Šiuolaikiniai kariniai konfliktai vis labiau primena mokslinės fantastikos filmus – autonominiai dronai, dirbtinio intelekto valdomi ginklai ir robotizuotos sistemos jau nebe ateities vizija, o kasdienybė daugelyje pasaulio karštųjų taškų. Ukrainos karas tapo savotišku poligonas naujosioms technologijoms, o Artimųjų Rytų konfliktai rodo, kad net nedidelės grupuotės gali panaudoti pažangias sistemas savo tikslams pasiekti.
Kas įdomiausia – robotizuotų sistemų plėtra kare vyksta tokiu greičiu, kad tarptautinė teisė ir etikos normos tiesiog nespėja prisitaikyti. Kol diplomatai ginčijasi dėl terminų, fronto linijose jau skraido dronai, kurie patys priima sprendimus dėl taikinių atakavimo.
Nuo nuotolinio valdymo iki pilno savarankiškumo
Dar prieš dešimtmetį dauguma karinių dronų buvo valdomi operatorių, sėdinčių už tūkstančių kilometrų. Amerikiečių MQ-9 Reaper ar turkiškasis Bayraktar TB2 – tai klasikiniai nuotolinio valdymo aparatai, kur žmogus priima visus sprendimus. Tačiau technologijos šoko į priekį.
Dabar kalbame apie sistemas, kurios gali savarankiškai patruliuoti, identifikuoti taikinius ir net atakuoti be tiesioginio žmogaus įsikišimo. Izraelio „Harpy” ir „Harop” dronai jau seniai gali autonomiškai ieškoti ir naikinti priešo radarų stotis. Kinijos „Ziyan Blowfish A3″ gali veikti būriais, tarpusavyje koordinuodami veiksmus.
Ukrainoje matome dar vieną revoliuciją – pigių komercinių dronų perdarymą į mirtinus ginklus. Už kelių šimtų dolerių įsigytas DJI Mavic, aprūpintas granata ar sprogmenimis, tampa efektyviu ginklu. O kai tokių dronų paleidi dešimtis ar šimtus vienu metu – tai jau visiškai naujas karybos būdas.
Dirbtinis intelektas sprendžia, kas gyvens ir kas mirs
Čia prasideda tikrai nejauki teritorija. Šiuolaikiniai autonominiai dronai naudoja kompiuterinį regėjimą ir mašininį mokymąsi, kad atpažintų taikinius. Algoritmai, išmokyti milijonų vaizdų, gali atskirti tanką nuo civilinio automobilio, kareivį nuo civilio. Teoriškai.
Praktikoje viskas daug sudėtingiau. Kiek klaidų priimtina? Jei dirbtinis intelektas 95 procentų atvejų teisingai identifikuoja taikinius, ar tai gerai? O kas su tais 5 procentais? Tai gali reikšti civilių aukas, sunaikintą humanitarinę pagalbą ar netgi savo pajėgų apšaudymą.
Izraelio žvalgybos tarnybos, kaip rodo neseniai paskelbta informacija, naudoja dirbtinio intelekto sistemas „Lavender” ir „Gospel”, kad identifikuotų potencialius Hamas taikinius. Sistema analizuoja milžinišką duomenų kiekį – telefono skambučius, judėjimo schemas, socialinius ryšius. Tačiau buvę karininkai prisipažino, kad dažnai sprendimai buvo priimami per 20 sekundžių, o sistemos rekomendacijos retai buvo tikrinamos.
Būrių taktika – kai dronai veikia kaip skruzdės
Vienas dronas – tai problema. Dešimt dronų – tai rimtas iššūkis. Šimtas koordinuotai veikiančių dronų – tai košmaras bet kuriai oro gynybai. Būtent tokia „spiečiaus” (swarm) technologija dabar intensyviausiai vystoma.
Principas paprastas: dešimtys ar šimtai nedidelių dronų veikia kaip vienas organizmas. Jie tarpusavyje keičiasi informacija, koordinuoja veiksmus, prisitaiko prie besikeičiančios situacijos. Jei vienas būrio narys sunaikinamas – kiti užpildo spragą. Nėra centrinio valdymo punkto, kurį galima būtų neutralizuoti.
Kinija jau demonstravo bandymus su tūkstančiais vienu metu skraidančių dronų. JAV karinis jūrų laivynas kuria sistemas, kur dronai galės atakuoti priešo laivus koordinuotais smūgiais iš skirtingų krypčių. Rusija Ukrainoje bando naudoti „Lancet” dronų grupes, nors kol kas ne itin sėkmingai.
Tokios taktikos privalumas – nebrangu ir efektyvu. Net jei oro gynyba numušė 80 procentų atakuojančių dronų, likę 20 procentų vis tiek pasieks tikslą. O kiekvienas numuštas dronas kainuoja gynėjams daug brangiau nei užpuolikams.
Etinė dilema: ar robotas gali spręsti apie gyvybę ir mirtį?
Tarptautinė bendruomenė jau kelerius metus ginčijasi dėl vadinamųjų „žudančių autonominių ginklų sistemų” (LAWS). Daugiau nei 30 šalių pasisako už jų uždraudimą. Tačiau pagrindiniai kariniai žaidėjai – JAV, Rusija, Kinija, Izraelis – tam priešinasi.
Argumentai prieš tokius ginklus gana svarūs. Pirma, algoritmai negali visiškai suprasti konteksto. Žmogus su ginklu gali būti kareivis, sukilėlis ar medžiotojas. Civilinis sunkvežimis gali vežti ginklus arba maistą. Dirbtinis intelektas mato tik pikselius ir tikimybes.
Antra, kyla atsakomybės klausimas. Jei autonominis dronas nužudo civilius, kas kaltas? Gamintojas? Programuotojas? Karininkas, kuris jį paleido? Politikas, kuris leido tokius ginklus naudoti? Tradicinė karo teisė su tokiais klausimais nesusidoroja.
Trečia, gali kilti „ginklavimosi varžybos” be jokios kontrolės. Jei viena šalis sukuria pilnai autonominius ginklus, kitos bus priverstos sekti. O kai sprendimai priimami algoritmo greičiu, be žmogaus įsikišimo, klaida gali virsti katastrofa per sekundes.
Kaip gynybos sistemos bando prisitaikyti
Tradicinė oro gynyba sukurta numušti reaktyvinius naikintuvus ar balistines raketas – didelius, greitus, brangius taikinius. Prieš mažus, lėtus, pigius dronus ji dažnai neefektyvi. Šauti 3 milijonų dolerių raketa į 500 dolerių vertės droną – ekonomiškai absurdiška.
Todėl kuriamos naujos gynybos priemonės. Elektroninio karo sistemos, kurios trukdo dronų valdymui ar GPS signalams. Lazeriniai ginklai, kurie gali numušti dronus už kelių centų vieneto kainą. Specialūs tinklai ir „medžiokliniai” dronai, kurie gaudo kitus dronus.
Ukraina tapo savotišku eksperimentų lauku. Ten naudojami ir sovietiniai ZU-23 priešlėktuviniai pabūklai prieš dronus, ir modernios sistemos kaip vokiečių Gepard, ir improvizuoti sprendimai – nuo medžioklinio šautuvo iki trukdžių siųstuvų iš Kinijos.
Tačiau tai – nuolatinė varžybos. Kiekviena nauja gynybos priemonė sukelia naują atakos būdą. Dronai tampa atsparesni trukdžiams, naudoja autonominę navigaciją be GPS, skraido žemiau radarų aptikimo zonos.
Ekonominė pusė: demokratizacija ar nauja grėsmė?
Vienas įdomiausių autonominių dronų aspektų – jie radikaliai sumažina karybos „įėjimo slenkstį”. Anksčiau, norint turėti oro pajėgas, reikėjo milijardų investicijų – naikintuvų, pilotų rengimo, infrastruktūros. Dabar už kelias dešimtis tūkstančių dolerių galima sukurti pavojingą dronų būrį.
Tai reiškia, kad ne tik valstybės, bet ir teroristinės organizacijos, sukilėlių grupuotės ar net nusikalstami sindikatai gali įsigyti tokių pajėgumų. ISIS jau 2016-2017 metais Sirijoje ir Irake naudojo dronus su sprogmenimis. Jemeno husitai atakuoja Saudo Arabijos naftos įrenginius.
Komercinių dronų gamintojų bandymai įdiegti saugumo priemones – geografines ribas, registracijos sistemas – lengvai apeinama. Atvirojo kodo programinė įranga leidžia bet kam modifikuoti dronų valdymo sistemas. Instrukcijos, kaip paversti civilinį droną ginklu, laisvai prieinamos internete.
Tai kelia klausimą: ar nesame ant naujo asimetrinės grėsmės laikotarpio slenksčio? Kai nedidelė grupė su ribotas resursais gali sukelti neproporcingai didelę žalą?
Ką ateitis žada – ir ko bijoti
Technologijų raida nesiliauja. Dirbtinio intelekto algoritmai tobulėja, dronai tampa mažesni ir ištvermesni, baterijos – galingesnės. Jau kalbama apie mikroskopinių dronų būrius, kurie galėtų skverbtis į pastatus pro ventiliacijos sistemas. Arba apie autonominius povandeninius dronus, kurie mėnesiais slapstytųsi vandenyne, laukdami signalo atakuoti.
Kai kurie ekspertai įspėja apie „Terminator” scenarijų – pilnai autonomines karines sistemas, kurios veiktų be jokio žmogaus kontrolės. Nors tai dar skamba kaip fantastika, technologiniai komponentai jau egzistuoja. Trūksta tik politinės valios (ar neatsargumo?) juos sujungti.
Kita vertus, optimistai teigia, kad autonominiai ginklai gali būti tikslesni ir selektyvesni nei žmonės. Algoritmas nejaučia baimės, pykčio ar keršto – emocijų, kurios dažnai veda prie karo nusikaltimų. Teoriškai dirbtinis intelektas galėtų geriau laikytis tarptautinės humanitarinės teisės nei įkaitęs kareivis.
Tačiau ši logika turi spragų. Algoritmai mokosi iš duomenų, kuriuos jiems pateikia žmonės. Jei tie duomenys šališki ar netikslūs, sistema paveldės tas problemas. Be to, technologijos niekada nebūna neutralios – viskas priklauso nuo to, kaip jas naudojame.
Kas laukia po kito posūkio
Autonominiai dronai jau nebegrįžtamai pakeitė šiuolaikinę karybą. Ukrainos fronto linijos, kur abi pusės kasdien naudoja šimtus dronų, rodo, kaip atrodys būsimi konfliktai. Tradicinės pajėgos – tankai, pėstininkai, artilerija – tampa vis pažeidžiamesnės prieš visur esančias „akis danguje”.
Kartu tai kelia fundamentalius klausimus apie karo ateitį ir žmogaus vietą jame. Ar norime pasaulio, kur sprendimai dėl gyvybės ir mirties priimami algoritmų? Ar sugebėsime sukurti tarptautines normas, kurios veiktų, o ne liktų tik popieriuje? Ar technologijų demokratizacija padarys pasaulį saugesnį, ar priešingai – nestabilesnį?
Atsakymų kol kas nėra. Tačiau viena aišku – diskusijos apie tai turėtų vykti dabar, kol dar turime pasirinkimo laisvę. Nes technologijos vystosi eksponentiškai, o politiniai sprendimai – linijiškai. Ir tas atotrūkis tik didėja. Artimiausiu metu teks priimti sprendimus, kurie nulems ne tik karų pobūdį, bet ir tai, kokioje visuomenėje gyvensime. Ar sugebėsime išlaikyti žmogiškumą pasaulyje, kur mašinos sprendžia, kas gyvens ir kas mirs? Nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, priklausys daug daugiau nei tik karinė strategija.