Seimas svarstys KGB bendradarbių pavardžių išslaptinimą: istorinė tiesa prieš privatumą
Lietuvos Seimas ketina svarstyti siūlymą, kurį pateikė Laisvės frakcijos nariai, dėl buvusių KGB bendradarbių pavardžių išslaptinimo. Šis siūlymas sulaukė įvairių reakcijų tiek iš politikų, tiek iš visuomenės. Pasiūlymo šalininkai teigia, kad tai padėtų atskleisti istorinę tiesą ir užtikrinti skaidrumą, o kritikai baiminasi, kad tai gali sukelti neigiamas pasekmes asmenims, kurie buvo priversti bendradarbiauti su KGB.
Siūlymas numato, kad būtų išslaptinti tie asmenys, kurie iki šiol buvo įslaptinti kaip buvę KGB bendradarbiai. Šiuo metu Lietuvoje galioja įstatymas, pagal kurį buvusių KGB bendradarbių pavardės yra įslaptintos, jei jie patys prisipažino apie savo veiklą ir bendradarbiavimą su KGB. Šis įstatymas buvo priimtas siekiant apsaugoti tuos, kurie bendradarbiavo su KGB ne savo noru, o dėl prievartos ar kitų aplinkybių.
Istorinė konteksto svarba
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, sovietinės okupacijos metais KGB tinklas Lietuvoje buvo itin platus – manoma, kad jame galėjo būti apie 100 000 agentų ir informatorių. 1999 metais priimtas Liustracijos įstatymas numatė, kad asmenys, savanoriškai prisipažinę bendradarbiavę su KGB, galėjo išvengti viešo atskleidimo. Šiam prisipažinimui buvo duotas vienų metų terminas.
Iki šiol viešai skelbiamame KGB bendradarbių sąraše yra apie 1600 asmenų, tačiau manoma, kad prisipažinusiųjų skaičius siekia apie 1500, kurių tapatybės lieka įslaptintos. Tarp jų gali būti ir dabar aktyvių visuomenės veikėjų, politikų ar kitų įtakingų asmenų.
Skirtingos nuomonės
Laisvės frakcijos nariai teigia, kad visuomenė turi teisę žinoti apie praeities įvykius ir asmenis, kurie buvo susiję su represinėmis struktūromis. Jie pabrėžia, kad tokia informacija yra svarbi istoriniam teisingumui ir visuomenės pasitikėjimui valstybe. Tačiau kritikai įspėja, kad toks žingsnis gali sukelti pavojų asmenų saugumui ir privatumui, ypač jei jie buvo priversti bendradarbiauti su KGB.
Istorikai atkreipia dėmesį, kad KGB verbavimo metodai buvo įvairūs – nuo šantažo ir grasinimų iki materialinių paskatų. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, „negalima visų bendradarbių vertinti vienodai – kai kurie aktyviai teikė informaciją, kiti stengėsi išvengti realaus bendradarbiavimo”.
Teisininkai taip pat išreiškė susirūpinimą dėl galimo privatumo teisių pažeidimo. Konstitucinio Teismo buvęs teisėjas Egidijus Kūris yra pažymėjęs, kad „bet koks retrospektyvus įstatymų taikymas turi būti labai gerai apgalvotas, ypač kai tai liečia asmenų teises ir teisėtus lūkesčius”.
Tarptautinė patirtis
Kitos posovietinės šalys pasirinko skirtingus kelius spręsdamos šį klausimą. Čekija ir Vokietija pasirinko atvirumo politiką – Čekijoje visi buvusios saugumo tarnybos StB dokumentai yra prieinami visuomenei, o Vokietijoje Štazi (Stasi) archyvai buvo atverti jau 1991 metais.
Tuo tarpu Lenkijoje liustracijos procesas buvo prieštaringas ir politizuotas, sukėlęs daug teisinių ginčų. Rumunijoje ir Bulgarijoje šis procesas buvo dar labiau ribotas.
Seimo nariai planuoja išsamiai aptarti šį siūlymą ir įvertinti jo galimas pasekmes. Diskusijos metu bus svarstoma, kaip užtikrinti, kad išslaptinimas nepažeistų asmenų teisių ir nesukeltų neigiamų pasekmių. Taip pat bus svarstoma, ar reikėtų nustatyti tam tikras sąlygas ar apribojimus, siekiant apsaugoti tuos, kurie bendradarbiavo su KGB dėl prievartos.
Tarp atminties ir užmaršties: ką rinksimės?
Šis klausimas yra itin jautrus ir sudėtingas, nes liečia ne tik istorinius įvykius, bet ir gyvų žmonių likimus. Praėjus daugiau nei 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva vis dar ieško būdų, kaip suderinti istorinį teisingumą su žmogiškuoju orumu. Viena vertus, skaidrumas ir tiesa yra demokratinės visuomenės pamatai. Kita vertus, reikia pripažinti, kad sovietmečiu daugelis atsidurdavo sudėtingose situacijose, kai pasirinkimo laisvė buvo labai ribota.
Galbūt svarbiausia šioje diskusijoje – ne tiek pavardžių atskleidimas, kiek sistemos, kuri vertė žmones išduoti vienam kitą, supratimas ir įvertinimas. Istorija nėra tik juoda ir balta, o jos pamokos turėtų padėti mums kurti visuomenę, kurioje nebūtų vietos prievartai ir manipuliacijoms. Tad sprendimas, kurį priims Seimas, neišvengiamai taps ne tik teisiniu, bet ir moraliniu atskaitos tašku mūsų santykiui su praeitimi.