Lietuvos Seime artėja lemiamas balsavimas dėl Otavos konvencijos denonsavimo
Lietuvos Seime artėja lemiamas balsavimas dėl Otavos konvencijos, draudžiančios priešpėstines minas, denonsavimo. Šis žingsnis sulaukė nemažai diskusijų ir prieštaringų nuomonių tiek tarp politikų, tiek visuomenėje. Konvencija, kurią Lietuva ratifikavo prieš daugiau nei du dešimtmečius, įpareigoja šalis nenaudoti, negaminti ir nesaugoti priešpėstinių minų, taip pat sunaikinti esamus jų atsargus.
Saugumo dilema ir argumentai už denonsavimą
Pagrindinis argumentas už denonsavimą yra nacionalinio saugumo stiprinimas. Kai kurie politikai teigia, kad dabartinė geopolitinė situacija reikalauja peržiūrėti gynybos strategijas ir atnaujinti ginkluotės arsenalą, įskaitant priešpėstines minas, kurios galėtų būti naudojamos kaip atgrasymo priemonė. Jie pabrėžia, kad šiuolaikinės technologijos leidžia kurti minas, kurios yra saugesnės civiliams ir gali būti efektyviai kontroliuojamos.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas praėjusią savaitę teigė, kad „šiandieninėje geopolitinėje realybėje, kai susiduriame su hibridinėmis grėsmėmis prie rytinės sienos, turime peržiūrėti visas gynybos priemones”. Ministras pažymėjo, kad modernios priešpėstinės minos turi savidestrukcijos mechanizmus ir gali būti nuotoliniu būdu deaktyvuojamos, kas ženkliai sumažina riziką civiliams.
Lietuvos kariuomenės atstovai taip pat pabrėžė, kad priešpėstinės minos yra ekonomiškai efektyvi priemonė siekiant sulėtinti potencialaus priešo pajėgų judėjimą, ypač turint omenyje Lietuvos geografinę padėtį ir ribotus gynybos resursus. Kariuomenės vadas generolas leitenantas Raimundas Vaikšnoras pažymėjo, kad „minos galėtų tapti svarbiu elementu formuojant daugiasluoksnę teritorinės gynybos sistemą”.
Opozicija ir humanitariniai argumentai
Tačiau šis siūlymas susiduria su stipria opozicija. Kritikai teigia, kad denonsavimas pakenktų Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui kaip taiką ir žmogaus teises ginančiai valstybei. Jie taip pat pabrėžia humanitarines pasekmes, kurias gali sukelti minų naudojimas, ypač civiliams gyventojams. Be to, yra nuogąstavimų, kad toks žingsnis galėtų paskatinti kitų šalių panašius veiksmus, silpninant tarptautinę ginkluotės kontrolės sistemą.
Tarptautinė organizacija „Minų draudimo kampanija” (ICBL), kuri 1997 metais buvo apdovanota Nobelio taikos premija už savo pastangas uždrausti priešpėstines minas, išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos ketinimų. Organizacijos atstovė Mary Wareham pažymėjo, kad „nuo Otavos konvencijos įsigaliojimo minų aukų skaičius pasaulyje sumažėjo daugiau nei 80%, ir bet koks žingsnis atgal būtų tragiška klaida”.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvę vadovai, įskaitant Liną Linkevičių, taip pat išreiškė susirūpinimą, kad toks sprendimas galėtų pakenkti Lietuvos, kaip patikimos tarptautinės teisės gynėjos, reputacijai. „Mes dešimtmečius kūrėme savo, kaip atsakingos valstybės, įvaizdį. Denonsavimas būtų žingsnis atgal”, – teigė Linkevičius.
Tarptautinis kontekstas ir precedentai
Otavos konvenciją, oficialiai žinomą kaip Konvenciją dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei jų sunaikinimo, šiuo metu yra ratifikavusios 164 valstybės. Tačiau kelios didžiosios karinės galios, įskaitant JAV, Rusiją, Kiniją ir Indiją, nėra prisijungusios prie šios konvencijos.
Suomija, kuri ilgą laiką laikėsi nuošalyje dėl savo ilgos sienos su Rusija, galiausiai ratifikavo konvenciją 2012 metais ir sunaikino savo minų atsargas. Tačiau po Rusijos agresijos Ukrainoje, Suomijoje taip pat kilo diskusijos dėl galimo konvencijos peržiūrėjimo, nors oficialių veiksmų šia linkme nebuvo imtasi.
Ukrainos patirtis dabartiniame kare su Rusija taip pat dažnai minima debatuose. Rusijos pajėgos plačiai naudoja priešpėstines minas okupuotose teritorijose, kas sukelia didžiules humanitarines problemas ir apsunkina teritorijų išminavimą. Šis faktas naudojamas tiek argumentuojant už konvencijos išsaugojimą (kaip įrodymas minų keliamo pavojaus civiliams), tiek už jos denonsavimą (kaip įrodymas, kad vienašališkas atsisakymas ginklų nesustabdo agresorių nuo jų naudojimo).
Ką lemia rytojus: tarp saugumo ir humanitarinių vertybių
Seimo nariai ruošiasi galutiniam balsavimui, kuris nulems, ar Lietuva pasitrauks iš Otavos konvencijos. Šis sprendimas gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek šalies vidaus politikai, tiek jos tarptautiniams santykiams. Visuomenė ir ekspertai atidžiai stebi šį procesą, tikėdamiesi, kad bus priimtas atsakingas ir subalansuotas sprendimas.
Šis balsavimas iš esmės atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria mažos valstybės nestabilioje geopolitinėje aplinkoje – kaip suderinti nacionalinio saugumo poreikius su tarptautiniais įsipareigojimais ir humanitarinėmis vertybėmis. Nepriklausomai nuo balsavimo rezultato, ši diskusija jau tapo reikšmingu momentu Lietuvos užsienio ir saugumo politikos evoliucijoje, verčiančiu permąstyti fundamentalius principus, kuriais grindžiame savo valstybės gynybą ir tarptautinį bendradarbiavimą. Galbūt tikrasis iššūkis slypi ne tiek pačiame sprendime, kiek sugebėjime išlaikyti pusiausvyrą tarp realios gynybos ir moralinių įsipareigojimų pasauliui, kuriame saugumas ir žmogaus teisės neretai atsiduria priešingose svarstyklių pusėse.