Lietuvos pozicija dėl taikdarių siuntimo į Ukrainą: tarp galimybių ir iššūkių
Seimo narė Dovilė Šakalienė išreiškė nuomonę apie galimybę Lietuvai siųsti taikdarius į Ukrainą. Ji pabrėžė, kad tokia misija galėtų būti svarstoma, jei būtų užtikrintas tarptautinis palaikymas ir aiškus mandatas. Šakalienė pažymėjo, kad svarbu užtikrinti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, o tarptautinė bendruomenė turi būti pasirengusi imtis veiksmų, jei situacija to reikalautų.
Ji taip pat pabrėžė, kad bet kokia taikdarių misija turėtų būti vykdoma tik su Ukrainos sutikimu ir bendradarbiaujant su kitomis šalimis. Šakalienė teigė, kad Lietuva turi būti pasirengusi prisidėti prie tarptautinių pastangų, siekiant užtikrinti taiką ir stabilumą regione.
Tarptautinis kontekstas ir Macron’o pasiūlymas
Diskusijos apie galimą taikdarių misiją Ukrainoje suintensyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuel Macron pareiškimo vasario mėnesį, kai jis užsiminė apie galimybę siųsti Vakarų karines pajėgas į Ukrainą. Nors daugelis NATO šalių, įskaitant JAV ir Vokietiją, atsiribojo nuo šios idėjos, Lenkija ir Baltijos šalys parodė didesnį atvirumą tokioms diskusijoms.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis anksčiau yra pažymėjęs, kad „visos galimybės turi būti svarstomos”, kalbant apie paramą Ukrainai. Jis pabrėžė, kad „raudonosios linijos” Rusijai tik skatina jos agresiją.
Lietuvos galimybės ir patirtis
Lietuva jau turi reikšmingą patirtį dalyvaudama tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Lietuvos kariai yra dalyvavę NATO vadovaujamose operacijose Afganistane, JT misijose Malyje, ES misijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje bei kitose tarptautinėse operacijose.
Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuva turi apie 13,5 tūkst. profesionalių karių ir savanorių. Nors tai nėra didelės pajėgos, Lietuva galėtų prisidėti prie tarptautinės misijos specializuotais pajėgumais, pavyzdžiui, kibernetinio saugumo specialistais, medicinos personalu ar logistikos ekspertais.
Teisiniai ir politiniai aspektai
Taikdarių siuntimas į konfliktų zonas paprastai reikalauja aiškaus tarptautinio mandato, dažniausiai suteikiamo JT Saugumo Tarybos. Tačiau Rusija, kaip nuolatinė ST narė, turi veto teisę, todėl toks scenarijus yra mažai tikėtinas.
Alternatyvus kelias galėtų būti „koalicija norinčiųjų” principu suformuota misija, panašiai kaip NATO intervencija Kosove 1999 metais. Tačiau tai keltų rimtų teisinių ir politinių klausimų, ypač dėl tiesioginio konflikto su Rusija rizikos.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas yra pažymėjęs, kad bet kokia karinė misija Ukrainoje turėtų būti labai aiškiai apibrėžta ir turėti konkrečius tikslus, pavyzdžiui, humanitarinių koridorių apsaugą ar tam tikrų zonų stabilizavimą.
Visuomenės nuomonė
Remiantis naujausiais „Baltijos tyrimų” apklausos duomenimis, apie 62% Lietuvos gyventojų palaiko karinę pagalbą Ukrainai, tačiau tik 28% pritartų tiesioginiam Lietuvos karių dalyvavimui konflikte.
Tai rodo, kad nors Lietuvos visuomenė stipriai palaiko Ukrainą, tiesioginė karinė intervencija kelia nerimą dėl galimo konflikto eskalavimo ir tiesioginės grėsmės Lietuvai.
Tarp solidarumo ir atsargumo: ką renkasi Lietuva?
Lietuvos pozicija dėl taikdarių siuntimo į Ukrainą atspindi platesnę šalies užsienio politikos dilemą – kaip suderinti tvirtą paramą Ukrainai su atsargumu, būtinu mažai valstybei, esančiai prie agresyvios kaimynės sienos. Šakalienės ir kitų politikų pasisakymai rodo, kad Lietuva išlieka atvira įvairiems paramos Ukrainai būdams, tačiau pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo svarbą.
Galiausiai, sprendimas dėl Lietuvos dalyvavimo bet kokioje taikdarių misijoje priklausys ne tik nuo mūsų noro padėti, bet ir nuo platesnio NATO ir ES sutarimo, aiškaus teisinio pagrindo bei realių karinių galimybių įvertinimo. Tačiau neabejotina, kad Lietuva ir toliau išliks viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų, ieškodama būdų, kaip prisidėti prie taikos atkūrimo šioje nuo Rusijos agresijos kenčiančioje šalyje.