios karinės kompanijos vadovo yra kupinas netikėtumų, kurie verčia suabejoti, ar tikrai žinome, kaip veikia valdžios mechanizmai Rusijoje.
Prigožinas gimė 1961 metais Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge. Jo jaunystė buvo toli gražu ne pavyzdinė – dar būdamas dvidešimties sulaukė pirmojo kalėjimo už vagystę. Vėliau, 1981 metais, gavo devynerių metų bausmę už plėšimus ir sukčiavimą. Sovietų Sąjungos griūtis 1991-aisiais jam atvėrė naujas galimybes, kurias jis išnaudojo maksimaliai. Pirmiausia Prigožinas ėmėsi prekybos hot dogais, vėliau atidarė kelias parduotuves, o 1990-ųjų viduryje įkūrė prabangių restoranų imperiją Sankt Peterburge.
Būtent restoranų verslas tapo tuo tiltu, kuris sujungė buvusį nusikaltėlį su būsimu Rusijos prezidentu. Vladimiras Putinas, tuomet dirbęs Sankt Peterburgo mero administracijoje, tapo dažnu Prigožino restoranų svečiu. Šis ryšys vėliau išaugo į kažką daugiau nei verslo santykius – tai tapo abipusiškai naudinga partnerystė, kuri pakeitė ne tik abiejų vyrų likimus, bet ir turėjo įtakos pasaulinei politikai.
Valstybinių užsakymų imperija ir pinigų plovimo schemos
Kai Putinas 2000 metais tapo Rusijos prezidentu, Prigožino verslo galimybės išsiplėtė neįtikėtinai. Jo įmonės pradėjo gauti pelningus valstybės užsakymus maitinti Rusijos kariuomenę, mokyklas ir valdžios institucijas. „Concord Catering” tapo viena didžiausių maitinimo paslaugų teikėjų šalyje, o Prigožinas užsitarnavo pravardę „Putino virėjas”. Tačiau ši pravardė, nors ir taiki, neatspindi tikrosios jo veiklos apimties.
Tyrimai rodo, kad Prigožino kontroliuojamos įmonės dalyvavo sudėtingose pinigų plovimo schemose. Valstybiniai užsakymai dažnai būdavo perpildyti, o skirtumas tarp realių išlaidų ir gautų sumų dingdavo neaiškiais kanalais. Rusijos opozicijos aktyvistai ir nepriklausomi žurnalistai ne kartą bandė atskleisti šias schemas, tačiau susidurdavo su teisiniais persekiojimais ar dar blogiau – fiziniais išpuoliais.
Prigožino įtaka augo ne tik verslo srityje. Jo įmonės tapo savotiška „juodąja kasa”, iš kurios buvo finansuojami įvairūs Kremliaus projektai, kurių oficialiai finansuoti nebuvo galima ar pageidautina. Tai leido Putino režimui išlaikyti atstumo iliuziją nuo kontroversiškų operacijų, tuo pačiu jas efektyviai įgyvendinant.
Trolių fabrikai ir informaciniai karai
2013 metais Sankt Peterburge pradėjo veikti organizacija, vėliau tapusi garsia kaip „Internet Research Agency” (IRA). Nors oficialiai Prigožinas neigė bet kokį ryšį su šia struktūra, tyrimai ir liudytojai aiškiai rodo jo finansinį ir organizacinį dalyvavimą. Ši organizacija tapo vienu didžiausių pasaulyje dezinformacijos centrų, kurio veikla apėmė ne tik Rusiją, bet ir Vakarų šalis.
IRA darbuotojai dirbo pamainomis, kurdami tūkstančius netikrų socialinių tinklų paskyrų. Jie skleidė propagandą, kurstė nesantaiką, organizavo netikrus renginius ir manipuliavo viešąja nuomone. Ypač aktyvi jų veikla buvo 2016 metų JAV prezidento rinkimų metu, kai buvo bandoma paveikti rinkėjų nuomonę ir sustiprinti visuomenės poliarizaciją. Amerikos teisingumo departamentas 2018 metais pateikė kaltinimus 13 Rusijos piliečių, įskaitant Prigožiną, už kišimąsi į rinkimus.
Tačiau informaciniai karai buvo tik viena Prigožino veiklos sritis. Jo ambicijos siekė daug toliau – į realias karines operacijas užsienio teritorijose, kur Rusijos oficiali kariuomenė negalėjo ar nenorėjo veikti atvirai.
„Wagner” grupė: privati armija be uniformų
Apie 2014 metus, lygiagrečiai su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą ir Krymo aneksija, pradėjo veikti privati karinė kompanija, žinoma kaip „Wagner” grupė. Nors Rusijoje privačios karinės kompanijos yra nelegali, „Wagner” veikė su akivaizdžiu valdžios pritarimu ir rėmimu. Prigožinas vėlgi oficialiai neigė bet kokį ryšį, tačiau įrodymai buvo pernelyg akivaizdūs – nuo finansavimo pėdsakų iki jo asmeninių susitikimų su samdiniais.
„Wagner” kovotojai dalyvavo konfliktuose Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Sudane, Mozambike ir kitose šalyse. Jie veikė kaip Rusijos užsienio politikos įrankis, leidžiantis Kremliui projektuoti karinę galią neprisiimant oficialios atsakomybės. Kai „Wagner” kovotojai žūdavo, jų kūnai dažnai būdavo grąžinami slapta, be oficialių ceremonijų, o jų šeimos gaudavo kompensacijas iš „privačių fondų”.
Grupės pavadinimas kilo nuo vieno iš jos įkūrėjų slapyvardžio – Dmitrijaus Utkino, buvusio GRU (Rusijos karinės žvalgybos) karininko, kuris garsėjo savo simpatijomis nacistinei Vokietijai. „Wagner” kovotojai buvo kaltinami daugybe karo nusikaltimų, įskaitant civilių žudynes, kankinimus ir plėšimus. Tarptautinės teisės požiūriu, jų statusas buvo miglotoje zonoje – nei oficialūs kariai, nei civiliai, kas leido jiems veikti su minimaliu tarptautiniu teisiniu atskaitingumu.
Afrikos ištekliai ir kruvini sandėriai
Prigožino interesai Afrikoje neapsiribojo vien karinėmis operacijomis. „Wagner” buvimas šiame žemyne buvo glaudžiai susijęs su ekonominiais interesais – auksu, deimantais, uranu ir kitais vertingais ištekliais. Centrinės Afrikos Respublikoje, pavyzdžiui, „Wagner” kovotojai teikė apsaugą vietiniam režimui mainais į kasybos teises. Panašios schemos veikė ir kitose šalyse.
Rusijos įtaka Afrikoje augo ne tik per karinę jėgą, bet ir per informacinius kampanijas, kurias taip pat koordinavo Prigožino struktūros. Buvo kuriami vietiniai žiniasklaidos kanalai, skleidžiantys pro-rusiškus naratyvus ir diskredituojantys Vakarų šalių įtaką. Šis kompleksinis požiūris – karinė jėga, ekonominiai interesai ir informacinis karas – padarė Prigožino operacijas ypač efektyvias.
Tačiau šios veiklos kaina buvo didelė ne tik geopolitiniu, bet ir žmogiškuoju aspektu. Vietinė civilinė gyventojų dalis dažnai kentėjo nuo „Wagner” kovotojų smurto, o išteklių eksploatacija retai kada nešė naudą patiems afrikiečiams. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos dokumentavo daugybę atvejų, kai „Wagner” samdiniai dalyvavo žiauriuose nusikaltimuose.
Bakhmuto mėsmalė ir augantis konfliktas su gynybos ministerija
2022 metų vasarį prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, „Wagner” grupė tapo vienu pagrindinių Rusijos puolimo dalyvių. Ypač intensyvūs mūšiai vyko dėl Bakhmuto miesto Donecko srityje. Prigožinas asmeniškai įsitraukė į šias operacijas, dažnai lankydamasis fronto linijose ir viešai komentuodamas karo eigą. Jo retorika buvo vis agresyvesnė, o kritika Rusijos gynybos ministerijai – vis atviresnė.
Bakhmuto mūšis tapo simboliu ne tik karo žiaurumo, bet ir Rusijos karinės strategijos problemų. „Wagner” kovotojai, daugelis jų – kalėjimų verbavimo rezultatas, buvo metami į puolimus su minimalia parama ir dideliais nuostoliais. Prigožinas viešai kaltino gynybos ministrą Sergejų Šoigu ir generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą dėl šaudmenų trūkumo ir netinkamo operacijų koordinavimo. Tokie viešos kritikos protrūkiai Rusijos sistemoje buvo beveik neprecedentiniai.
Įtampa tarp Prigožino ir karinės vadovybės augo kiekvieną dieną. Jis vis dažniau kalbėjo apie „oligarchų vaikus”, kurie gyvena prabangiai, kai paprasti rusai miršta fronte. Jo žinutės socialiniuose tinkluose tapo vis radikalesnės, kaltinant valdžią korupcija ir nekompetencija. Daugelis stebėtojų pastebėjo, kad Prigožinas tarsi tikrina, kiek toli gali nueiti, kiek gali sau leisti kritikuoti sistemą, kuri jį sukūrė.
Maištas, kuris sukrėtė Kremlių
2023 metų birželio 23-24 dienomis įvyko tai, ko niekas tikrai nesitikėjo – Prigožinas pradėjo ginkluotą maištą prieš Rusijos karinę vadovybę. „Wagner” kovotojai užėmė Rostovą prie Dono, svarbų karinį centrą, ir pradėjo žygiuoti link Maskvos. Prigožinas kaltino gynybos ministeriją išdavyste ir pareikalavo Šoigu ir Gerasimovo atsistatydinimo. Jis tvirtino, kad jo tikslas nėra nuversti Putiną, o tik „atkurti teisingumą” ir nubausti tuos, kurie atsakingi už karo nesėkmes.
Maištas sukėlė paniką Rusijos vadovybėje. Maskva buvo sustiprintos apsaugos režime, keliai blokuoti, o Putinas pirmą kartą per daugelį metų atrodė tikrai sutrikęs. Tačiau po maždaug 24 valandų maištas staiga baigėsi. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tarpininkavo derybose, ir Prigožinas sutiko sustabdyti žygį mainais į garantijas, kad jo kovotojai nebus persekiojami, o jis pats galės išvykti į Baltarusiją.
Visa situacija kėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Kodėl Prigožinas pradėjo maištą, jei neturėjo plano jį užbaigti? Ar tai buvo spontaniškas sprendimas, ar gerai suplanuota operacija, kuri nepavyko? O gal tai buvo kažkokia sudėtinga Kremliaus vidaus kova, kurios tikrųjų motyvų mes niekada nesužinosime? Kai kurie analitikai mano, kad Prigožinas tikėjosi platesnio palaikymo iš kitų karinių vienetų ar net dalies politinio elito, tačiau to nesulaukė.
Mirtis, kuri buvo nuspėjama
2023 metų rugpjūčio 23 dieną, lygiai po dviejų mėnesių nuo maišto, Prigožino privatus lėktuvas „Embraer Legacy 600″ sudužo Tverės srityje, skrisdamas iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Lėktuve žuvo visi 10 žmonių, įskaitant patį Prigožiną ir „Wagner” grupės vadovybės atstovus, tarp jų ir Dmitrijų Utkiną. Oficiali versija – techninis gedimas, tačiau beveik niekas į tai netiki.
Liudininkai pranešė matę sprogimą ore prieš lėktuvui nukritus. Vaizdo įrašai rodo lėktuvą krentantį be sparno ar kitų konstrukcijos dalių. Ekspertai teigia, kad tai būdingi požymiai sprogimo lėktuvo viduje. Rusijos valdžia greitai užbaigė tyrimą, nepateikdama jokių įtikinamų įrodymų, kas iš tikrųjų įvyko. Prigožino laidotuvės vyko uždarai, be viešų ceremonijų, o Putinas apie jo mirtį pasisakė gana šaltai, paminėdamas, kad Prigožinas „padarė rimtų klaidų gyvenime”.
Daugelis Vakarų žvalgybos šaltinių ir nepriklausomų analitikų sutinka, kad tai buvo Kremliaus užsakyta likvidacija. Prigožinas žinojo per daug, turėjo per daug įtakos ir, svarbiausia, parodė, kad yra pasirengęs mestis iššūkį sistemai. Rusijos valdžios sistemoje tokios nuodėmės neatleistos. Jo mirtis tapo perspėjimu visiems kitiems, kurie galėtų pagalvoti apie panašius žingsnius.
Kas lieka po Prigožino: palikimas ir pamokos
Prigožino istorija atskleidžia, kaip veikia šiuolaikinė autoritarinė sistema – ji kuria savo įrankius, naudoja juos savo tikslams, o kai jie tampa per nepriklausomi ar pavojingi, juos sunaikina. „Wagner” grupė po Prigožino mirties buvo pertvarkyta ir dabar tiesiogiai kontroliuojama Rusijos gynybos ministerijos. Jos operacijos užsienyje tęsiasi, nors ir mažesniu mastu.
Informaciniai karai, kuriuos pradėjo Prigožino struktūros, taip pat nesibaigė su jo mirtimi. Dezinformacijos kampanijos, trolių fabrikų veikla ir bandymai manipuliuoti Vakarų visuomenėmis tęsiasi, tik dabar su kitais veikėjais ir kitomis struktūromis. Prigožinas buvo pionierius šioje srityje, ir jo metodai tapo pavyzdžiu kitiems.
Geopolitiniu požiūriu, Prigožino veikla parodė, kaip privačios karinės kompanijos gali būti naudojamos kaip užsienio politikos įrankis, leidžiantis valstybėms veikti neprisiimant oficialios atsakomybės. Tai kelia rimtų klausimų tarptautinei teisei ir saugumui. Kaip reguliuoti tokias struktūras? Kaip užtikrinti, kad jos būtų atsakingos už savo veiksmus? Šie klausimai lieka aktualūs ir po Prigožino mirties.
Jo asmeninė istorija taip pat yra pamoka apie valdžios prigimtį autoritarinėse sistemose. Prigožinas manė, kad jo artimi santykiai su Putinu ir jo indėlis į režimo tikslus suteiks jam tam tikrą neliečiamybę. Jis klydo. Autoritarinėje sistemoje niekas nėra neliečiamas, o lojalumas yra vienkryptė gatvė – valdžia tikisi lojalumo, bet pati jo nesijaučia įpareigota atsilyginti tuo pačiu. Kai tik Prigožinas tapo didesne grėsme nei nauda, jo likimas buvo nulemtas.
Praktinis patarimas tiems, kurie stebi geopolitiką: niekada nevertinkite asmenų įtakos tik pagal jų oficialias pareigas. Prigožinas oficialiai buvo tik restoranų savininkas, tačiau jo įtaka buvo milžiniška. Šiuolaikiniame pasaulyje valdžia dažnai vykdoma per neoficialius kanalus, per žmones, kurių vardai nefigūruoja oficialiuose dokumentuose. Suprasdami šias neformaliąsias struktūras, galime geriau suprasti, kaip iš tikrųjų priimami sprendimai ir kaip veikia valdžia.
Prigožino paslaptis galiausiai nėra tokia jau paslaptinga – tai istorija apie ambicijas, godumą, valdžios žaidimus ir jų neišvengiamas pasekmes. Tai istorija, kuri kartojasi skirtingose formose per visą žmonijos istoriją, ir vargu ar Prigožinas bus paskutinis, kuris ją pakartoja.