Vladimiras Putinas – politikas, kurio kalbos analizuojamos visame pasaulyje ne tik dėl to, ką jis sako, bet ir dėl to, ko nesako. Kremliaus vadovo retorika per pastaruosius dešimtmečius tapo savotiška mįsle, kurią bando iššifruoti diplomatai, žurnalistai ir analitikai. Viena aišku – tarp Putino žodžių ir jo tikrųjų ketinimų dažnai susidarė bedugnė praraja.
Sovietinės KGB mokyklos paveldas kalboje
Putino komunikacijos stilius neatsiejamas nuo jo praeities žvalgybos struktūrose. Buvęs KGB karininkas puikiai išmoko kelių pagrindinių principų: niekada nesakyti visko, ką galvoji, visada palikti erdvės manevrams ir naudoti kalbą kaip ginklą, o ne tiesiog informacijos perdavimo priemonę.
Stebint Putino kalbas per pastaruosius 20 metų, ryškėja aiškus šablonas – jis dažnai kalba apie „istorinius neteisingumus”, „Rusijos skriaudas” ir „Vakarų veidmainiškumą”. Šie naratyvai nėra atsitiktiniai – jie kruopščiai konstruojami, kad pateisintu bet kokius veiksmus, kuriuos Kremlius gali nuspręsti įgyvendinti ateityje. Pavyzdžiui, prieš Krymo aneksiją 2014 metais Putinas mėnesius kalbėjo apie „istorinę Rusijos žemę” ir „rusų kalbančių žmonių apsaugą”.
Dvigubos prasmės žaidimai ir semantiniai triukai
Vienas įdomiausių Putino retorikos aspektų – jo gebėjimas vartoti žodžius, kurie gali būti suprantami keliais būdais. Kai jis kalba apie „denacifikaciją” Ukrainoje, Vakaruose tai skamba absurdiškai, tačiau Rusijos vidaus auditorijai, augintijai sovietinės propagandos, šis terminas rezonuoja su Antrojo pasaulinio karo atmintimi.
Panašiai veikia ir terminas „specialioji karinė operacija” – tai ne karas, bent jau oficialiai Rusijos įstatymų požiūriu. Šis semantinis triukas leidžia Kremliui išvengti tam tikrų teisinių pasekmių viduje ir išlaikyti iliuziją, kad situacija yra kontroliuojama ir ribota. Realybė, žinoma, visiškai kitokia, bet Putinui svarbu ne tai, kas yra tiesa, o tai, kaip ta „tiesa” gali būti pateikta.
Istorijos manipuliavimas kaip pagrindinis įrankis
Putinas dažnai pasitelkia istoriją – ar tiksliau, jos interpretaciją – kaip pagrindinį savo retorikos pamatą. Jo kalbose galima išgirsti nuorodas į Kijevo Rusiją, Pirmąjį pasaulinį karą, Jaltos konferenciją ir daugybę kitų istorinių įvykių, kurie dažnai pateikiami iš labai specifinio kampo.
2021 metų liepą Putinas paskelbė ilgą straipsnį apie rusų ir ukrainiečių „istorinę vienybę”, kuriame iš esmės neigė Ukrainos teisę būti nepriklausoma valstybe. Šis tekstas vėliau tapo savotiška ideologine invazijos į Ukrainą deklaracija. Bet jei skaitysite tą straipsnį atidžiai, pastebėsite, kad jame pilna pustiesos, iškreiptų faktų ir patogiųjų istorijos interpretacijų, kurios tarnauja dabartinei politinei darbotvarkei.
Kas slypi už „saugumo garantijų” retorikos
Vienas dažniausiai Putino vartojamų argumentų – Rusijos saugumo interesai ir NATO plėtros grėsmė. Paviršiuje tai gali skambėti kaip teisėtas suvereninės valstybės rūpestis. Tačiau giliau panagrinėjus šią retoriką, tampa aišku, kad „saugumo garantijos” Putino žodyne reiškia kažką visai kitą nei tarptautinėje teisėje.
Kremliaus vadovas iš esmės reikalauja, kad Rusija turėtų veto teisę dėl savo kaimynių užsienio politikos sprendimų. Kai jis kalba apie „saugumo architektūrą Europoje”, jis turi omenyje sistemą, kurioje Maskva diktuoja sąlygas visam regionui. Tai ne derybos – tai ultimatumai, įpakuoti į diplomatinę kalbą.
Vidaus auditorija prieš tarptautinę bendruomenę
Įdomu tai, kad Putino retorika labai skiriasi priklausomai nuo auditorijos. Kai jis kreipiasi į Rusijos žmones, jo kalba kupina emocijų, istorinių nuorodų ir patriotinių akcentų. Jis moka paspausti tuos mygtukus, kurie veikia vidaus auditoriją – didybės pojūtis, apgaubtos tvirtovės mentalitetas, priešų sąrašai.
Tuo tarpu bendraujant su Vakarų lyderiais ar tarptautinėse konferencijose, Putinas dažnai persiima kitu tonu – vėsesniu, tariamai racionalesniu, kartais net šiek tiek cinišku. Jis mėgsta demonstruoti savo žinias apie tarptautinę teisę (nors ją sistemingai pažeidinėja), cituoti Vakarų politikus ir rodyti, kad supranta „žaidimo taisykles”, nors pats jų neketina laikytis.
Grėsmės ir perspėjimai kaip derybinė taktika
Putino kalbose dažnai pasigirsta užuominų apie Rusijos karinę galią, branduolinį arsenalą ar „raudonas linijas”, kurių negalima peržengti. Šie pareiškimai nėra atsitiktiniai – jie yra skaičiuota derybinė taktika, skirta įbauginti ir priversti oponentus daryti nuolaidas.
Problema ta, kad kai kurios iš šių grėsmių yra realios, o kitos – tuščias baubas. Sunkiausia užduotis Vakarams – atskirti, kada Putinas blefuoja, o kada kalba rimtai. Istorija rodo, kad jis tikrai yra pasirengęs naudoti jėgą – Čečėnija, Gruzija, Sirija, Ukraina tai įrodo. Bet kartu jis taip pat naudoja grėsmę kaip psichologinį spaudimo įrankį, siekdamas pasiekti tikslų be faktinio konflikto.
Tarp žodžių ir veiksmų – kur yra tiesa
Jei norite suprasti, ką Putinas iš tiesų mano, neklausykite, ką jis sako – žiūrėkite, ką jis daro. Jo veiksmai dažnai prieštarauja žodžiams. Jis gali kalbėti apie taiką, tuo pačiu metu telkdamas kariuomenę prie kaimyninės šalies sienos. Gali tvirtinti, kad Rusija nori gerų santykių su Vakarais, kartu vykdydamas kibernetines atakas ir dezinformacijos kampanijas.
Analitikai, stebintys Kremlių, išmoko vieno paprasto principo: kai Putinas pradeda ką nors kategoriškai neigti, greičiausiai būtent tai ir vyksta. Prieš Krymo aneksiją jis neigė, kad Rusijos kariai yra pusiasalyje. Prieš invaziją į Ukrainą tvirtino, kad Vakarai „histerizuoja” ir jokio puolimo nebus. Šis modelis kartojasi nuolat.
Ką visa tai reiškia praktiškai ir kaip reaguoti
Supratimas, kaip veikia Putino retorika, yra svarbus ne tik diplomatams ar politikams, bet ir paprastiems žmonėms, ypač tiems, kurie gyvena regione, kuriame jaučiama Rusijos įtaka. Pirmiausia reikia išmokti atpažinti manipuliacijos technikas – istorinius iškraipymus, semantinius triukus, grėsmes, pridengtas „rūpesčiu”.
Antra, svarbu nepasiduoti baimei, kurią Kremlius stengiasi kurti. Putino retorika dažnai skirta būtent tam – sukelti nerimą, sumaištį, abejones. Stipriausia reakcija į tai – faktais pagrįsta informacija, tvirtumas ginti demokratines vertybes ir solidarumas su tomis šalimis, kurios patiria Rusijos agresiją.
Trečia, būtina suprasti, kad su Putino Rusija derybos turi būti vedamos iš stiprybės pozicijos, o ne iš silpnumo. Istorija rodo, kad bet kokios nuolaidos ar bandymai „nuraminti” Kremlių tik skatina tolesnę agresiją. Putinas gerbia tik jėgą ir ryžtą – visa kita jis laiko silpnumu, kuriuo galima pasinaudoti.
Galiausiai, stebint Putino kalbas ir pareiškimus, verta prisiminti, kad mes gyvename informacinio karo epochoje. Kiekvienas jo žodis yra kruopščiai apgalvotas, kiekvienas pareiškimas turi tikslą. Kritinis mąstymas, gebėjimas patikrinti faktus ir noras suprasti kontekstą – tai ginklai, kurie padeda atsispirti Kremliaus propagandai. Putino retorika gali būti įtaigi, bet ji nėra nepermaldaujama – ją galima atpažinti, išanalizuoti ir atremti, jei tik išlieka budrumo ir sąmoningumo.