Kai diplomatija virsta telefoninio sukčiavimo pamoka
JAV buvusio prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino pokalbis priminė dviejų telefoninių sukčių dialogą. Šis pokalbis, kuris įvyko prieš keletą metų, buvo aptartas įvairiuose žiniasklaidos kanaluose ir sukėlė nemažai diskusijų.
Pokalbio metu abu lyderiai aptarė įvairias temas, tačiau daugelis stebėtojų pastebėjo, kad jų bendravimas buvo neįprastas ir kartais net komiškas. Trumpo ir Putino pokalbis buvo lyginamas su telefoninių sukčių pokalbiais dėl jų neformalaus tono ir kartais absurdiškų pasisakymų.
Neįprasta diplomatija: kas iš tiesų įvyko?
2018 metų liepą vykęs Trumpo ir Putino susitikimas Helsinkyje tapo vienu labiausiai aptarinėjamų diplomatinių įvykių dešimtmetyje. Po šio susitikimo įvykęs telefoninis pokalbis tarp lyderių pasižymėjo ypač familiariu tonu ir neįprastai ilga trukme – beveik 90 minučių. Pasak Baltųjų rūmų buvusių darbuotojų, Trumpas dažnai nukrypdavo nuo paruoštos darbotvarkės ir kalbėdavo su Putinu „kaip su senu draugu”.
Buvęs Nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas savo memuaruose „The Room Where It Happened” atskleidė, kad Trumpas šiuose pokalbiuose dažnai ignoruodavo ekspertų paruoštus punktus ir pereidavo prie asmeninių temų, komplimentų ar net verslo galimybių aptarimo.
Šis pokalbis atskleidė tam tikrus abiejų lyderių bendravimo stilius ir požiūrius į tarptautinius santykius. Nors pokalbis buvo oficialus, jo turinys ir forma sukėlė daug klausimų apie tai, kaip tokie aukšto lygio susitikimai turėtų būti vedami ir kokią įtaką jie gali turėti tarptautinei politikai.
Diplomatinės pasekmės ir ekspertų vertinimai
Analitikai teigia, kad tokie pokalbiai gali turėti ilgalaikių pasekmių, ypač jei jie nėra tinkamai parengti ir vykdomi. Tai taip pat kelia klausimų apie lyderių gebėjimą efektyviai komunikuoti ir derėtis dėl svarbių tarptautinių klausimų.
Fiona Hill, buvusi Nacionalinės saugumo tarybos Rusijos ir Eurazijos reikalų direktorė, vėliau liudijo Kongrese, kad šie pokalbiai kėlė rimtą susirūpinimą JAV saugumo aparate. Pasak jos, Trumpo polinkis kalbėtis su Putinu be tinkamo pasiruošimo ir kartais be liudininkų sukūrė precedentą, kuris galėjo būti išnaudotas Rusijos interesams.
Įdomu tai, kad 2020 m. „The New York Times” pranešė, jog per vieną iš pokalbių Putinas bandė įtikinti Trumpą, kad Ukraina yra korumpuota šalis, o Zelenskis – nepatikimas partneris. Šie teiginiai vėliau atsispindėjo Trumpo viešuose pasisakymuose apie Ukrainą.
Telefoniniai pokalbiai kaip diplomatijos įrankis
Istoriškai žvelgiant, lyderių telefoniniai pokalbiai buvo svarbūs diplomatijos įrankiai. Nuo „karštosios linijos” tarp JAV ir SSRS įkūrimo Šaltojo karo metu iki šiuolaikinių lyderių reguliarių telekonferencijų – toks bendravimas padeda spręsti krizes ir palaikyti santykius.
Tačiau Trumpo ir Putino atvejis išsiskiria tuo, kad jų pokalbiai dažnai nesilaikė įprastų diplomatinių protokolų. Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas pabrėžė, kad tokiuose pokalbiuose paprastai dalyvauja vertėjai, patarėjai, o pokalbių turinys yra dokumentuojamas. Tačiau Trumpo administracijos metu kai kurie pokalbiai vyko be tinkamos priežiūros ir dokumentavimo.
Kai diplomatija tampa šou
Galų gale, šis pokalbis tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip svarbu yra diplomatinis etiketas ir profesionalumas tarptautiniuose santykiuose. Kai diplomatija virsta neformalia šnekta ar, dar blogiau, „šou verslu”, kyla rimta grėsmė tarptautiniam stabilumui ir valstybių interesams.
Šiandien, stebint įtemptus santykius tarp Rusijos ir Vakarų po invazijos į Ukrainą, galima tik spėlioti, kiek šie neįprasti diplomatiniai mainai prisidėjo prie dabartinės situacijos. Viena aišku – diplomatija nėra vieta improvizacijai ar asmeninių ryšių demonstravimui. Tai rimtas valstybės interesų gynimo mechanizmas, reikalaujantis profesionalumo, pasiruošimo ir atsakomybės jausmo. Kai šių principų nesilaikoma, telefoniniai pokalbiai iš tiesų gali priminti sukčių dialogus – su ta išimtimi, kad čia ant kortos statomi ne pavienių žmonių, o ištisų tautų likimai.