Rusijos opozicijos judėjimas per pastaruosius metus patyrė kardinalius pokyčius. Tai, kas kadaise buvo gyvybinga vidaus politinė jėga, dabar veikia daugiausia iš užsienio. Tūkstančiai aktyvistų, politikų ir paprastų piliečių paliko Rusiją, bijodami persekiojimų ar ilgalaikio įkalinimo. Šiandien jie bando organizuotis Vakarų sostinėse – nuo Berlyno iki Vilniaus, nuo Rygos iki Prahos. Bet ar tremtyje esanti opozicija tikrai turi galią pakeisti Kremliaus režimą? Ar ji gali tapti realia alternatyva Vladimiro Putino valdžiai?
Kaip opozicija atsidūrė už Rusijos ribų
Masinis opozicijos aktyvistų išvykimas iš Rusijos prasidėjo ne vakar. Jau po 2011-2012 metų protestų, kai gatvėse susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, Kremlius ėmė veržti kilpą. Tačiau tikrasis lūžis įvyko 2020-aisiais, kai buvo apnuodytas Aleksejus Navalnas, o vėliau, jam grįžus į Rusiją, suimtas ir nuteistas ilgalaikei laisvės atėmimo bausmei.
Situacija dar labiau pablogėjo po 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Kremlius priėmė dar griežtesnius įstatymus, draudžiančius bet kokią kritiką valdžios atžvilgiu. Žodžiai „karas” ar „invazija” tapo nusikaltimu. Protestuoti gatvėse tapo ne tik pavojinga, bet ir beveik neįmanoma – žmonės buvo suimami net už tuščius plakatų lapus.
Rezultatas? Maždaug 700 tūkstančių iki milijono rusų paliko šalį per pirmuosius karo metus. Tarp jų – daugybė žurnalistų, aktyvistų, IT specialistų, menininkų ir paprastų žmonių, kurie nesutiko su Kremliaus politika. Daugelis apsistojo Gruzijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Serbijoje, o vėliau – Europos Sąjungos šalyse.
Kas šiandien sudaro tremties opoziciją
Rusijos opozicija tremtyje nėra vientisas judėjimas. Ji susiskaldžiusi į įvairias grupes, kurios dažnai nesutaria tarpusavyje dėl strategijos, tikslų ir net vertybių. Yra liberalų, kurie siekia demokratinės Rusijos pagal Vakarų modelį. Yra kairiosios pakraipos aktyvistų, kurie kritikuoja tiek Putiną, tiek Vakarų kapitalizmą. Yra net nacionalistų, kurie nori „tikros Rusijos” be dabartinės korupcijos ir autoritarizmo.
Viena žinomiausių figūrų – Leonidas Volkovas, buvęs Navalno komandos narys, kuris koordinuoja veiklą iš užsienio. Yra ir Ilja Jašinas, neseniai paleistas iš kalėjimo mainų metu, kuris aktyviai kalba apie būtinybę tęsti kovą. Michailas Chodorkovskis, buvęs oligarchas, dabar remia įvairius opozicinius projektus savo fondų dėka.
Bet problema akivaizdi – šie žmonės neturi tiesioginio ryšio su Rusijos vidumi. Jie negali organizuoti protestų Maskvoje ar Sankt Peterburge. Jų žinutės pasiekia rusus per internetą, bet ir tai tampa vis sunkiau dėl Kremliaus cenzūros ir VPN blokavimo.
Ar galima valdyti revoliuciją per Zoom
Vienas didžiausių iššūkių tremties opozicijai – kaip išlaikyti ryšį su žmonėmis Rusijoje. Telegram kanalai, YouTube vaizdo įrašai, socialiniai tinklai – visa tai veikia, bet tik tam tikru mastu. Kremlius nuolat tobulina savo cenzūros sistemas, blokuoja nepatogius šaltinius, persekioja tuos, kurie platina „uždraustas” žinutes.
Yra ir kitas aspektas – patikimumas. Daugelis rusų viduje žiūri į tremties opoziciją skeptiškai. „Lengva kalbėti iš Berlyno, kai tu pats nesusiduri su FSB”, – tokią nuomonę galima išgirsti net tarp tų, kurie nepritaria Putinui. Opozicija tremtyje rizikuoja atrodyti atsieta nuo realybės, gyvenanti patogiai Vakaruose, tuo tarpu kai paprasti rusai kenčia nuo sankcijų ir represijų.
Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad tremties opozicija visiškai neveiksminga. Ji dokumentuoja Kremliaus nusikaltimus, renka įrodymus, kurie gali būti naudojami tarptautiniuose teismuose. Ji palaiko ryšius su žurnalistais, kurie vis dar dirba Rusijoje ar šalia jos. Ji kuria alternatyvų naratyvą – kad ne visi rusai palaiko karą, kad yra kita Rusija.
Pinigai, įtaka ir Vakarų parama
Tremties opozicija negali veikti be finansavimo. Dalis lėšų ateina iš privačių rėmėjų – turtingų rusų, kurie taip pat emigravo ir nori paremti demokratinius pokyčius. Kita dalis – iš Vakarų fondų ir organizacijų, kurios remia pilietinę visuomenę ir žmogaus teises.
Bet čia slypi ir pavojus. Kremliaus propaganda mielai naudoja šį faktą, kad nupiešti opoziciją kaip „Vakarų agentus”, kurie dirba ne Rusijos, o užsienio interesams. Ir nors tai yra manipuliacija, ji veikia – daugelis rusų tikrai tiki, kad opozicija yra finansuojama CIA ar kitų žvalgybos tarnybų.
Vakarų šalys pačios ne visada žino, kaip elgtis su tremties opozicija. Kai kurie politikai mato juose potencialius būsimos demokratinės Rusijos lyderius. Kiti – tiesiog pabėgėlius, kuriems reikia suteikti prieglobstį, bet ne politinę platformą. Trečieji apskritai abejoja, ar Rusijoje įmanoma demokratija, ir mano, kad geriau investuoti į Rusijos kaimynus, o ne į iluzijas apie režimo keitimą.
Istorijos pamokos: kas pavyko, kas – ne
Istorija žino nemažai pavyzdžių, kai tremties opozicija suvaidino svarbų vaidmenį keičiant režimus. Lenkijos „Solidarumas” veikė ir iš vidaus, ir iš išorės. Čekoslovakijos disidentai palaikė ryšius su Vakarais. Net Rusijos istorijoje – bolševikai prieš 1917-uosius veikė iš emigracijos.
Bet yra ir nesėkmių pavyzdžių. Kubos tremties opozicija jau dešimtmečius sėdi Majamyje, bet Castro režimas (dabar jau be Castro) vis dar valdžioje. Venesuelos opozicija tremtyje taip pat nesugebėjo nuversti Maduro. Irano šachas tikėjosi grįžti, bet niekada nebegrįžo.
Kas lemia sėkmę ar nesėkmę? Paprastai – situacija pačioje šalyje. Jei režimas yra stiprus, turi armijos ir saugumo struktūrų paramą, kontroliuoja ekonomiką ir informaciją, tremties opozicija gali tik laukti, kol kas nors pasikeis viduje. Jei režimas silpnas, nestabilus, susiduria su ekonominiais sunkumais ar vidaus konfliktais – tada išorės jėgos gali turėti įtakos.
Ką tremties opozicija gali padaryti realiai
Nors tiesioginė galimybė nuversti Putiną iš Berlyno ar Vilniaus yra menka, tremties opozicija vis dėlto gali atlikti svarbų darbą. Pirma, ji gali ruoštis poputininei Rusijai. Kada tai įvyks – niekas nežino, bet istorija rodo, kad autoritariniai režimai anksčiau ar vėliau žlunga. Ir kai tai nutiks, reikės žmonių, kurie turės planą, viziją, patirtį.
Antra, tremties opozicija gali palaikyti tuos, kurie vis dar kovoja Rusijos viduje. Tai gali būti teisinė pagalba politiniams kaliniams, finansinė parama jų šeimoms, informacijos skleidimas apie represijas. Tai gali būti ir techninė pagalba – kaip apeiti cenzūrą, kaip saugiai komunikuoti, kaip organizuoti slaptą veiklą.
Trečia, ji gali daryti spaudimą Vakarams. Ne visi Vakarų politikai supranta Rusijos situaciją. Tremties opozicija gali paaiškinti, kas vyksta iš vidaus, kodėl svarbios sankcijos, kodėl negalima grįžti prie „verslo kaip įprastai” su Putinu. Ji gali lobijuoti už griežtesnę politiką Kremliaus atžvilgiu.
Ketvirta – simbolinis vaidmuo. Vien tai, kad egzistuoja rusai, kurie viešai priešinasi Putinui, kurie sako „ne karui”, kurie rodo, kad Rusija nėra vien Kremlius – tai jau svarbu. Tai duoda vilties tiems, kurie jaučiasi vieni Rusijos viduje. Tai rodo pasauliui, kad ne visi rusai yra agresoriai.
Ar ateitis priklauso tiems, kurie išvyko, ar tiems, kurie liko
Vienas didžiausių klausimų – kas turės teisę kalbėti Rusijos vardu, kai ateis laikas pokyčiams. Ar tie, kurie išvyko ir išsaugojo savo laisvę, bet prarado ryšį su šalimi? Ar tie, kurie liko, kentė, galbūt bendradarbiavo su režimu, kad išgyventų, bet žino realybę iš vidaus?
Šis klausimas nėra naujas. Jis kilo po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, po Franco mirties Ispanijoje, po Sovietų Sąjungos žlugimo Rytų Europoje. Paprastai atsakymas būna kompromisas – reikia ir vienų, ir kitų. Reikia žmonių su šviežiomis idėjomis ir tarptautine patirtimi, bet ir žmonių, kurie supranta, kaip šalis iš tikrųjų veikia.
Rusijos atveju problema dar sudėtingesnė, nes šalis yra milžiniška, įvairiapusė, su skirtingomis regioninėmis realybėmis. Tai, kas veikia Maskvoje, nebūtinai veiks Sibire. Tai, ką galvoja tremtyje esantys liberalai, gali būti visiškai svetima daugumai rusų, kurie niekada nėra išvykę iš savo miestelio.
Tikrovė be iliuzijų, bet su viltimi
Būkime sąžiningi – šiandien tremties opozicija negali nuversti Putino. Ji neturi nei karinės jėgos, nei masinio palaikymo Rusijos viduje, nei vieningos strategijos. Kremlius yra per stiprus, represijos per žiaurios, visuomenė per pasyviai ar per išsigandusi.
Bet tai nereiškia, kad jų veikla beprasmė. Istorija keičiasi netikėtai. Niekas negalėjo numatyti Berlyno sienos griūties 1989-aisiais. Niekas netikėjo, kad Sovietų Sąjunga subyrės per kelerius metus. Niekas neprognozavo Arabų pavasario 2011-aisiais. Režimai atrodo nesunaikinami iki tol, kol staiga sugriūva.
Tremties opozicija šiandien atlieka ilgalaikį darbą. Ji sėja sėklas, kurios galbūt sudygs tik po daugelio metų. Ji kuria alternatyvų naratyvą, kuris gali tapti svarbiu, kai ateis krizės momentas. Ji ruošia žmones, kurie galės perimti valdžią, kai sistema pagaliau susvyruos.
Ar tai įvyks už metų, penkių ar dešimties – niekas nežino. Bet viena aišku – be jokios alternatyvos, be jokios opozicijos, be jokios vizijos kitokiai Rusijai, pokyčiai tikrai neįvyks. Ir nors tremties opozicija turi daugybę trūkumų ir problemų, ji bent jau egzistuoja. O tai jau daugiau nei nieko.